Šv. Bartolo Longo apsisprendimas pasilikti Pompėjuose

Neišvyksiu iš šios Pompėjų žemės, kol čia nepaskleisiu tavo Rožinio.

Malda, perteikta kanonizacijos leidinyje, p. 33 · vertimas iš italų k.

1872 m. būsimasis šventasis teisininkas Bartolo Longo atvyko į Pompėjų slėnį tvarkyti grafienės Mariannos de Fusco valdų. Jis pats jau buvo sugrįžęs prie katalikų tikėjimo po kelerių metų, praleistų domintis spiritizmu. Pompėjuose jo laukė kitas apsisprendimas. Matydamas, kaip stinga dvasinės ir materialinės pagalbos, jis meldėsi ir pasiryžo čia skleisti Rožinio maldą. Kanonizacijos biografijoje minima ir jo pirmoji Rožinio šventė Pompėjuose. Longo pasikvietė vietos žmones ir pradėjo veiklą, kuria rūpinosi ne vienus metus kartu su jais.

Longo pradėjo mokyti vietos žmones tikėjimo ir rūpintis apleista parapijos bažnyčia. 1875 m. į Pompėjus atgabentas Rožinio Dievo Motinos paveikslas, kitais metais padėtas šventovės kertinis akmuo. Kartu su Marianna jis vėliau steigė vaikų globos namus. Maldoje išsakytas pasiryžimas pasilikti galiausiai tapo daugelį metų trukusia atsakomybe už konkrečią vietą ir jos žmones.

Ryšys su skaitiniais. Jon 3 ir Mk 1. Išgirstas kvietimas keičia tai, ką žmogus daro vietoje, į kurią atvyko visai kitu reikalu.

Šaltinis: Šventasis Sostas, kanonizacijos leidinys, Bartolo Longo, 2025-10-19; Šventųjų skelbimo dikasterija, Bartolo Longo biografija.

Šventadienis · 3 eilinis sekmadienis (B)