Ezopas. Žvejo laimikis ir žuvytės pažadas
Ezopo pasakėčioje žvejys pragyvena iš to, ką pagauna. Tądien jam visai nesiseka. Visas laimikis telpa delne. Jau ketindamas įmesti mažą žuvytę į krepšį, jis išgirsta jos prašymą paleisti. Tegul leidžia jai užaugti. Užaugusi, žada žuvytė, ji bus kur kas sotesnė vakarienė. Žuvytė mėgina perkalbėti žvejį ir primena, kokia ji dar maža. Jos pasiūlymas remiasi viltimi antrąsyk susitikti tuose pačiuose vandenyse.
Žvejys įdeda žuvytę į krepšį. Jis gerai žino, kiek šiandien sugavo. Jeigu paleistų ir tikėtųsi kada nors pagauti dar sykį, šį vakarą neštųsi namo tuščią krepšį. Toks ir pasakėčios klausimas: kiek verta rytdiena, kurią jau mintyse laikome savo rankose?
Ryšys su skaitiniais. Mk 1, 15–18 ir 1 Kor 7, 29–31. Ezopo žvejys pasveria būsimą laimikį. Morkaus žvejams svarbiausia tampa tai, kas vyksta čia ir dabar. Prie jų tinklų sustojęs Jėzus kviečia kartu eiti, ir jie atsiliepia.
Šventadienis · 3 eilinis sekmadienis (B)
