1537 m. · Rytas, pakeitęs chirurgo įsitikinimą
Ambroise’as Paré savo raštuose pasakoja apie pirmąją karo chirurgo patirtį Italijoje. Pagal anuometinį mokymą šautines žaizdas reikėjo svilinti karštu aliejumi: manyta, kad jas užnuodija parakas. Jaunas chirurgas sekė patyrusiųjų pavyzdžiu. Aliejui pasibaigus, daliai sužeistųjų uždėjo švelnesnio tepalo tvarstį. Naktį bijojo, kad ryte ras šiuos vyrus mirusius.
Auštant nuėjo jų aplankyti. Tepalu tvarstyti žmonės buvo ramiau miegoję, mažiau kentėjo; aliejumi gydytųjų žaizdos tino, juos vargino karštis ir skausmas. Paré aprašo tada apsisprendęs daugiau taip nedeginti sužeistųjų. Istorijos posūkis – gydytojo pasirengimas išgirsti tai, ką parodė pats ligonis. Tarnaujantis žmogus turi drąsos taisyti išmoktą veiksmą, kai pamato, jog šis didina kito kančią. Chirurgas prisimena tą rytą kaip grįžimą prie žmonių, kurių būklė jam rūpėjo visą naktį. Skirtumą įžvelgė pamatęs, kas ilsėjosi ramiau ir kas vis dar kentėjo prie lovos.
Ryšys su skaitiniais. Žyd 4, 15; Mk 10, 43: atjauta skatina stebėti žmogaus būklę ir keisti savo veiksmus dėl jo gerovės.
Šventadienis · 29 eilinis sekmadienis (B)
