Kartą karalius gavo dovanų du sakalus jauniklius. Atidavė juos dresuoti. Po kelių mėnesių vienas jau skraidė, o kitas vis tupėjo įsikibęs šakos. Karalius sunerimo, liepė sukviesti visus karalystės mokslininkus, paukštininkus, dresuotojus, tačiau nė vienas neįstengė sakalo išvilioti iš jo vietos ant medžio šakos. Tuomet vienas jaunuolis pasisiūlė padėti. Karalius neturėjo kito pasirinkimo, tik sutikti. Sekančią dieną jis apstulbęs pamatė abu sakalus, skraidančius padangėje. „Kaip tau pavyko, ką jam padarei? – nustebęs kvotė karalius jaunuolį. „Aš paprasčiausiai nupjoviau šaką, kurios įsikibęs jis tupėjo”, – linksmai atsakė jaunuolis.

Kartais ir Dievas leidžia nupjauti tas šakas, kurių esame taip įsikibę, jog nebematome nei Dievo, nei artimo.