Antonas Čechovas: Petro ašaros pasiekia du žmones prie laužo
Šaltą Didžiojo penktadienio vakarą seminaristas Ivanas Velikopolskis grįžta namo alkanas. Gūždamasis nuo šalto vėjo galvoja, kad toks pats skurdas, alkis ir šaltis žmones kamavo prieš daugelį šimtmečių. Net nesinori pareiti. Prie laužo randa dvi našles, motiną Vasilisą ir jos dukrą Lukeriją. Prisiartinęs pasakoja apie Petrą: žadėjęs neišsižadėti Jėzaus, šis šildosi prie ugnies kieme ir triskart paneigia jį pažįstąs.
Išgirdusi apie Petro ašaras Vasilisa pati pravirksta. Lukerija, ligi tol plovusi šaukštus, įsitempusi klausosi, nenuleisdama nuo Ivano akių. Vaikinas vėl išeina į šaltį, bet jau galvoja kitaip. Seniai įvykusi istorija palietė šias dvi moteris: lyg timptelėjus vieną ilgos grandinės galą būtų sujudėjęs kitas. Vėjas nesiliauja, tačiau Ivanas vėl tiki, kad tiesa ir grožis, kuriuos atpažino pasakodamas, gali pasiekti ir jo laikų žmones.
Ryšys su skaitiniais. Petro ašaros padeda Čechovo veikėjams išgirsti Evangeliją. Jėzaus žodžiai kviečia žmogų vėl ieškoti ištikimybės net prisiminus, kada jam pristigo drąsos (Mt 10, 32–33).
Šaltinis: A. Čechovas, Studentas, 1894; Constance Garnett vertimas.
Šventadienis · 12 eilinis sekmadienis (A)
