Jackas Londonas · Audėjas, suskaičiavęs savo rankų judesius

Džonis nuo vaikystės dirba fabrikuose. Sulaukęs šešiolikos gauna vietą prie audimo staklių, kur mokama už nuaustą kiekį. Jis nuaudžia daugiau už kitus, o šeimos padėtis kiek pagerėja. Vieną vakarą grįžęs jis vos prisiverčia pavalgyti ir atsigula net nenusiavęs vieno bato. Naktį užklumpa karštis, o ryte vietoj tikrų staklių jam galvoje ūžia tūkstančiai įsivaizduojamų.

Sveikdamas Džonis sėdi ant laiptelio ir pieštuku skaičiuoja, kiek judesių per metus padaro jo rankos. Atėjus dienai grįžti į fabriką jis lieka lovoje. Vėliau išeina iš namų, nueina iki mažos stoties ir ten visą popietę praleidžia po medžiu. Sutemus įlipa į tuščią prekinį vagoną. Iki ligos Džoniui buvo mokama už tai, kiek pagamindavo prie staklių. Sėdėdamas namuose jis kitu būdu suskaičiuoja savo darbą. Dabar jam visų pirma rūpi, kiek kartų teko judinti abi rankas. Traukiniui sušvilpus jis jau guli tamsoje ir šypsosi.

Ryšys su skaitiniais. Job 7, 1–4. Džonio istorija leidžia įsivaizduoti, ką patiria Jobo minimas samdinys. Išsekusiam žmogui poilsis gali reikšti daugiau nei atlygį už dar vieną darbo dieną.

Šaltinis: Jackas Londonas · The Apostate.

Šventadienis · 5 eilinis sekmadienis (B)