Ezopo žmogus ir satyras: tas pats kvėpavimas sukelia nepasitikėjimą

Ezopo pasakėčioje žmogus susidraugauja su satyru. Šaltą dieną žmogus pučia į sustirusius pirštus. Satyras suklūsta: nuo kada taip daroma? Žmogus jam paaiškina, kad šiltas kvėpavimas padeda atgauti pirštų šilumą. Vėliau draugai sėda prie stalo. Matydamas, kad košė karšta, žmogus pasilenkia prie dubens ir vėl pučia, šįsyk visai dėl kitos priežasties.

Satyras dar sykį klausia, kam jis tai daro. Šįkart žmogus atsako vėsinąs valgį. Satyras tuoj atsisako draugystės: kaip gali pasitikėti tuo, kas ta pačia burna pučia ir karštį, ir šaltį? Žmogus abiem atvejais kalba tiesą, tačiau satyras tuose atsakymuose girdi prieštaravimą.

Ryšys su skaitiniais. Satyrui ima rodytis, kad draugo veiksmai nedera tarpusavyje. Evangelijoje galime panašiai pasitikrinti, ar mūsų elgesys dera su tuo, ką išpažįstame.

Šaltinis: Ezopas, The Æsop for Children, 1919; Žmogus ir satyras.

Šventadienis · 9 eilinis sekmadienis (A)