1. Brangūs broliai ir seserys, mieli draugai, šios dienos Mišių skaitiniai ypač kalba apie tai, kas mus iš tikrųjų suteršia.

– Pirmosios Sandoros tvarka teigia: mus gali suteršti tai, kas ateina iš išorės. Pirmiausia, mus gali suteršti kiekvienas žmogus, kuris nepriklauso mūsų išrinktajai Tautai, t. y. kiekvienas pagonis, kuris garbina kitus dievus. Susilietimas su juo mus padaro nešvarius. Negana to, mes galime tapti nešvarūs ir tuomet, jei paliesime daiktus, kuriuos jie liečia.

Bet taip pat mus gali suteršti kiekvienas mūsų pačių elgesys, kuris neatitinka Dievo nurodytų įstatymų bei nuostatų bei protėvių nustatytų potvarkių. Mūsų protėviai nuolat ieškojo elgsenos, kuri patiktų Dievui, ir ją pavertė kasdienio gyvenimo taisyklėmis. Sėsti prie stalo tik nusiplovus rankas buvo viena iš tokių taisyklių. –

– Naujoji Sandora visą šią sampratą apvertė aukštyn kojom: Jėzus priekaištauja fariziejams: užuot laikęsi Dievo įsakymo, jūs jį atmetate ir laikotės žmonių padavimų. Žmogų suteršia ne tai, kas ateina iš išorės; jį gali suteršti visi blogi dalykai, išeinantys iš jo vidaus, iš širdies.

2. Ir kas tuomet yra Dievo įstatymas, kurio žydai taip siekia laikytis, tačiau iš tikrųjų nesilaiko? Jėzus čia šito nepaaiškina, tačiau pacituoja Izaijo knygoje randamą Dievo priekaištą savo tautai: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, tačiau jos širdis toli nuo manęs“ (plg. Iz 29, 13).

Iš šio sakinio galime suprasti, kad Dievo įstatymas susijęs pirmiausia ne su išorinėmis taisyklėmis, o su vidine širdies nuostata, su troškimu būti arti Dievo.

Ir todėl čia iškyla pagrindinis klausimas: Kaip mūsų širdis gali būti arti Dievo? Arti Dievo gali būti tik tyra širdis, nes tyrumas – tai gebėjimas priartėti prie Dievo. Jei iš širdies kyla visi blogi dalykai ir sykiu tik per tyrą širdį galime artėti prie Dievo, tai tuomet kas yra tyra širdis? Tyra širdis – tai gailestinga širdis.

Netyra širdis, dėl kurios priekaištauta Jėzus fariziejams, yra kieta širdis; tai paniekinimas ir atskyrimas tų, kurie nesilaiko taisyklių. Todėl galime tobulai laikytis Bažnyčios nurodytos tvarkos ir sykiu būti toli nuo Dievo.

3. Jei norime priartėti prie Dievo ir šito galime siekti tik per širdies tyrumą, o širdies tyrumas yra gailestingumas, tai turime savęs klausti: kaip konkrečiai galime būti gailestingi? Kaip gailestingumas gali įtraukti mūsų rankas, kojas, akis, burną?

1865 m. Havajų salyno Molokajaus saloje buvo įkurta raupsuotųjų kolonija. Ši sala buvo vadinama „gyvųjų pragarų“. Joje nebuvo įmanomas joks gailestingumas. Ten neegzistavo jokie įstatymai, kūnai kasdien iro, buvo sugedę ne tik kūnai, bet ir sielos.

Ir štai vieną dieną į krantą išlipo vienas baltasis, belgas kunigas Damijonas de Veusteris, nusprendęs šiame pragare gyventi šventai. Šis žmogus suprato: mano misija – skelbti gailestingąjį Dievo Sūnaus Įsikūnijimą. Tačiau, norint tai paskelbti, reikia šiuos žmones paliesti.

Vienas reikšmingiausių jo darbų buvo palaidoti mirusius. Iki jam atvykstant lavonai buvo paliekami numesti ar sušeriami kiaulėms. O jis troško išmokyti juos tinkamai mirti, kad galėtų tinkamai gyventi. Mirtis gali tapti šventa, graži, jei jai suteikiame krikščionišką tikėjimą kūnų prisikėlimu. Todėl jis įrengė gražias kapines, laidojimų apeigų broliją, kiekvieną guldydavo į karstą.

4. Tačiau jis ilgą laiką nesuprato, kodėl šie žmonės neateina į jo kviečiamas mišias. Į jas susirinkdavo vos keli, o saloje jų buvo 800. Savo pamokslus kunigas pradėdavo kreipiniu: „Jūs, raupsuotieji.“ Keliaudamas po salą jis ragino žmones lankyti bažnyčią, tačiau nesulaukdavo atsako. Kartą po kelionės Damijonas pajuto, kad viena jo koja tapo nebejautri: jis užsikrėtė raupsais. Kitą sekmadienį jis pradėjo pamokslą žodžiais: „Mes, raupsuotieji.“ Žinia žaibu pasklido po koloniją, ir nuo tada bažnyčia būdavo pilnutėlė. Jis tapo vienu iš jų.

Brangūs draugai, negalime būti gailestingi kitų atžvilgiu, jei nesuvokiame savo pačių skurdo, jei nematome ir nepripažįstame, kad mumyse kažkas genda ir kaip labai mums patiems reikia gailestingumo.

Tuomet Damijonas su šventomis Ostijomis lietė nuo ligos raudonas ligonių lūpas ir po to įdėdavo jas į burną, kad šitaip Kristaus žmogiškumas susiliestų su jų kenčiančiu žmogiškumu. Tepė šventuoju aliejumi gangrenuojančias kojas ir rankas.

Kai jo paties kūnas tikrai pradėjo irti, nuolankiai parašė savo vyresnybei: „Tapau raupsuotasis. Manau, kad netrukus mano veidas bus subjaurotas. Nė kiek neabejodamas, kuo iš tikrųjų sergu, išlieku ramus, nuolankus ir labai laimingas, apsuptas savo žmonių. Gerasis Dievas gerai žino, kas geriausia mano pašventinimui, ir kiekvienąkart sakau jam iš visos širdies: teesie tavo valia!“

5. Brangūs broliai ir seserys, šis žmogus valgė kasdien suterštomis net subjaurotomis rankomis, veikiausiai dėl ligos nebesilaikė daug kitų nustatytų taisyklių, tačiau jis pasiekė aukščiausią širdies tyrumą, buvo itin arti Dievo, nes buvo gailestingas iki mirties.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/524-%C5%A1irdis-arti-dievo.html