Alfonsas Dodė: už kiekvieną pirkinį mokėta dalimi savęs
Prancūzų rašytojo Alfonso Dodė pasakojime berniukas gimė auksinėmis smegenimis. Iš pradžių šeima to nežinojo. Tik jam susitrenkus galvą, tarp plaukų sužibo aukso pėdsakai. Tėvai neleido jam apie tai kalbėti. Sūnui sulaukus aštuoniolikos, tėvai paprašė dalies lobio už jo auginimą. Jaunuolis atidavė gabalėlį, paskui išėjo iš namų ir gyveno švaistydamas turtą. Susivokęs, kad aukso neliks, mėgino pragyventi iš savo rankų darbo. Tačiau jo paslaptį žinojo draugas. Kartą, pasinaudojęs proga, šis atėmė dar dalį aukso.
Vedęs jis stengėsi pildyti žmonos norus. Žmona mėgo puoštis, o jis neišdrįso pasakyti, iš kur atsiranda pinigų jos pirkiniams. Jai mirus, didžiąją dalį to, kas buvo likę, išleido laidotuvėms. Pamatęs vitrinoje mėlynus batelius, užmiršo, kad žmonos nebėra, ir užėjo jų pirkti. Pardavėja pamatė žmogų ištuštėjusiu žvilgsniu. Vienoje rankoje jis laikė batelius, kitoje – kruvinas aukso nuograndas. Pasakotojui jis primena žmones, kurie taip išsenka kasdien užsidirbdami duoną savo proto jėgomis.
Ryšys su skaitiniais. Istorija padeda atskirti vaisingą tarnystę nuo žmogaus alinimo. Budrumas padeda pripažinti savo jėgų ribas.
Šventadienis · 33 eilinis sekmadienis (A)
