Herbertas George’as Wellsas: svetimo gebėjimo nepajėgė sutalpinti į savo pasaulio vaizdą
Anglų rašytojo Herberto George’o Wellso fantastiniame apsakyme keliautojas Nunezas patenka į kalnų slėnį, kurio bendruomenė daugelį kartų gyvena be regėjimo. Žmonės yra susikūrę savo tvarką ir puikiai naudojasi kitais pojūčiais. Nunezas iš pradžių tikisi, kad mokėjimas matyti jį iškels virš kitų, tačiau gyventojai kalbas apie dangų ir tolimus vaizdus laiko nesusipratimu. Jo pranašumo planas žlunga. Bendruomenė savo ruožtu negali priimti to, kas netelpa į jos pasaulio paaiškinimą. Slėnio gyventojams daug svarbiau, kaip išgirsti artėjantį žmogų ar rasti kelią įprastoje vietoje. Nunezas jiems pasakoja apie gebėjimą, kuris iš tiesų jam padeda, tačiau jis dar neišmoko jų kasdienio gyvenimo tvarkos ir papročių.
Nunezas pamilsta vietinę merginą. Atsiranda viltis susituokti, jeigu jis sutiks netekti akių: bendruomenės gydytojas tai vadina jo tariamo sutrikimo gydymu. Nunezas sutinka, bet paskutinį rytą, išvydęs saulės apšviestus kalnus, pasuka kopti aukštyn. Vakare guli sužeistas, tačiau šypsosi po atviru dangumi. Ankstyvoji apsakymo pabaiga palieka jo tolesnį likimą neaiškų. Susidūrė du riboti žvilgsniai: noras viešpatauti dėl savo gebėjimo ir noras panaikinti tai, ko kiti nepajėgia pripažinti.
Ryšys su skaitiniais. Jn 9: išankstinis sprendimas gali užgožti kito žmogaus liudijimą. Fizinė neregystė pati savaime nereiškia dvasinio uždarumo.
Šaltinis: H.G.Wellsas · Neregių šalis;1911rinkinio XXXII,ankstyvoji apsakymo pabaiga.
Šventadienis · 4 gavėnios sekmadienis (A)
