Ezopas: balsas išduoda liūto kailiu prisidengusį asilą
Ezopo pasakėčioje asilas apsivelka liūto kailiu ir leidžiasi po mišką. Žvėrys, kuriuos jis sutinka, išsigąsta. Jam patinka, kad žvėrys jo nebeatpažįsta ir išsigąsta vos pamatę svetimą kailį. Kol asilas tyli, miško gyventojams užtenka išvysti kailį. Taip apsirengęs jis gali prisiartinti prie tų, kurie pirmiau jo visai nebūtų bijoję.
Galiausiai asilas sumano išgąsdinti ir lapę. Tačiau ši išgirsta jo bliovimą ir atpažįsta, kas slepiasi po kailiu. Ji pripažįsta, kad gal būtų išsigandusi ir pati, jeigu nebūtų išgirdusi balso. Kol asilas tylėjo, žvėrims užteko pamatyti liūto kailį. Prabilęs apsimetėlis pats išsidavė.
Ryšys su skaitiniais. Jn 1,19–23: Jonas nesinaudoja klaidingu jam siūlomu didumu – aiškiai pasako, kas jis nėra, ir tiksliai įvardija savo tarnystę.
Šaltinis: Ezopui priskiriama pasakėčia „Asilas liūto kailyje“ · George Fyler Townsend vertimas.
Šventadienis · 3 advento sekmadienis (B)
