Jn 9, 35–41: Jėzus suranda išvarytąjį
Εὑρὼν (Heurṑn), „suradęs“, parodo iniciatyvą: išgirdęs apie pašalinimą, Jėzus pats pasiekia žmogų. Pirmą kartą susitikęs su Jėzumi jis jo dar nematė. Dabar žmogus gali pažvelgti Jėzui į akis. Išgirdęs jo klausimą, teiraujasi, kas yra Žmogaus Sūnus, kad galėtų juo tikėti. Jėzaus atsakymas susieja regą su jo dabar tariamu žodžiu. Tik dabar vyksta pokalbis, kuriame šis gali susieti patirtą išgydymą su priešais jį esančiu asmeniu. Lietuviškame liturginiame tekste klausiama apie tikėjimą Žmogaus Sūnų. Kai kuriuose kituose rankraščiuose ir jais paremtuose vertimuose čia yra „Dievo Sūnų“; cituojant svarbu laikytis pasirinkto teksto.
Προσεκύνησεν (Prosekýnēsen) reiškia „nusilenkė, pagarbino“. Šis veiksmas eina po tikėjimo išpažinimo ir užbaigia Jėzaus atpažinimą. Pabaigos ginčas apverčia įprastą regos ir žinojimo ryšį. Atsakomybę užtraukia atkaklus tvirtinimas, kad jau matome ir nebereikia mokytis. Tai pasakojimo kalba apie santykį su atskleista tiesa. Fizinio regėjimo neturintis žmogus nėra mažiau pajėgus tikėti; šiame skyriuje kaip tik jis tampa atvirumo ir drąsaus liudijimo pavyzdžiu.
Šaltinis: Emerson Powery · John 9:1–41,2026-03-15; Jn 9,35 · graikų tekstas ir tekstinis variantas; Jn 9,38 · graikų tekstas ir morfologija.
Šventadienis · 4 gavėnios sekmadienis (A)
