Hansas Christianas Andersenas: princas, įsitikinęs, kad Adomo klaidos nepakartotų

Princas įsitikinęs, kad Adomo vietoje jis pats nebūtų valgęs uždrausto vaisiaus. Jis trokšta pamatyti, kokios vietos neteko pirmieji žmonės. Radęs kelią pas Vėjus, galiausiai su Rytų vėju pasiekia sodą ir gali spręsti, ar iš tiesų jam būtų taip lengva atsispirti. Pasakos fėja perspėja: vakare ji kvies sekti paskui, tačiau princas turi likti vietoje. Kiekvienas žingsnis jos link silpnins pasipriešinimą; paskutinis ribos peržengimas pražudys sode patiriamą laimę. Princas išklauso įspėjimą. Kol gundymo nėra, princui atrodo, kad užteks jo pažado.

Jau pirmą vakarą jis pradeda teisintis: juk tik pažvelgs, juk dar nepadarė nieko bloga. Vis dėlto nuo žvilgsnio jis pereina prie žingsnio. Prieina prie miegančios fėjos, pasilenkia ir ją pabučiuoja. Sudunda griaustinis, sodas nugrimzta, o princas atsipeikėja šaltame lietuje prie Vėjų olos. Dabar jis pripažįsta pakartojęs Adomo nuodėmę. Pasakoje pasirodžiusi Mirtis jo dar nepasiima: jam paliekamas laikas žemėje pasikeisti. Tariamai už Adomą stipresnis žmogus turi pradėti nuo savo trapumo pripažinimo.

Ryšys su skaitiniais. Pr 3 ir Mt 4: pagunda stiprėja per mažus pateisinimus; pasakos vaizduojama nauja galimybė padeda kalbėti apie atgailai duotą laiką.

Šaltinis: Hans Christian Andersen · The Garden of Paradise (1839).

Šventadienis · 1 gavėnios sekmadienis (A)