Biliūnas · Joniukui neužtenka užuojautos

Šešerių metų Joniukas gano svetimas žąsis ir ilgisi išėjusio tėvo. Išėjimo dieną lijo, ir berniukas dar atsimena tėvą su maišeliu ant pečių. Tąsyk jis tupėjo susirietęs ant suolo ir žiūrėjo, kaip tėvas ruošiasi.Pirmą kartą gavęs pasivažinėti vežimu, jis už tą džiaugsmą turi vis dainuoti. Suaugusieji juokiasi, berniukas važinėja iki užkimimo ir pamiršta žąsiukus. Dingus dviem paukščiams, šeimininkė jį skaudžiai sumuša.

Kitą dieną Joniukas nubėga namo: gal jau grįžo tėvelis? Ant suolo pamato jo maišelį, tačiau sulaukta tik žinia apie tėvo mirtį. Viena moteris mėgina vaiką užstoti, bet pamotė, bijodama netekti jo uždarbio, išveja atgal pas šeimininkus. Jis vėl guli ant ežios ir verkia. Už linksmo suaugusiųjų pramogavimo atsiveria vaiko vienatvė, kuriai reikia tikros apsaugos.

Ryšys su skaitiniais. Jok 2, 15–17: pastebėti silpną žmogų reiškia pasirūpinti jo maistu, saugumu ir orumu.

Šaltinis: Jonas Biliūnas · Joniukas, 1906.

Šventadienis · 24 eilinis sekmadienis (B)