Remiantis šio sekmadienio Evangelija, būtų galima paklausti, kiek yra žmonių, ieškančių Jėzaus dėl materialinės naudos? Kristus trokšta, kad jo ieškotume ir jį sektume dėl jo paties. Ne dėl trokštamų stebuklų, ne dėl duonos padauginimo, bet dėl to, kad Kristus kuria meilės Karalystę, meilės visuomenę dabartiniame pasaulyje. Šiandieniam Vakarų pasaulio žmogui gali susidaryti įspūdis, kad jam nieko netrūksta, kad jis yra sotus. Didžiulės parduotuvės kupinos tiek vietinio, tiek egzotinio maisto. Šiandien daugelis dėl sveikatos ar estetiniais sumetimais labiau susirūpinę, ką išsirinkti valgyti. Tačiau sočiam žmogui iškyla daugybė kitokių pavojų: tai dvasingumo ir jautrumo kito žmogaus nepritekliams stoka; gerovės miražas, kurį gali sugriauti stichinės nelaimės ar sunkios ligos. „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ – kokios vertybės jums gyvenime yra vertingiausios, tokios vertės jūs ir esate. Sočiam žmogui duona yra materialinės gerovės simbolis, tačiau Kristus primena, jog žmogui reikia ir dvasinio maisto, nes žmogaus pagrindas – jo dvasinė siela. Žmogus dažniau išalksta tiesos, laisvės, teisingumo, broliškumo, meilės, vienybės, džiaugsmo, ramybės ir t. t. Štai kodėl Kristus sako, jog žmogus gyvas ne vien duona.

Dievas gyvena tarp mūsų. Kristus Eucharistijoje maitina mus. Tačiau kodėl Komunija mums būna nevaisinga? Dėl virtinės kliūčių.

Pirmiausia dėl mažų nuodėmių, kurios yra tarsi kokia dvasios žaizda. Ji neužmuša dvasios, bet padaro ją mažiau veiklią, kaip kūno žaizdos neleidžia žmogui lengvai ir sparčiai dirbti, nes verčia jį rūpintis skaudamąja vieta. Kas tad nori laimėti gausių šv. Komunijos vaisių, turi stengtis iš visos širdies vengti nors ir mažiausios nuodėmės.

Menkiausia nuodėmė ar kita kokia netobulybė, dažnai kartojama, virsta įpročiu, kuris taip pat sumenkina Komunijos veikimą sieloje. Tokių kliudančių įpročių kiekvienas žmogus turi labai daug, pavyzdžiui, įprotis dairytis į žmones maldos laiku, žiūrėti, kas ateina ar išeina iš bažnyčios, kas kaip apsirengęs ar kaip meldžiasi; arba įprotis mintimis klajoti po visą pasaulį, po savo namus ir darbus arba, atsiklaupus ar atsisėdus melstis, snausti.

Komunija, atėjusi į tokią sielą, nors randa ją gyvą, bet negali jai suteikti pakankamai malonių. Įvairių netobulybių sluoksnis, kuriuo apdengta siela, kliudo malonei veikti, kaip kad smėliu užneštas kelias trukdo greitai važiuoti. Kad Komunija užaugintų daugiau vaisių, suteiktų daugiau malonių, reikia valdyti savo akis, ausis ir kitus pojūčius, apmarinti geidulius, pratintis budėti ir būti uoliam.

Kita priežastis, kuri mažina Komunijos vaisingumą, yra žemiški prisirišimai, reikalai ir rūpesčiai. Jau pats Išganytojas nurodė tą kliūtį, pasakodamas palyginimą apie kvietimą į vestuvių iškilmę. Į ją buvo sukviesta daug svečių, bet ne visi atėjo, nes vieni buvo užimti laukų darbais, kiti – namų statyba, treti – vestuvių iškilmėmis, tad nors girdėjo kvietimą, bet į vestuves neatėjo, nes jų pačių reikalai atrodė jiems daug svarbesni. Panašiai atsitinka ir su Komunija. Daugelis priima Komuniją lūpomis, bet dvasia ir širdimi nedalyvauja toje puotoje. Paskendę žemiškuose reikaluose, į juos yra nukreipę savo mintis ir širdį, likdami kurti Dievo malonės veikimui. Todėl, nors priima Komuniją, bet nepasiduoda jos veikimui, kaip giliai susimąstęs žmogus negirdi to, kuris jį kalbina.

Dar viena priežastis, kuri menkina Komunijos vaisingumą, yra gero pasirengimo stoka. Kas eina prie Komunijos iš įpratimo, paskubomis, mažai meldžiasi arba visai nesimeldžia prieš Komuniją ir po jos, tas turi didelį dvasinį nuostolį. Jis panašus į žmogų, einantį į jūrą pasisemti vandens be jokio indo: su gryna sauja nedaug pasisemsi ir netoli benusineši neišlaistydamas.

Ir galiausiai gimtosios nuodėmės padariniai, veikiantys žmoguje septynių didžių nuodėmingų palinkimų pavidalu. Pavojingiausios ydos yra puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, nesaikingumas valgant ar geriant, tingumas. Nors visi žmonės turi tuos pačius palinkimus, bet vienus jie veikia smarkiau, kitus lėčiau, priklauso nuo to, kiek žmogus yra pažengęs dvasiniame gyvenime.

Paklauskime dabar savęs, kuri iš šių priežasčių menkina mūsų Komunijos vaisingumą. Dažnai priimame Komuniją, bet mūsų gyvenime nematyti tų gerų darbų, kurių esame turtingi, priimame dangišką maistą, bet tas maistas tiek mums padeda, kiek kamieno syvai, kuriuos traukia į save nevaisinga šakelė. Ji tais syvais išsilaiko žalia, bet vaisių neneša. Liūdnas yra nevaisingos šakelės likimas, ji paprastai būna kertama ir metama į ugnį. Panašus likimas laukia ir tų, kurie eina prie Komunijos nevaisingos šakelės pavyzdžiu. Melskime Viešpatį ir uoliai stenkimės, kad Komunija vestų mus ne į pražūtį, bet į išganymą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-06.pdf