III a. Aleksandrija: slaugyti, kai mieste kasdien girdėti rauda

Bažnyčios istorikas Eusebijas Cezarietis išsaugojo Aleksandrijos vyskupo Dionisijo laišką apie po karo miestą užklupusią epidemiją. Vyskupas rašo apie iš daugybės namų sklindančias raudas. Jis mini bendruomenės narius, lankydavusius ligonius ir nepalikdavusius jų be priežiūros. Ligoniui mirus, reikėdavo užmerkti akis, nuplauti kūną, aprengti ir nunešti palaidoti. Šiuos darbus atliko tie patys žmonės, kurie neseniai slaugė sergantįjį.

Tarp slaugiusiųjų buvo kunigų, diakonų ir pasauliečių. Kai kurie užsikrėtė ir mirė. Dionisijas laiške mini ir tai, kad paskui jais taip pat pasirūpindavo kiti. Tą šventinį laišką skaitė bendruomenė, gerai žinojusi, kiek žmonių po epidemijos nebesugrįš. Jis liudija jų pastangas ir netektis. Rūpinantis sergančiu artimu šiandien irgi tenka pagalvoti, kaip prie jo prieiti, kaip padėti ir kaip kartu saugotis išvengiamo užkrato.

Ryšys su skaitiniais. Ozėjo trokštama ištikima meilė atsiskleidžia kantriai slaugant ligonius ir rūpinantis jų artimaisiais.

Šaltinis: Eusebijus, Bažnyčios istorija VII, 22; Dionisijo laiškas apie epidemiją Aleksandrijoje.

Šventadienis · 10 eilinis sekmadienis (A)