Tomas staiga panoro į mokyklą

Pirmadienio rytą Tomas Sojeris lovoje ieško priežasties neiti į mokyklą. Klibantis dantis tiktų, bet teta Polė dar ims ir ištrauks. Tomas iš po antklodės iškiša skaudamą kojos pirštą ir nutaria, kad šiam jau visai blogai. Ima dejuoti. Sidas knarkia. Tomas dejuoja dar garsiau, kol galiausiai tenka Sidą papurtyti.

Į kambarį atskubėjus tetai, Tomas pareiškia, kad pirštas jau gangrenuoja. Teta paliepia keltis. Dejonės tuoj nutyla, bet Tomas netyčia prasitaria ir apie dantį. Nebuvo tokio pavojaus pirštui, dėl kurio vertėtų likti lovoje. Užtat dėl danties teta apsisprendžia iš karto. Apžiūri burną ir paprašo atnešti šilkinį siūlą. Dabar Tomui tenka sugalvoti, kaip nuo šito išsisukti.

– Tik netrauk, teta! Jo jau visai neskauda! Aš noriu į mokyklą!

Ryšys su skaitiniais. Job 7, 3–4. Tomas išsigalvoja ligą ir tikisi laisvos dienos. Jobo žodžiams apie nemigą nereikia tokio vaidinimo. Skirtumas padeda prisiminti, kaip svarbu išgirsti žmogų, kuriam iš tiesų skauda.

Šaltinis: Markas Twainas · Tomo Sojerio nuotykiai, VI skyrius.

Šventadienis · 5 eilinis sekmadienis (B)