François Coppée · Auksas, prie kurio vis trūko dar vienos valandos
Coppée pasakojime prasilošęs Liusjenas de Hemas užmiega lošimo namuose. Prieš užmigdamas jis pamato, kaip lošimo namų darbuotojas grėbliuku pasiima paskutinį jo šimto frankų banknotą. Prie ruletės paliktas visas likęs turtas. Kai Liusjenas pakyla nuo stalo, jam apsvaigsta galva, ir jis vos laikosi ant kojų.Sapne jis išeina į apsnigtą Paryžių ir pamato miegančią elgetaujančią mergaitę. Jos nukritusiame bate blizga kieno nors paaukotas auksinis luidoras. Užuot padėjęs vaikui, Liusjenas monetą pavagia ir grįžta prie ruletės. Šįkart jis vis laimi. Pinigai nebetelpa kišenėse, tačiau mintis apie mergaitę neduoda ramybės. Jis pažada netrukus grįžti, parsinešti ją namo ir globoti kaip dukterį. Tik dar vienas laimėjimas, dar viena valanda…
Kai lošimas pagaliau nutraukiamas, jis nubėga prie suolo. Mergaitė vis dar ten, bet jau mirusi nuo šalčio. Iš siaubo Liusjenas pabunda: visa vagystė ir laimėta krūva aukso buvo košmaras. Dar galima gyventi kitaip. Jis užstato laikrodį, stoja tarnauti, nebeima kortų į rankas ir išmoksta gyventi iš atlyginimo. Vėliau bičiulis pamato jį dedant auksinį luidorą miegančiai vargšei mergaitei į delną.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21; Ps 89 (90), 12: pagalba negali amžinai laukti dienos, kai pagaliau pasijusime turį pakankamai.
Šaltinis: François Coppée, Le louis d’or, Longues et brèves (1893), originalas prancūzų kalba · Biblisem.
Šventadienis · 28 eilinis sekmadienis (B)
