Damianas išvirė kvapnios žuvienės ir sodina prie stalo kaimyną. Šis jau baigia trečią lėkštę, bet šeimininkas vis rodo, kurioje vietoje plaukioja gardesnis žuvies kąsnis. Dar vieną šaukštelį, prašo, dėl manęs. Kaimynas atkiša lėkštę iš mandagumo, nors prakaitas jau bėga per veidą.

Vos šeimininkas vėl prabyla apie papildymą, svečias čiumpa paltą ir lazdą. Parbėga namo ir daugiau pas Damianą nebeužsuka. Krylovo pasakojimas leidžia prisiminti, kad rūpestis svečiu prasideda nuo jo paties poreikio. Evangelijoje visi pasisotina, o likučiai surenkami, kai žmonės suvalgė tiek, kiek jiems reikėjo.

Šaltinis: Damian’s Fishsoup, Anthology of Russian Literature, II, p. 44.

Šventadienis · Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) (C)