Senovėje gyveno ištikimi draugai Damonas ir Pintijas. Tironas Dionizas pasmerkė vieną mirti, bet leido sutvarkyti reikalus, o kitas pasiliko užstatu, pasižadėjęs mirti, jei draugas negrįš. Kai laikas baigėsi, užstatas tikino, kad draugas nepažeis priesaikos, ir prašė palaukti. Draugas grįžo, o tironas, nustebintas jų ištikimybės, paleido abu. Pagoniškoje senovėje gyveno du ištikimi draugai Damonas ir Pintijas….
Karaliaus Konstantino Didžiojo tėvas, Konstancijus Chloras, kartą (apie 300 m.) norėjo išmėginti savo dvaro, Tryro mieste, tarnautojus. Jis pasišaukė dvaro žmones ir įsakė jiems aukoti pagonių dievams. Kas neaukosiąs, tas būsiąs atleistas iš tarnystės, grasino karalius. Dauguma tarnautojų nėjo aukoti dievams. Tik vienas išsižadėjo krikščionybės, nes tarėsi tuo būdu įgysiąs savo pono malonę. Deja, skaudžiai…
1. Brangūs broliai ir seserys, pamažu artėjame prie liturginių metų centro, kurį sudaro Velykų tridienis ir penkiasdešimt dienų trunkantis Kristaus prisikėlimo šventimas. Gavėnios laikas, kaip žinome, nustatytas tam, kad tinkamai pasirengtume šiam šventimui, kad parengtume mūsų širdis ir protus Velykų malonei priimti. Toks pasirengimas vyksta mums einant tarsi dykuma. Eidami per ją, trokštame, kad atsinaujintų mums suteikto Krikšto…
Per Pirmąjį pasaulinį karą, evakuojantis iš apšaudomo miestelio, devynmetis berniukas norėjo grįžti pasiimti užmiršto katekizmo. Jo motina, matydama pavojų, pažadėjo nupirkti naują. Tai iliustruoja vaiko branginantį požiūrį į katekizmą. Per Didįjį karą 1914 m. vokiečių granatos ėmė skraidyti ant prancūzų miestelio Meuse. Buvo duotas įsakymas gyventojams kuo greičiausiai išsikraustyti į užfrontį. Viena vargšė našlė ašarodama…
Visus tris šio sekmadienio skaitinius vienija pirmiausia ištikimybės tema: ištikimybė tikėjimui, ištikimybė vilčiai, ištikimybė tarnystei. Dievo karalystės tema išreiškiama pažado žemės (pirmajame skaitinyje), dangiškosios tėvynės (antrajame skaitinyje), ir eschatologinės puotos (trečiajame skaitinyje) įvaizdžiais. Išminties knygos autorius primena išlaisvinimo iš Egipto naktį, kurią ištikimi protėvių tikėjimui žydai mini švęsdami Velykas. Jų tikėjimas leidžia jiems viltis įžengti…
Ištvermė yra visų dorybių šaknis ir sergėtoja. Ištverme mes valdome savo sielą, nes išmokę suvaldyti save, pradedame valdyti tai, kas esame. Ištvermė – tai kantriai pakęsti blogį, kuris ateina iš išorės, ir nepasiduoti kerštingumui tą blogį primetusiųjų atžvilgiu. Nes tas, kuris patyręs bloga iš savo artimo, tyliai sielvartaudamas laukia tinkamos progos atkeršyti, ištvermės neparodo, bet…
Jeruzalės šventykla, pastatyta Saliamono maždaug prieš 3000 m., buvo laikoma vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Jėzus sako, kad ji bus sugriauta. Gėrėtis daiktų gražumu yra teisinga, tačiau neužmiršti jų trapumo taip pat svarbu. Dievui svarbiau ne išorė ar iš marmuro pastatyta šventykla, bet žmogus ir jo širdies grožis, kuris yra amžinas. Kažkas Jėzaus paklausia apie…
Šiandien Bažnyčia mus kviečia pažvelgti į savo maldą. Pirmajame skaitinyje matome Mozę, besimeldžiantį už savo kovojančią tautą. Kol Mozė laikydavo rankas iškėlęs, izraelitams kovoti sekėsi, bet kai tik nuvargusios rankos nusvirdavo žemyn, viršų imdavo amalekiečiai. Evangelija pasakoja apie našlę, kuri vis eidavo pas teisėją ir prašydavo apginti ją nuo skriaudiko. Jis ilgai nekreipė į ją…
Evangelijoje keliais štrichais įtikinamai ir gyvenimiškai atvaizduoti žmonių portretai. Galime įsivaizduoti kupiną didybės teisėją, jaučiantį savo vertę, nepriklausomą, beveik visagalį. Jis veikiausiai nėra žydas, romėnų valdžios statytinis, o darydamas sprendimus vadovaujasi pirmiausia ne sąžinės balsu, bet paiso įtakingų asmenų, grupuočių bei klanų interesų. Prieš jį stovi beteisė našlė, kurios visuomeninė padėtis yra beveik niekinė, negana…
Skaitiniai iš Išėjimo knygos ir Evangelijos parodo, jog ištvermė gali nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Išėjimo knygoje aprašytas mūšis tarp neseniai iš Egipto išėjusio Izraelio ir klajoklių amalekitų. Kol Mozė, stovėdamas ant kalvos, laiko rankas iškėlęs, pergalė lydi Izraelį, kai jis nuleidžia rankas, kovos sėkmė persimeta Amaleko pusėn. Galiausiai Aaronas ir Huras…
Klausimus apie blogį žmogus tikriausiai sau kėlė per visą savo egzistencijos istoriją. O krikščionybei kartais prikaišiojama, kad ji nenori spręsti blogio problemos pasaulyje, išsisukinėja ir vietoj to siūlo „pigią” paguodą – amžinąjį gyvenimą. Tačiau ir daugeliui krikščionių šie dalykai nėra visiškai aiškūs. Kartais krikščionis pasiduoda pagundai šį pasaulį matyti kaip visiškai blogą ir sugadintą. Pasaulis…
Napoleonas kalbėjo apie savo kareivį de Bernadotte, tapusį Švedijos karaliumi, kaip apie pasiekusį didelę laimę. Ponia de Montesquieu atsakė, kad jis įgijo "išvirkščią garbę", nes turėjo atsižadėti katalikų tikėjimo. Antroji dalis mini Napoleono pamokymą, patikint sūnaus auklėjimą, kad jis padarytų jį geru krikščioniu, nes be to jis nebūsiąs geras tėvynės mylėtojas, pabrėžiant tikėjimo ir patriotizmo…