Hansas Christianas Andersenas · Sudužusiame arbatinuke pražysta gėlė
Hanso Christiano Anderseno porcelianinis arbatinukas didžiuojasi savo snapeliu ir rankena, o įskilusį dangtelį mieliau nutyli. Arbatinukas puikavosi esąs arbatos stalo karalienė. Kartą nevikri ranka jį numeta. Snapelis ir rankena nulūžta. Arbatinuką atiduoda maisto prašančiai moteriai. Atrodo, jo dienos baigtos: viduje tik žemė, o senojo puošnumo nelikę.
Tačiau žemėje pasodinamas gėlės svogūnėlis. Jis leidžia šaknis, auga, pražysta; arbatinukas jaučiasi gavęs gyvą širdį ir džiaugiasi svetimu grožiu. Gėlė nedėkoja indui, kuriame išaugo, tačiau arbatinukas apskritai net nepastebi, kad jo pastangų niekas neįvertino. Galiausiai gėlei prireikia geresnio vazono. Arbatinukas perskeliamas ir išmetamas į kiemą. Vis dėlto iš jo neatimama atmintis apie džiaugsmą, patirtą, kai jis pamiršo save dėl kito augimo.
Ryšys su skaitiniais. Arbatinukas džiaugiasi svetimu žiedu. Jėzaus žodžiai apie tai, ką gavome dovanai, irgi moko džiaugtis kito augimu.
Šaltinis: H. C. Andersen, The Teapot; J. H. Stickney leidimas.
Šventadienis · 11 eilinis sekmadienis (A)
