1944 m. Kaunas · Našlės namuose atsiranda vietos persekiojamai merginai

Sulamita Gordonaitė prisimena iš Kauno geto pabėgusi 1944 m. sausio pradžioje. Jai reikėjo ir pastogės, ir kito vardo, su kuriuo galėtų išlikti. Vardu, kuriuo niekas jos anksčiau nepažinojo, teko naudotis kasdien, norint išlikti už geto ribų. Kunigas Povilas Jakas pirmiausia apgyvendino ją pas sargienę Zaksaitę Šančiuose, vėliau pasirūpino laikinu dokumentu Aldonos Vaičiulionytės vardu. Gydytoja Elena Kutorgienė surado jai tarnaitės vietą pas Elžbietą Miniotienę – našlę, auginančią keturis berniukus.

Šiuose namuose Sulamita gyveno iki birželio. Frontui artėjant prie Kauno persikėlė pas Kutorgienę į Kulautuvą ir ten sulaukė išvadavimo. Kiekvienas persikėlimas priklausė nuo kito žmogaus, galėjusio pasiūlyti naują vietą. Pas Miniotienę ji gyveno drauge su našlės šeima. Jos liudijimas leidžia matyti pagalbos grandinę: vieni parūpino dokumentą, kiti atvėrė namus, surado darbą ar naują slėptuvę. Pati išgyvenusioji dėkojo ir Viktorui Kutorgai. Tai žmonės, kuriems artimo gyvybė tapo asmenine atsakomybe, nors gelbėjimas kėlė pavojų jiems patiems ir jų šeimoms.

Ryšys su skaitiniais. Ps 14 (15), Jok 1, 27 ir Mk 7: artimo nežeminantis žvilgsnis bei rūpestis pažeidžiamu žmogumi atsiskleidžia konkrečiais, riziką prisiimančiais darbais.

Šaltinis: Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė, „Tiek metų praėjo“, iš „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ IV · paskelbta Teisuolių atminimo projekte; Vilniaus Gaono muziejus · kun. Povilo Jako ir kitų gelbėtojų pagalba Sulamitai, straipsnio atitinkama dalis.

Šventadienis · 22 eilinis sekmadienis (B)