Įst 18, 19–20 · Dievo vardas įpareigoja ir pasiuntinį, ir klausytoją
בִּשְׁמִי (Bišmî) reiškia „mano vardu“. Devynioliktoje eilutėje taip apibūdinamas pranašo kalbėjimas, kai šis perduoda gautą žodį. Taip klausytoją pasiekia Siuntėjo žodis. אֶדְרֹשׁ (ʾEḏrōš) nusako paties Dievo atsaką: jis pareikalaus, kad atsisakęs klausyti žmogus atsakytų už savo poelgį. Skaitinio pabaigoje minimas ir kalbėjimas kitų dievų vardu. Tautai primenama atsakomybė atsiliepti į gautą žodį, o pranašui nustatoma, ką jam pavesta kalbėti.
יָזִיד (Yāzîḏ) dvidešimtoje eilutėje nusako, kaip pranašas drįsta kalbėti savavališkai. Čia vėl girdime בִּשְׁמִי (bišmî), tačiau šįkart pranašas Dievo vardu taria žodį, kurio Dievas jam nepavedė. Ta pati formulė gali lydėti ir tikrą, ir savavališką kalbą. Įstatymas skiria klausytojo atsakomybę už tai, ką jis išgirdo, ir pranašo atsakomybę už tai, ką jis pateikė kaip Dievo žodį.
Šaltinis: Pakartoto Įstatymo 18 skyriaus hebrajiškas tekstas · Bible Hub; Cory Driver · Įst 18, 15–20 · Working Preacher (2021).
Šventadienis · 4 eilinis sekmadienis (B)
