Jn 4, 10–15: nuo tekančio vandens prie viduje trykštančios versmės
Ὕδωρ ζῶν (Hýdōr zôn), „gyvasis vanduo“, kasdienėje kalboje galėjo reikšti šaltinio ar tekantį vandenį, skirtingą nuo talpykloje laikomo. Moters klausimą galima suprasti ir tiesiogiai: ji mato gilų šulinį, o Jėzus neturi kuo pasemti. Jėzus šiuo vandeniu nusako daugiau, negu moteris įpratusi girdėti. Pokalbis veda nuo vandens šaltinio klausimo prie to, kas gali suteikti išliekantį gyvenimą. Moteris prisimena protėvį Jokūbą, kuris gėrė iš to paties šulinio su savo vaikais ir girdė ten gyvulius. Šulinį jis paliko palikuonims. Klausimas, ar sutiktasis didesnis už Jokūbą, perkelia žvilgsnį nuo seno šulinio prie prašančiojo gerti asmens.
Ἁλλομένου (Halloménou) kyla iš veiksmažodžio, reiškiančio šokti, veržtis: vanduo vaizduojamas veiklus, trykštantis. Dar svarbiau, kad versmė bus paties gavėjo viduje. Žmogus kviečiamas priimti dovaną, kuri taps nuolatine gyvybės pradžia. Žadamas gyvenimas, kuriam dykumoje ar prie šulinio randamo vandens pakaktų tik trumpam. Vaizdo kryptis – gyvenimas iš Jėzaus duodamos dovanos, kurios žmogus pats iš šulinio pasisemti negali.
Šaltinis: H. A. W. Meyer · John4,angliškas komentaras; Jn4,10 · graikų tekstas ir morfologija; Jn4,14 · graikų tekstas ir morfologija.
Šventadienis · 3 gavėnios sekmadienis (A)
