Kartą karalius gavo dovanų du sakalus jauniklius. Atidavė juos dresuoti. Po kelių mėnesių vienas jau skraidė, o kitas vis tupėjo įsikibęs šakos. Karalius sunerimo, liepė sukviesti visus karalystės mokslininkus, paukštininkus, dresuotojus, tačiau nė vienas neįstengė sakalo išvilioti iš jo vietos ant medžio šakos. Tuomet vienas jaunuolis pasisiūlė padėti. Karalius neturėjo kito pasirinkimo, tik sutikti. Sekančią dieną jis apstulbęs pamatė abu sakalus, skraidančius padangėje. „Kaip tau pavyko, ką jam padarei? – nustebęs kvotė karalius jaunuolį. „Aš paprasčiausiai nupjoviau šaką, kurios įsikibęs jis tupėjo”, – linksmai atsakė jaunuolis.

Kartais ir Dievas leidžia nupjauti tas šakas, kurių esame taip įsikibę, jog nebematome nei Dievo, nei artimo.

Antra pasakojimo parafrazė:

Karalius gavo dovanų du sakalo jauniklius ir iškart atidavė juos dresiruoti. Po kiek laiko jie paaugo ir vienas sakalas jau skraidė, tačiau kitas vis tupėjo ant medžio šakos ir niekas negalėjo jo išjudinti. Tik atnešdavo jam maisto. Karalius kreipėsi į įvairius specialistus, net pažadėjo didelį atlygį tam, kuriam pavyks išdresiruoti sakalą skrydžiui. Tačiau visų pastangos buvo veltui. Vieną dieną karalius iš nuostabos negalėjo patikėti savo akimis – tarp parko medžių sklandė abu sakalai. Jis pasiuntė pasiuntinius sužinoti, kas įvyko. Karaliui pristatė paprastą jauną valstietį. „Kaip tau tai pavyko,” – paklausė karalius? „Paprastai,” – atsakė valstietis. „Aš tik nukirtau šaką, ant kurios tupėjo sakalas. Tuomet jis suvokė turįs sparnus ir pradėjo skraidyti”.

Kartais Dievas turi nukirsti kai kurias mūsų gyvenimo šakas, į kurias esame per daug įsikabinę, kad jos nekliudytų skrydžiui pas Jį – mūsų galutinį tikslą.

Plg. Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai 2. Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. P. 8.