16 eilinis sekmadienis (A)

Ieškoti homilijų medžiagos

Išminties knygoje Dievas parodo savo galią teisingai ir atlaidžiai teisdamas. Jėzus palyginimais atskleidžia, kaip kantriai auga Dangaus Karalystė. Kai pristinga maldos žodžių, Dvasia ateina pagalbon.

Pagrindinės skaitinių mintys

Pirmasis skaitinys · Išm 12, 13. 16–19

Visagalis teisėjas palieka vietos atgailai

Dievo jėga yra teisumo šaltinis. Jis teisia atlaidžiai ir suteikia vietos atgailai. Toks elgesys moko teisų žmogų mylėti žmones.

Atliepiamoji psalmė · Ps 85 (86), 5–6. 9–10. 15–16a

Gailestingasis Dievas išklauso besišaukiantį

Maldininkas prašo dėmesio ir stiprybės iš Viešpaties, kuris kantrus, maloningas ir geras. Visos tautos kviečiamos atpažinti jo didybę.

Antrasis skaitinys · Rom 8, 26–27

Dvasia ateina pagalbon net tada, kai stinga maldos žodžių

Mes nežinome, ko deramai melsti. Dvasia užtaria neišsakomais atodūsiais, o Širdžių Tyrėjas žino jos troškimus.

Evangelija · Mt 13, 24–43 (trumpoji forma: 24–30)

Kantriai saugomas augimas atveria Karalystės derlių

Šeimininkas palieka kviečius ir rauges augti iki pjūties. Garstyčios grūdelis išauga į medelį, o raugas įraugina visą tešlą. Ilgojoje Evangelijos formoje Jėzus paaiškina, kad galutinė pjūtis įvyks pasaulio pabaigoje.

Medžiaga homilijai

Ryšiai su visa Biblija

Kiekvienam skaitiniui parinktos aštuonios susijusios Biblijos vietos. Nuorodos veda į visą nurodytą tekstą biblija.lt (Rubšio ir Kavaliausko vertimas, LVK, 1998). Po kiekviena ištrauka paaiškinta, kuo ji siejasi su dienos skaitiniu.

Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai

Pirmajam skaitiniui · Išm 12, 13. 16–19

1. Iš 34, 6–9

esu gailestingas ir maloningas Dievas

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievo vardo apreiškime susitinka gailestingumas ir teisingumas. Atlaidumas nėra abejingumas blogiui, bet ištikimas rūpestis tauta.

2. Ez 18, 21–23

jis tikrai bus gyvas – nemirs

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievas trokšta, kad nedorėlis atsiverstų ir gyventų. Todėl suteikia jam laiko pasikeisti.

3. Ez 33, 10–11

noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Į žmonių neviltį Dievas atsako kvietimu grįžti ir gyventi. Kaltės pripažinimas neturi virsti įsitikinimu, kad kelio atgal nebėra.

4. Jn 3, 16–17

kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Sūnaus siuntimas atskleidžia pasaulį gelbstinčią Dievo meilę. Išminties knygos kantrusis Valdovas atpažįstamas Kristaus misijoje.

5. Lk 15, 4–7

Radau savo pražuvėlę avį

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dangaus džiaugsmas siejamas su vieno nusidėjėlio atsivertimu. Rūpestis paklydusiuoju padeda suprasti, kam paliekama atgailos galimybė.

6. Rom 2, 1–4

Dievo gerumas skatina tave atsiversti

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Apaštalas ragina teisiantį kitą pažvelgti į save. Dievas yra kantrus ir geras, kad paskatintų žmogų atsiversti.

7. 2 Pt 3, 8–9

bet kad visi atsiverstų

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Viešpats kantriai laukia, nes nori, kad visi atsiverstų.

8. Sir 18, 8–12

VIEŠPATS yra kantrus su žmonėmis

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Siracidas primena, koks trumpas žmogaus gyvenimas ir koks kantrus bei gailestingas jam yra Viešpats.

↑ Į šio skirtuko turinį

Psalmei · Ps 85 (86), 5–6. 9–10. 15–16a

1. Ps 103, 1–5

ir neužmiršk, koks jis geras

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Atleidimas ir gydymas virsta asmenine šlovinimo malda. Prisimenamos geradarystės stiprina pasitikėjimą gailestinguoju Viešpačiu.

2. Ps 130, 3–7

jo žodžiu pasitikiu

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Maldininkas remiasi Dievo atleidimu ir kantriai laukia jo žodžio. Gailestingumas suteikia pagrindą vilčiai, kurią galima perduoti visai bendruomenei.

3. Jon 4, 9–11

Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Viešpats primena Jonai, kad jam rūpi Ninevės žmonės. Psalmėje Viešpats kviečia visas tautas šlovinti jo vardą.

4. Iz 56, 6–8

maldos namais visoms tautoms

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Maldos namai skirti visoms tautoms. Psalmės kvietimas tautoms lenktis Dievui įgauna konkrečią priėmimo ir bendros maldos kryptį.

5. 1 Tim 2, 1–4

kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Apaštalas ragina melstis už visus žmones, nes Dievas trokšta visus išgelbėti.

6. Apr 15, 2–4

Didingi ir nuostabūs tavo darbai

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Mozės ir Avinėlio giesmėje visos tautos ateina garbinti teisų Viešpatį. Senasis šlovinimas išsipildo Kristaus pergalės akivaizdoje.

7. Neh 9, 17–19

ir jų nepalikai

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievas nepaliko tautos dykumoje net tada, kai ji nusigręžė nuo jo.

8. Lk 6, 35–38

Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Tėvo gailestingumas pateikiamas kaip mokinio elgesio matas. Psalmėje išmelstas atlaidumas turi tapti ir mūsų santykiu su kitu.

↑ Į šio skirtuko turinį

Antrajam skaitiniui · Rom 8, 26–27

1. Jn 14, 16–17

kuris liktų su jumis per amžius

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Jėzus žada atsiųsti mokiniams Globėją, kuris liks su jais per amžius.

2. Jn 14, 25–27

jis išmokys jus visko ir viską primins

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Šventoji Dvasia mokys ir primins, ką Jėzus sakė. Pats Jėzus palieka mokiniams savo ramybę.

3. Jn 16, 12–15

jus ji ves į tiesos pilnatvę

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Tiesos Dvasia veda į pilnesnį supratimą. Mokinys gali augti ir tuomet, kai dabar dar nepajėgia visko pakelti.

4. Gal 4, 4–7

Aba, Tėve

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievas siunčia į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia Tėvą. Ši malda kyla iš Dievo vaikų artumo Tėvui.

5. Ef 6, 18–20

Kiekvienu metu melskitės Dvasioje

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Laiškas kviečia kiekvienu metu melstis Dvasioje ir užtarti visus šventuosius.

6. Jud 20–23

Melskitės Šventojoje Dvasioje

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Maldą Šventojoje Dvasioje lydi išlikimas meilėje ir gailestingumas svyruojantiems. Dvasios pagalba brandina atsakomybę už kitą.

7. 1 Jn 5, 14–15

ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Pasitikėjimas maldoje siejamas su Dievo valia. Dvasios užtarimas padeda atiduoti jam ir tai, ko patys nepajėgiame deramai suformuluoti.

8. Ps 62, 6–9

Išliekite savo širdį jo Artume

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Psalmė kviečia išlieti Viešpačiui širdį ir visada juo pasitikėti.

↑ Į šio skirtuko turinį

Evangelijai · Mt 13, 24–43 (trumpoji forma: 24–30)

1. Pr 18, 23–26

Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Abraomas klausia, ar teisieji bus sunaikinti kartu su nedorėliais. Rūpestis nekalto žmogaus gyvybe padeda suprasti šeimininko atsargumą ravint lauką.

2. 1 Kar 3, 9–12

suteik savo tarnui imlią širdį

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Saliamonas prašo imlios širdies, kad galėtų teisti žmones ir atskirti gera nuo bloga.

3. Pat 18, 13–17

Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Patarlių knyga moko pirma išklausyti. Pirmas savo bylą dėstantis žmogus atrodo teisus, kol prabyla kita pusė.

4. Jok 5, 7–9

Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Žemdirbio kantrybė lydi raginimą nemurmėti vieniems prieš kitus. Galutinis Teisėjas jau arti, todėl jo vietos nereikia užimti savo pykčiu.

5. 1 Kor 4, 3–5

Tad neteiskite ko nors prieš laiką

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Apaštalas ragina neteisti pirmiau laiko, nes atėjęs Viešpats atskleis slaptus širdžių sumanymus.

6. 2 Tim 2, 24–26

Viešpaties tarnui nedera kivirčytis

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Viešpaties tarnas moko romiai, palikdamas galimybę prieštaraujančiajam atsiversti. Kantrybė skirta išgelbėjimui, o ne blogio pateisinimui.

7. Ez 17, 22–24

Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievas iš mažos kedro šakelės išaugina medį, kurio šakose randa prieglobstį paukščiai. Ir Jėzaus palyginime paukščiai įsikuria iš mažo grūdelio išaugusiame medelyje.

8. Dan 4, 7–9

maisto jame buvo visiems

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Didžiulio medžio šakose glaudžiasi paukščiai ir jo pavėsyje gyvūnai. Medžio kaip daugelį apimančios valdžios vaizdas padeda suprasti Karalystės pažadą.

↑ Į šio skirtuko turinį

Katekizmas ir temos

Homiletikos vadovas sieja dienos skaitinius su Katalikų Bažnyčios katekizmo temomis.

Turinys:
Dievo Karalystė · KBK 543–550
Dievo gerumas ir blogio papiktinimas · KBK 309–314
Evangelijos sėklos ir raugės žmoguje bei Bažnyčioje · KBK 825, 827
Nuolatinis atsivertimas · KBK 1425–1429
Prašymo malda ir Šventoji Dvasia · KBK 2630

Dievo Karalystė · KBK 543–550

KBK 543–550: Dievo Karalystė;

Dievo gerumas ir blogio papiktinimas · KBK 309–314

KBK 309–314: Dievo gerumas ir blogio papiktinimas;

Evangelijos sėklos ir raugės žmoguje bei Bažnyčioje · KBK 825, 827

KBK 825, 827: Evangelijos sėklos ir raugės kiekviename iš mūsų ir Bažnyčioje;

Nuolatinis atsivertimas · KBK 1425–1429

KBK 1425–1429: nuolatinio atsivertimo poreikis;

Prašymo malda ir Šventoji Dvasia · KBK 2630

KBK 2630: prašymo malda kyla iš gelmių per Šventąją Dvasią.

Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29

↑ Į šio skirtuko turinį

Egzegetiniai komentarai

Skaitinius aiškinti padeda hebrajų ir graikų kalbų žodžiai, teksto sandara ir istorinės aplinkybės. Prie kiekvieno komentaro pateikiami naudoti šaltiniai.

Turinys:
Dievo atlaidumas kyla iš jo galybės
Ps 85(86): pasirengęs atleisti Dievas ir visų tautų horizontas
Rom 8, 26: Dvasia kartu paima mūsų silpnumo naštą
Dvasia užtaria neišsakomais atodūsiais
Išrovus rauges per anksti nukentėtų ir kviečiai
Garstyčios grūdelis ir raugas trijuose saikuose miltų
Pjūtis pasaulio pabaigoje ragina atsiversti

Dievo atlaidumas kyla iš jo galybės

Skaitinio aplinkoje svarstomas Dievo elgesys su nedoraisiais ir jo duotas laikas atsiversti. 13 eilutė atmeta mintį apie kitą, konkuruojantį dievą: vienas Viešpats rūpinasi visais. Skaitinys kreipiasi į Dievą ir klausia, kas galėtų reikalauti iš jo pasiaiškinti dėl nuosprendžio. Todėl jo teisingumą reikia suprasti kartu su visuotine atsakomybe už kūrinius, o ne kaip vienos grupės keršto teisę.

16–18 eilutės apverčia įprastą jėgos logiką. Visuotinė valdžia leidžia teisti švelniai, o galia tampa teisingumo pagrindu. Galybės turėtojas pats renkasi, kaip ją panaudoti. 19 eilutėje atlaidus Dievas moko teisųjį mylėti žmones, o nusidėjusiajam palieka viltį atsiversti. Taip Dievo gailestingumas keičia žmogaus padėtį, nes suteikia jam laiko pasikeisti.

Šaltinis: USCCB, Išminties knygos 12 skyriaus tekstas ir studijų pastabos.

Ps 85(86): pasirengęs atleisti Dievas ir visų tautų horizontas

סַלָּח (Sallāḥ) nusako pasirengimą atleisti. Ši hebrajiška forma kitur Biblijoje nepasikartoja. חֶסֶד (Ḥeseḏ) apima ištikimą gerumą. Maldininkas viliasi, kad Viešpats atsilieps iš savo gerumo. 15 eilutėje girdima Iš 34, 6 skambantys gailestingo ir kantraus Viešpaties žodžiai apie save. Maldininkas gali kalbėti apie gailestingumą, nes remiasi tuo, ką pats Viešpats apie save jau apreiškė.

Asmeninis „išklausyk mane“ atsiveria į visų tautų garbinimą. Jos yra paties Dievo sukurtos; todėl prašymas dėl vieno kenčiančio žmogaus dera su plačiu išganymo horizontu. Psalmė moko prašyti pagalbos neįsivaizduojant, kad Dievo gerumas priklauso vien mano ratui. Prašymą pasigailėti lydi tikėjimas, kad visos tautos vieną dieną šlovins Dievo vardą.

Šaltinis: Cambridge Bible: psalms 86; Hebrajų / graikų tekstas: psalms 86.

Rom 8, 26: Dvasia kartu paima mūsų silpnumo naštą

Συναντιλαμβάνεται (Synantilambánetai) reiškia pagalbą imantis naštos kartu. Apaštalas Paulius kalba apie pagalbą žmogui, kurį tebeslegia jo silpnumas. Ἀσθενείᾳ (Astheneíā) — silpnumas — apima ir mūsų ribotumą renkantis, ko prašyti. Sakydamas „mes nežinome“, apaštalas ir pats pripažįsta, kad jam reikia Dvasios. Apaštalui irgi reikia vedimo prašant pagalbos.

Kontekste tikintieji laukia kūno atpirkimo ir dar dejuoja. Dvasios pagalba leidžia melstis šioje neužbaigtoje tikrovėje. Nesugebėjimas tiksliai suformuluoti prašymo nenutraukia bendrystės su Dievu. Malda prasideda ne tada, kai jau viską supratome, o ten, kur priimame pagalbą. Prašymas gali būti išgirstas ir tada, kai žmogus jo dar nemoka išsakyti.

Šaltinis: Cambridge Bible: romans 8; Hebrajų / graikų tekstas: romans 8.

Dvasia užtaria neišsakomais atodūsiais

Στεναγμοῖς ἀλαλήτοις (Stenagmoîs alalḗtois) — neišsakomi atodūsiai. Jų nereikia automatiškai sutapatinti su kalbėjimu svetimomis kalbomis. Sakinio dėmesio centre yra užtarianti Dvasia ir Širdžių Tyrėjas. Dievui nesunku pažinti tai, ko žmogus negali aiškiai pasakyti. Tiriantis širdis Dievas žino Dvasios troškimus. Jos atodūsiai liudija artumą, kuriam nereikia iškalbos.

Κατὰ θεὸν (Katà theòn) reiškia „pagal Dievą“, pagal jo valią. Užtarimas nėra būdas informuoti nežinantį Dievą ar priversti jį priimti mūsų planą. Skaitinys drąsina pasitikėti maldos gelme, kartu leidžiant Dievui perkeisti ir tai, ko prašome. Toks užtarimas apima visus apaštalo vadinamus šventuosius.

Šaltinis: Cambridge Bible: romans 8; Hebrajų / graikų tekstas: romans 8.

Išrovus rauges per anksti nukentėtų ir kviečiai

Ζιζάνια (Zizánia) nusako tarp javų augančias rauges, tradiciškai siejamas su į kviečius panašia svidre. Palyginimas remiasi ne vien piktžolės buvimu: svarbiausia, kad skubus rovimas sunaikintų ir saugomą derlių. Raugės pasirodo abiem augalams paaugus. Tarnai atpažįsta piktžolę, bet jos rovimas pakenktų kviečių šaknims. Šeimininkas neatšaukia pjūties, bet ragina tarnus jokių augalų nerauti iki pjūties.

Jėzaus paaiškinime laukas yra pasaulis. Jo negalima susiaurinti iki sąrašo žmonių, kuriuos bendruomenė paskelbtų nepageidaujamais. 2026 m. Schaser komentaras išryškina biblinį palyginimo ir jo paaiškinimo modelį. Galutinis atskyrimas patikėtas angelams, todėl klausytojo užduotis — duoti vaisių, ne užimti teisėjo vietą. Pati pjūtis numatyta pasaulio pabaigoje.

Šaltinis: Nicholas J. Schaser ir kiti, Working Preacher, 2026-07-19; Hebrajų / graikų tekstas: matthew 13.

Garstyčios grūdelis ir raugas trijuose saikuose miltų

Garstyčios grūdelis pristatomas kasdienės sėjos pasaulyje. Jėzus pasitelkia klausytojams pažįstamą labai mažos sėklos pavyzdį. Jo kryptis — menka pradžia ir netikėtai platus užaugusio augalo svetingumas. Krūmo šakose apsigyvenantys paukščiai primena pranašų didžio medžio vaizdus. Ezechielio regėjime medžio šakos irgi tampa užuovėja paukščiams.

Σάτα τρία (Sáta tría) — trys miltų saikai — yra didelis kiekis, kurį persmelkia nedaug raugo. Stanley’is Saundersas atkreipia dėmesį į Saros ruošiamus tris saikus Pr 18, 6 ir kitus dieviško aplankymo pasakojimus. Ἐνέκρυψεν (Enékrypsen), „paslėpė“, leidžia matyti nematomą pradžią. Karalystės veikimo negalima matuoti vien pirmu įspūdžiu. Šį kartą didelė permaina vyksta miltuose, kuriuose raugo pradžioje beveik nematyti.

Šaltinis: Stanley Saunders, Working Preacher, Mt 13, 24–43, 2019-02-17; Cambridge Bible: matthew 13.

Pjūtis pasaulio pabaigoje ragina atsiversti

Συντελείᾳ τοῦ αἰῶνος (Synteleíā toû aiônos) — pasaulio pabaiga — perkelia galutinį atskyrimą į Dievo nustatytą metą. Σκάνδαλα (Skándala) žymi tai, kas suklupdo žmogų. Palyginime kalbama ir apie žmones, kurie elgiasi nedorai. Laukimas nereiškia paskelbti blogį geru ar palikti skriaudžiamąjį be apsaugos. Skaitinio vaizdas išskiria du darbus: rūpintis, kas dabar auga, ir pjūties metu viską atskirti.

Teisiųjų spindėjimas susišaukia su Dan 12, 3. Scottas Hahnas šią pjūtį sieja su kantriu Dievo teismu ir žmogui paliktu atsivertimo laiku. Todėl pabaigos vaizdai pirmiausia tikrina patį klausytoją: ar jis priima Karalystę, kuri gali augti tyliai, bet tikrai, ir ar nepaverčia savęs jos šeimininku. Tada pažadėtas ir teisiųjų spindėjimas Tėvo Karalystėje.

Šaltinis: Scott Hahn, Of Wheat and Weeds, XVI eilinis sekmadienis A; Hebrajų / graikų tekstas: matthew 13.

↑ Į šio skirtuko turinį

Bažnyčios tėvų komentarai

Turinys:
Šv. Jonas Auksaburnis: raugei dar palikta galimybė tapti kviečiu
Šv. Augustinas Hiponietis. Atskirti kviečius nuo raugių galės angelai
Šv. Jonas Auksaburnis: net didžiųjų užtarėjų prašymai turėjo būti perkeisti
Šv. Augustinas Hiponietis. Dovydo malda tampa Kristaus ir jo Kūno balsu
Origenas: mokytis reikia ir ko prašyti, ir kokia širdimi melstis
Šv. Ireniejus Lionietis. Kūrėjas brandina žmogų iki pjūties
Šv. Hiliaras Puatjietis. Įstatymas, Pranašai ir Evangelija susijungia Kristuje

Šv. Jonas Auksaburnis: raugei dar palikta galimybė tapti kviečiu

Daugelis gali pasikeisti ir tapti kviečiais.

Homilija apie Matą 46, 1 · vertimas į lietuvių kalbą

Kai kuriuos, kuriuose dar yra vietos pasikeitimui ir tobulėjimui.

Homilija apie Matą 46, 1 · vertimas į lietuvių kalbą

Šventasis Konstantinopolio arkivyskupas Jonas Auksaburnis raugių vaizdą taiko mokymo klaidoms, tačiau iš šeimininko draudimo daro labai konkrečią išvadą: negalima žudyti klystančių žmonių. Galima sunaikinti žmogų, kuris vėliau būtų pasikeitęs. Auksaburniui svarbi galimybė, kad raugės palyginime gali pasikeisti ir tapti kviečiais. Šitaip palyginimas atskleidžia ir mūsų žinojimo, ir mūsų galios ribas.

Autoriaus IV amžiaus pozicija nėra dabartinės religinės laisvės teorija: tame pačiame tekste jis leidžia stabdyti klaidos skleidimą. Tačiau jo aiškiai atmestas žudymas ir pabrėžta atsivertimo galimybė lieka svarbi pamokslo ašis. Kaip kadaise greta pranašų pasirodė netikri pranašai, taip ir dabar tiesos istorijoje esama iškraipymo; tai neatšaukia Kristaus kantrybės. Perspėjimas rodo, kad naikindamas klystantįjį žmogus peržengia savo vaidmenį.

ST → NT. Tėvo ST–NT gretinimas: pranašai ir juos mėgdžioję netikri pranašai → apaštalai ir netikri apaštalai → Kristaus draudimas atimti iš žmogaus atsivertimo laiką.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homilija apie Matą 46.

Šv. Augustinas Hiponietis. Atskirti kviečius nuo raugių galės angelai

Mes esame tik žmonės, pjovėjai — angelai.

Pamokslas 73 (NT 23), 4 · vertimas į lietuvių kalbą

Tegul blogieji keičiasi ir seka geraisiais.

Pamokslas 73 (NT 23), 4 · vertimas į lietuvių kalbą

Šventasis Hipono vyskupas Augustinas kalba tiems, kurie pavargo nuo blogio tarp krikščionių. Tarnų nekantrume jis atpažįsta ir savo bendruomenę. Angelai galės atskirti neklysdami. Mes galime apsirikti ir kartu sunaikinti Dievo iki šiol augintą derlių. Todėl skubotas žmonių rūšiavimas gali nuniokoti patį Dievo derlių.

Pamokslininkas neleidžia taikyti šių žodžių tik kitiems. Kviečių ir raugių esama tiek tarp pasauliečių, tiek tarp užimančių aukštas vietas. Geriesiems reikia ištverti, nedoriesiems — keistis. Kviečiams jis sako ištverti iki pjūties, o raugėms primena dabartinę galimybę tapti kviečiais. Tai ne nusikaltimo slėpimo programa, o perspėjimas nepainioti pareigos stabdyti blogą veiksmą su tariamu neklystamu galutiniu žmogaus įvertinimu.

ST → NT. Išminties knygoje Dievas skiria laiko atgailai. Atidėta pjūtis Jėzaus palyginime padeda išgirsti Augustino priminimą, kad iki pjūties žmogus dar gali pasikeisti.

Šaltinis: Augustinas, Pamokslas 73 (NT 23), 4.

Šv. Jonas Auksaburnis: net didžiųjų užtarėjų prašymai turėjo būti perkeisti

Ir šiam dalykui mums reikia Dvasios pagalbos.

Homilija apie Romiečius 14, Rom 8, 26–27 · vertimas į lietuvių kalbą

Kad išmoktume melstis dėl tinkamų dalykų.

Homilija apie Romiečius 14, Rom 8, 26–27 · vertimas į lietuvių kalbą

Aiškindamas Rom 8 šventasis Konstantinopolio arkivyskupas Jonas Auksaburnis greta Pauliaus mini Mozę, Jeremiją ir Abraomą. Jų prašymai ne visada išsipildė taip, kaip jie norėjo. Mozė troško įžengti į Pažadėtąją žemę. Apaštalas prašė būti išlaisvintas iš jį slėgusios negandos. Apaštalas sako „mes nežinome“, todėl nežinojimo gėdos neužkrauna vien klausytojui. Dievo pagalbos reikia ir maldos turiniui.

Autorius dejonę aiškina per ankstyvosios Bažnyčios maldos charizmą: Dvasios apdovanotas žmogus prašo to, kas naudinga visai bendruomenei. Pamokslininkas prisimena, kad malda buvo ypatinga dovana. Tai jo konkretus istorinis skaitymas, o ne teiginys, kad pati Šventoji Dvasia nežinotų Dievo valios. Jis kviečia prašymus atverti Dievo išminčiai, ne laikyti kiekvieną savo norą savaime teisingu.

ST → NT. Tėvo ST–NT kelias: Mozės, Jeremijo ir Abraomo užtarimas → Pauliaus pripažintas maldos silpnumas → Dvasios ugdoma bendruomenės malda.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Homilija apie Romiečius 14.

Šv. Augustinas Hiponietis. Dovydo malda tampa Kristaus ir jo Kūno balsu

Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas.

Psalmės 85(86) aiškinimas, 1 · vertimas į lietuvių kalbą

Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva.

Psalmės 85(86) aiškinimas, 1 · vertimas į lietuvių kalbą

Šios psalmės pradžioje šventasis Hipono vyskupas Augustinas girdi daugiau nei asmeninę maldą. Įsikūnijęs Žodis sujungia save su žmonėmis kaip Galva su kūnu. Todėl krikščionio maldoje negalima atskirti jo nuo Kristaus. Silpno žmogaus balsas gali skambėti tikroje bendrystėje su Gelbėtoju. Kristaus Kūno vienybė leidžia asmeninį maldos kreipinį išgirsti kaip visos Bažnyčios balsą.

Dovydas yra ir Kristaus protėvis, ir pranašiškos maldos balsas. Tas, kuris savo dievyste yra Dovydo Viešpats, tapęs žmogumi pats meldžiasi. Ši įsikūnijimo kryptis padeda suprasti ir Rom 8 pažadą: Dievas nepalieka mūsų vienų prieš maldos silpnumą. Maldai suteikiamas Kristaus artumas, ne reikalavimas pirma pasiekti tobulą iškalbą. Giesmėje kartu girdimas tas, kuris meldžiasi, ir tas, kurio prašoma.

ST → NT. Tėvo tipologija: Dovydo psalmės malda → Dovydo Sūnus ir Viešpats Kristus → jo Kūno, Bažnyčios, malda. New Advent antraštėje vartojama numeracija „Psalm 86“, komentare — Ps 85.

Šaltinis: Augustinas, Psalmės 85(86) aiškinimas.

Origenas: mokytis reikia ir ko prašyti, ir kokia širdimi melstis

Teisinga besimeldžiančiojo laikysena.

Apie maldą, I. Įvadas; William A. Curtis vertimas · vertimas į lietuvių kalbą

Net mūsų supratimas negali melstis, jei dvasia jo neveda maldoje.

Apie maldą, I. Įvadas; William A. Curtis vertimas · vertimas į lietuvių kalbą

Traktato įvade krikščionių teologas Origenas sustoja prie apaštalo Pauliaus prisipažinimo, kad nemokame melstis kaip pridera. Vien teisingo prašymo teksto neužtenka; svarbi ir besimeldžiančiojo laikysena. Jis primena susitaikymą su broliu ir maldą už tuos, kurie skriaudžia. Kito žmogaus atžvilgiu puoselėjama nuoskauda trukdo vienu balsu prašyti Dievo gailestingumo. Malda apima visą žmogaus santykį su Dievu ir artimu.

Origeno aprašyme Dvasia prisiima mūsų dejonę ir veda net supratimą. Žmogaus ribotumas nėra paskutinis žodis. Pradėjęs nuo Senojo Testamento išminties apie silpną mirtingojo mąstymą, autorius pereina prie mokinio prašymo Jėzui išmokyti melstis. Net mokinys, kuris jau sekė Jėzumi, turėjo šito prašyti. Maldos mokykla laikosi Dievo dovanos, ne vien žmogaus technikos.

ST → NT. Tėvo ST–NT kelias: Išminties knygos ribotas mirtingojo pažinimas → Jėzaus mokinių prašymas išmokyti melstis → Dvasios vedamas supratimas.

Šaltinis: Origenas, Apie maldą, II; William A. Curtis vertimas.

Šv. Ireniejus Lionietis. Kūrėjas brandina žmogų iki pjūties

Sūnaus ir Dvasios.

Prieš erezijas V, 28, 4 · vertimas į lietuvių kalbą

Apšlakstyti Dievo Žodžio kantrybe.

Prieš erezijas V, 28, 4 · vertimas į lietuvių kalbą

Šventasis Liono vyskupas Ireniejus žmogaus pradžią ir būsimą pilnatvę laiko viena Dievo veikimo istorija. Dievas savo rankomis sukūrė Adomą. Ireniejus tas rankas supranta kaip Sūnų ir Dvasią. Ir vėliau žmogus nėra paliktas pats save užbaigti. Kūrimas ir išganymas priklauso tam pačiam gerajam Dievui. Tas pats Žodis, kuris darbuojasi nuo kūrimo, žmogų kantriai lydi per jo istoriją.

Kviečių vaizdas tekste pereina į grūdų parengimą karališkam pokyliui. Grūdų paskirtis išryškėja prie karaliaus stalo. Ireniejus mini ir išbandymus, ir Dievo Žodžio kantrybę. Ši senovinė metafora skirta ištvermei, ne leidimui kam nors kankinti kitą ar visą kančią vadinti Dievo siųsta bausme. Skaitinių šviesoje svarbu, kad žmogų brandina Kūrėjo ištikimybė.

ST → NT. Tėvo tipologija: pradžioje Dievo rankomis suformuotas žmogus → Sūnaus ir Dvasios tęsiamas ugdymas → kviečių derlius karališkam pokyliui.

Šaltinis: Ireniejus, Prieš erezijas V, 28.

Šv. Hiliaras Puatjietis. Įstatymas, Pranašai ir Evangelija susijungia Kristuje

Viešpats save palygina su raugu.

Hilarijus, Catena aurea prie Mt 13, 33 · vertimas į lietuvių kalbą

Vienodai Įstatyme, Pranašuose ir Evangelijose viską padaro viena.

Hilarijus, Catena aurea prie Mt 13, 33 · vertimas į lietuvių kalbą

Catena aurea pateiktame šv. Hiliaro Puatjiečio aiškinime raugas žymi patį Kristų. Jis, prisiėmęs mūsų žmogiškumą, perduoda savo gyvybės galią visumai. Iš pažiūros menkas raugas keičia didelę tešlos masę. Hiliaras taip aiškina, kaip slėpiningai veikia Kristus. Tris miltų saikus autorius sieja su Įstatymu, Pranašais ir Evangelija. Tai dvasinis Rašto skaitymas, papildantis tiesioginį palyginimo pasakojimą.

Hiliarui Kristaus mirtis ir jo veikimas atveria vieną išganymo istoriją: ką įsako Įstatymas, ką paskelbia Pranašai, tas išsipildo Evangelijoje. Jo senovinį sinagogos įvardijimą dera skaityti konkretaus alegorinio aiškinimo ribose, nepaverčiant kaltinimu visai žydų tautai. Pagrindinis akcentas — Testamentų vienybė ir Kristaus veikimo gelmė. Evangelija čia apima anksčiau duotą pažadą.

ST → NT. Tėvo tipologija: Įstatymas ir Pranašai → paslėpto raugo vaizdu nusakytas Kristus → Evangelijoje išryškėjusi vieninga Dievo išganymo istorija.

Šaltinis: Tomas Akvinietis, Catena aurea, Mt 13, 24–43.

↑ Į šio skirtuko turinį

Šventieji: žodis tampa gyvenimu

Turinys:
Šv. Monika. Sūnui prireikė laiko išgirsti
Šv. Karolis de Fuko: atsivertimo pradžia dar nereiškė visų abejonių pabaigos
Šv. Marija Makilop padėjo ją nuskriaudusiam žmogui
Šv. Petras Faberis: prie susiskaldymo eiti su tikra meile žmogui
Šv. Fabijola: vieša atgaila neatėmė grįžimo į bendrystę
Šv. Marija Bertila Boskardin. Mažas katekizmas karo sumaištyje
Šv. Pranciškus Salezas. Nuolankumas kasdieniuose darbuose

Šv. Monika. Sūnui prireikė laiko išgirsti

Tik melsk už jį Dievą.

Augustinas, Išpažinimai III, 12, 21; cituojamas vyskupo atsakymas Monikai · vertimas į lietuvių kalbą

Neįmanoma, kad šių ašarų sūnus pražūtų.

Augustinas, Išpažinimai III, 12, 21; cituojamas vyskupo atsakymas Monikai · vertimas į lietuvių kalbą

Šv. Monika prašė išsilavinusio vyskupo pasikalbėti su jos sūnumi, būsimuoju šv. Augustinu Hiponiečiu, ir sugriauti jo klaidingus įsitikinimus. Vyskupas atsisakė, nes pamatė, kad jaunuolis pernelyg žavisi nauju mokymu ir dar nėra pasirengęs klausytis. Pats kadaise susipažinęs su manichėjų raštais, jis žinojo, kad žmogaus kelias ne visada paspartinamas vienu ginču. Vyskupas pats jaunystėje buvo skaitęs manichėjų knygas ir sakėsi ilgainiui supratęs jų klaidas.

Motina nenurimo ir verkdama kartojo prašymą. Vyskupo atsakymą Augustinas vėliau įrašė į Išpažinimus. Jis prisiminė ir tai, kaip atkakliai Monika laikėsi savo prašymo. Monika išgirdo raginimą melstis už sūnų ir palaukti, kol jis bus pasirengęs klausytis. Šis epizodas jungia psalmės pasitikėjimą išklausančiu Dievu, Evangelijos laukimą ir Rom 8 silpną, tačiau nenutrauktą maldą; vyskupo žodžiai nėra automatinė formulė kiekvienos šeimos ateičiai.

Šaltinis: Augustinas, Išpažinimai III, 12, 21: Monikos prašymas vyskupui.

Šv. Karolis de Fuko: atsivertimo pradžia dar nereiškė visų abejonių pabaigos

Ne viskuo įtikėjau per vieną dieną.

Šarlio de Fuko dvasinės šeimos biografija, 5 dalis; jo paties prisiminimų ištraukos · vertimas į lietuvių kalbą

Dievo malonė ir mano nuodėmklausio patarimai išsklaidė debesis.

Šarlio de Fuko dvasinės šeimos biografija, 5 dalis; jo paties prisiminimų ištraukos · vertimas į lietuvių kalbą

1886 m. šv. Karolis de Fuko Paryžiuje ieškojo atsakymo apie tikėjimą ir kreipėsi į kunigą Anri Juveleną. Jis vis grįždavo prie klausimo, ar Dievas apskritai yra. Jis norėjo religijos pamokų, tačiau susitikimas nuvedė prie išpažinties ir Komunijos. Vėliau pats prisiminė, kad šis žingsnis buvo labai tikras, bet ne stebuklingas visų klausimų išnykimas per vieną dieną.

Jam dar sunkiai sekėsi patikėti Evangelijos stebuklais. Čia reikėjo malonės ir nuoseklaus dvasinio palydėjimo. Norėdamas tuoj pat tapti vienuoliu, jis sulaukė ir patarimo palaukti. Betliejuje jis vėliau priėmė Komuniją per Kalėdų nakties Mišias. Čia matome mažą Karalystės pradžią, kuri auga laike. Dievo kantrybė neužantspauduoja ieškančio žmogaus pagal jo pirmą netobulą žingsnį.

Šaltinis: Šarlio de Fuko dvasinė šeima, biografija su jo laiškų ištraukomis.

Šv. Marija Makilop padėjo ją nuskriaudusiam žmogui

Aš jam atleidžiu; atleidžiu visiems, kurie kaip nors dalyvavo šiuose dalykuose.

Šv. Juozapo seserys, Friendship; Cusacko epizodas ir atskirai pateikti Marijos 1871 m. žodžiai · vertimas į lietuvių kalbą

Kai būsimoji vienuolijos steigėja šv. Marija Makilop ir jos sesuo Anė mokytojavo Portlande, mokyklos vadovas Kusakas prieš inspektoriaus apsilankymą perskirstė klases: gerai parengti seserų mokiniai atsidūrė pas jį, o silpniau parengti — pas jas. Marijos tėvui ėmus ginti dukteris, abi neteko darbo. Seserų išsaugotame pasakojime ši neteisybė nepamirštama, tačiau ja istorija neužsibaigia.

Po daugelio metų Sidnėjuje Marija atpažino tą patį žmogų, dabar skurdžiai gyvenantį gatvėje. Ji pardavė laikrodį, kad galėtų pasirūpinti jo drabužiais ir pagalba. Ji mokyklos vadovą atpažino pati ir darė, ką galėjo, kad bent tuo metu jo padėtis palengvėtų. Kitas jos atleidimo sakinys, užrašytas 1871 m., parodo šio veiksmo kryptį. Gailestingumas nepaverčia ankstesnio poelgio geru; jis atsisako sutalpinti visą žmogų vien į jo padarytą skriaudą.

Šaltinis: Šv. Juozapo seserys, Friendship: Marijos MacKillop atleidimas.

Šv. Petras Faberis: prie susiskaldymo eiti su tikra meile žmogui

Turėtų jiems jausti daug meilės ir iš tikrųjų juos mylėti.

Adolfo Nicolás, 2013-12-17 laiškas, cituojantis Monumenta Fabri, 399–402 · vertimas į lietuvių kalbą

Su jais artimai bendrauti.

Adolfo Nicolás, 2013-12-17 laiškas, cituojantis Monumenta Fabri, 399–402 · vertimas į lietuvių kalbą

1540 m. Vormse ir 1541 m. Rėgensburge šventasis jėzuitas Petras Faberis dirbo religinio susipriešinimo apimtoje Europoje. Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo Adolfo Nikolaso laiške apie jo kanonizaciją pabrėžiama, kad jis siekė supratimo bei taikos ir jungė teologinį pasirengimą su jautriu pokalbiu. Laiške šios savybės apibūdinamos kaip jo apaštalavimo nuostata, lydėjusi darbą susiskaldžiusioje krikščionijoje. Nesutarimų rimtumas jam netapo priežastimi atsisakyti asmeninio santykio.

Faberio patarimas pagalbininkui prasidėjo nuo meilės tiems, kurių pažiūras laiko klaidingomis. Pažinti žmogų, su juo įprastai bendrauti ir norėti jo gėrio — ne tas pats, kas apsimesti, kad tiesa nesvarbi. Evangelijos lauke tai reiškia neskubėti rauti žmogaus kartu su tuo, kam priešiniesi jo mokyme. Tikras santykis gali išlikti net nesutariant.

Šaltinis: Adolfo Nicolás SJ, Šv. Petras Faberis, 2013-12-17.

Šv. Fabijola: vieša atgaila neatėmė grįžimo į bendrystę

Atkurta bendrystėje visos Bažnyčios akivaizdoje.

Jeronimas, Laiškas 77, 4–6; Jeronimo pasakojimo žodžiai · vertimas į lietuvių kalbą

Šv. Jeronimas pasakoja apie romėnę šv. Fabijolą, po antrosios santuokos pasirinkusią viešą atgailą Laterano bazilikoje. Laiške jis aprašo jos laikyseną vyskupo, kunigų ir susirinkusių žmonių akivaizdoje. Ji stovėjo tarp atgailautojų, nebesistengdama apsaugoti savo garbės išorinio įvaizdžio. Autoriaus aprašyme verkė ne vien ji — jos skausmą matė ir bendruomenė.

Jeronimas aiškina šį kelią pasitelkdamas Dovydo atgailą ir Petro trigubą meilės išpažinimą po išsižadėjimo. Žmogaus nuopuolis neturi tapti vieninteliu jo vardu. Laiške aiškiai įvardijamas ir Fabijolos priėmimas atgal į bendrystę. Atgailavusiąją į bendruomenę sugrąžino tas, kuris buvo ją atskyręs. Tai konkretus atgailos laiko vaisius, ne abejingumas tam, kas anksčiau įvyko.

Šaltinis: Jeronimas, Laiškas 77, 4–5: Fabijolos vieša atgaila.

Šv. Marija Bertila Boskardin. Mažas katekizmas karo sumaištyje

Pati tapsiu šventa ir daug sielų nuvesiu pas Jėzų!

Pijus XII, 1952-06-09 kalba, pateikianti Bertillos žodžius ir katekizmo epizodą · vertimas į lietuvių kalbą

Vežimų kelias, pats įprasčiausias.

Pijus XII, 1952-06-09 kalba, pateikianti Bertillos žodžius ir katekizmo epizodą · vertimas į lietuvių kalbą

Popiežius Pijus XII prisiminė, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą slaugytojai šv. Marijai Bertilai Boskardin teko palikti Trevizą ir jos slaugomus ligonius. Ji neprašė pasiimti savo daiktų, bet norėjo išsaugoti katekizmą. Tas nuo naudojimo susidėvėjęs mažas leidinys lydėjo ją iki mirties ir buvo rastas drabužio kišenėje. Vaikystėje ji skaitydavo katekizmą namie, ypač sekmadieniais grįžusi iš pamaldų.

Dar vaikystėje sunkiau sekęsi mokykliniai dalykai neužkirto kelio nei pažinti tikėjimą, nei juo gyventi. Popiežius cituoja jos paprastą troškimą pačiai tapti šventai ir vesti sielas pas Jėzų. Garstyčios grūdelio vaizdas čia tampa apčiuopiamas: maža ištikimai naudojama priemonė, malda ir tarnystė subrandina daugiau, negu žada išorinis įspūdis. Sulaukusi tarnystės metų ji nešiojosi leidinį, kurį pažinojo nuo vaikystės.

Šaltinis: Pijus XII, apie Mariją Bertillą Boscardin, 1952-06-09.

Šv. Pranciškus Salezas. Nuolankumas kasdieniuose darbuose

Šlovinti mūsų Viešpatį savo nuolankumu.

Benediktas XVI, 2011-03-02 audiencija; Pranciškaus laiškas vyskupui de Marquemond, 1615 m. birželis · vertimas į lietuvių kalbą

Iš šv. Pranciškaus Salezo dvasinės bendrystės su šv. Joana Pranciška Šantal kilo Apsilankymo vienuolija. Popiežius Benediktas XVI jos pradžią apibūdina kaip visišką atsidavimą Dievui paprastume ir nuolankume. Seserys troško visiškai atsidėti Dievui. Dideli sumanymai čia turi patikrinamą matą: kaip atliekami paprasti dienos darbai.

1615 m. laiške Liono arkivyskupui Deni Simonui de Markemonui Pranciškus paaiškino, kokio idealo trokšta seserims. Laiške jis ieško būdo, kaip šį nuolankumą įgyvendinti bendrame gyvenime. Ne įspūdingo pasirodymo, o Dievo šlovinimo nuolankumu. Evangelijos raugas padeda suprasti tokį pašaukimą: jo tikrumas atsiskleidžia persmelktoje gyvenimo visumoje. Bendruomenė auginama kasdieniu atsaku, ne vien iškilmingu jos įkūrimo momentu.

Šaltinis: Benediktas XVI, Šv. Pranciškus Salezas, 2011-03-02.

↑ Į šio skirtuko turinį

Palyginimai

Turinys:
Lucijus Anėjus Seneka. Kreivumui ištaisyti reikia tiesaus mato
Origenas: ta pati saulė skirtingai veikia vašką ir molį
Markas Aurelijus: spindulys apšviečia kliūtį jos nedaužydamas
Stoikų filosofas Epiktetas. Pėda parodo bato matą
Šv. Jonas Kasijonas. Maldos pradžiamokslis primena raidžių vedžiojimą
Šv. Grigalius Nysietis. Kylant sielai stiprėja gėrio troškimas
Šv. Efremas Siras · Auskaras primena, ko klausomės

Lucijus Anėjus Seneka. Kreivumui ištaisyti reikia tiesaus mato

Romėnų filosofas Lucijus Anėjus Seneka laiško pabaigoje pasitelkia tiesinant kreivą paviršių praverčiančią liniuotę. Norint ištiesinti tai, kas kreiva, reikia tiesaus mato. Dėl to jis pataria rinktis žmogų, kurio pavyzdys padėtų vertinti ir savo paties veiksmus. Charakterio ugdyme tokią vietą užima pasirinktas gyvenimo pavyzdys. Vien nepatenkintas žvilgsnis į savo trūkumus dar neparodo, kur link keistis.

Tai padeda kalbėti apie lauką, kuriame dar auga ir gera, ir bloga. Kantrybė nėra mato atsisakymas: ji leidžia pagal jį nuosekliai taisytis. Krikščioniškame pamoksle galutinė kryptis kyla iš Kristaus, o antikinio autoriaus vaizdas paaiškina, kodėl vien kitų žmonių kreivumo pastebėjimo neužtenka. Pirmiausia matai savo darbo kryptį.

Šaltinis: Seneka, Laiškai Lucilijui 11, 10: tiesinimo liniuotė.

Origenas: ta pati saulė skirtingai veikia vašką ir molį

Svarstydamas faraono širdies užkietėjimą Origenas pasitelkia saulę. Viena ir ta pati jos šiluma tirpdo vašką, tačiau džiovina ir kietina molį. Šiuo vaizdu autorius atskiria Dievo veikimą nuo skirtingo žmogaus atsako: tas pats gerumas gali būti sutinkamas paklusnumu arba užsispyrimu. Ant abiejų medžiagų krinta ta pati saulė, o skirtumą galima pastebėti iš to, kaip jos pasikeičia.

Origenas gina laisvą apsisprendimą, todėl palyginimo nederėtų paversti dviejų nepakeičiamų žmonių prigimčių teorija. Šio sekmadienio klausimas asmeniškas: ką manyje daro Dievo kantrybė? Ar ji atveria atgailai, ar tampa dingstimi vėl atidėti pasikeitimą? Šiluma išryškina medžiagos savybes.

Šaltinis: Origenas, Apie pradus III, 1, 11: saulė, vaškas ir molis.

Markas Aurelijus: spindulys apšviečia kliūtį jos nedaužydamas

Tamsų kambarį per siaurą angą pasiekiantis saulės spindulys susiduria su kūnu. Spindulys sustoja ties kliūtimi ir apšviečia į šviesą atgręžtą jos paviršių. Romos imperatorius ir stoikų filosofas Markas Aurelijus šį vaizdą taiko proto laikysenai tarp pasipriešinimo ir kliūčių. Šviesa pasiekia kliūties paviršių ir lieka prie jo.

Evangelijos šviesoje palyginimas padeda įsivaizduoti tvirtumą be įniršio. Meilė gali aiškiai sakyti tiesą ir saugoti silpnąjį, nepradėdama naikinti žmogaus. Kantriai šviesti nereiškia skelbti kiekvieną veiksmą geru; tai reiškia neatsisakyti savo gėrio susidūrus su pasipriešinimu. Žmogus, panašiai kaip spindulys, gali elgtis tvirtai ir tada, kai jam prieštaraujama.

Šaltinis: Markas Aurelijus, Sau pačiam VIII, 57 (Casaubon vertimo VIII, LIV).

Stoikų filosofas Epiktetas. Pėda parodo bato matą

Stoikų filosofas Epiktetas daiktų poreikį lygina su batu: jo matas yra pėda. Peržengus šį matą, batą galima vis puošti auksu, purpuru, siuvinėjimais, o aiškios pabaigos nebelieka. Pėdos ilgį galima pamatuoti, o puošybos troškimas vis reikalauja kito priedo. Poreikis ir begalinis troškimas nėra tas pats.

Šis vaizdas padeda paaiškinti mažą, tikrą Karalystės augimą. Jo nereikia apkrauti vis naujais išorinio didumo reikalavimais. Ir gailestingumo darbe verta klausti ne vien, ar atrodome įspūdingai, bet ar suteikta tai, ko žmogui iš tiesų reikia. Tinkamas apavas atpažįstamas einant.

Šaltinis: Epiktetas, Encheiridion 39, Dickinson College Commentaries.

Šv. Jonas Kasijonas. Maldos pradžiamokslis primena raidžių vedžiojimą

Vienuolių mokytojas Jonas Kasijonas primena vaikus, mokomus rašyti. Jie žiūri į vaške įspaustus raidžių pavidalus, juos kasdien atkartoja ir taip išmoksta tvirčiau valdyti ranką. Pradžioje vaikui padeda jau atspausta forma. Praktikuojantis jos pavyzdžiu ranka išmoksta pati vedžioti raides. Dvasiniam dėmesiui taip pat reikia paprasto pavyzdžio, prie kurio būtų galima nuolat sugrįžti.

Toliau autorius siūlo trumpą psalmės prašymą skubėti žmogui į pagalbą. Tai ne žodžių mechanika, bet grįžimas į pasitikėjimą įvairiomis būsenomis. Psalmės eilutė lieka po ranka. Rom 8 silpnumas maldoje gali būti priimtas būtent taip: mokausi, kartoju, prašau ir leidžiuosi vedamas, užuot reikalavęs iš savęs iškart tobulos maldos.

Šaltinis: Jonas Kasijonas, Pokalbiai X, 10: raidžių mokymasis ir malda.

Šv. Grigalius Nysietis. Kylant sielai stiprėja gėrio troškimas

Šv. Grigalius Nysietis sugretina du judesius. Paleistas kūnas šlaite rieda žemyn, o iš žemiško prisirišimo išlaisvinta siela juda priešinga kryptimi — aukštyn. Jos žvilgsnį traukia pats Gėris. Abiem atvejais pajudėjus jėga didėja, tačiau skiriasi judėjimo kryptis. Tai dvasinio judėjimo vaizdas, ne fizikos pažadas žmogaus kūnui.

Jau gautas gėris pagilina troškimą ir atveria kitą augimo galimybę. Todėl dabartinis netobulumas nebūtinai yra aklavietė. Evangelijos kantrybė palieka laiko tokiam judėjimui: ne pasiteisinti stovėjimą, o iš tikrųjų mokytis vis daugiau mylėti. Siela gali dar labiau priartėti prie Dievo.

Šaltinis: Grigalius Nysietis, Mozės gyvenimas II, 225–239, Malherbe ir Ferguson vertimas.

Šv. Efremas Siras · Auskaras primena, ko klausomės

Efremas mato ausyje kabantį perlą. Išorėje žėri papuošalas, o per ausį žmogų pasiekia žodis. Himne perlas tampa veidrodžiu, kuris padeda suprasti girdimos tiesos brangumą. Žmonės rūpinasi, kad papuošalas nenukristų. Taip pat galima paklausti, ar saugome žodį, kuris jau pasiekė širdį.

Rom 8, 26–27. Paulius sako, kad Dvasia ateina pagalbon, kai patys nežinome, kaip melstis. Efremo vaizdas padeda pripažinti, jog maldoje yra vietos klausai ir dovanai, kurios žmogus neišgauna iš savo iškalbos.

Šaltinis: Šv. Efremas Siras · „Perlas“, III himnas, § 4. Perlas prie ausies primena per klausą priimamą Žodį..

↑ Į šio skirtuko turinį

Pasakojimai

Turinys:
Levas Tolstojus: „Per brangu!“ — kai teismo mašina pati tampa absurdiška
Hansas Christianas Andersenas: grikiai, kurie nepanoro palenkti galvos
Broliai Grimai: baltoji gyvatė ir tarnas, kurį per anksti pasmerkė
Antonas Čechovas: „Elgeta“ — malkas iš tiesų skaldė Olga
Saki: „Taikos žaislai“ — pakeisti daiktai dar nepakeičia širdies
Džordžas Makdonaldas. Išmintingoji moteris neatsisako ugdyti dviejų mergaičių
Natanielis Hotornas. Jaunavedžiai sujaudina griežtą teisėją

Levas Tolstojus: „Per brangu!“ — kai teismo mašina pati tampa absurdiška

Mažoje Monako valstybėje žmogus nuteisiamas mirti, bet pasirodo, kad nėra nei giljotinos, nei budelio. Prancūzai ir italai siūlo įrankį bei budelį, tačiau abiejų kaina per didelė. Valdžios vyrai skaičiuoja, kiek kainuos iš užsienio atsivežti įrankį, ir žmogų, mokantį juo naudotis. Kareiviai tokio darbo imtis nenori. Nuosprendis pakeičiamas kalėjimu iki gyvos galvos, tačiau valdovui vėl užkliūva išlaidos: jaunas kalinys gali būti išlaikomas dar penkiasdešimt metų.

Atleidžiamas sargybinis, tikintis, kad kalinys pabėgs. Šis pats nueina pasiimti pietų ir grįžta į kamerą. Išvaryti jo irgi nepavyksta: nuosprendis sugadino vardą, o dirbti jis atprato. Galiausiai valstybė pasiūlo pensiją, kad tik sutiktų išvykti. Sutariama kasmet mokėti šešis šimtus frankų. To pakanka įsikurti kitoje vietoje. Žmogus įsikuria už sienos, užsiveisia daržą ir reguliariai grįžta pasiimti pinigų. Satyrinis pasakojimas užbaigiamas kandžia pastaba apie valstybes, kurios žudymui išlaidų negaili.

Ryšys su skaitiniais. Istorija išbando mūsų norą viską išspręsti greitu nuosprendžiu ir primena, kad teisingumas turi matyti tikrą žmogaus ateitį.

Šaltinis: Levas Tolstojus, Per brangu!, 1897.

Hansas Christianas Andersenas: grikiai, kurie nepanoro palenkti galvos

Laukus supa senas gluosnis, o priešais jį auga išdidūs grikiai. Rugių ir avižų varpos sunkdamos linksta, bet grikiai laiko galvą aukštai ir giriasi savo žiedais. Artėjant audrai kiti augalai susiglaudžia; gluosnis perspėja nežvelgti tiesiai į dangaus žaibus. Grikiai atsisako klausyti ir mėgina savo akimis mesti iššūkį dangui. Kiti augalai nuleidžia galvas laukdami audros, o grikiams knieti pamatyti tai, ko perspėjama nematyti.

Audrai praėjus jie pajuodę, o kiti augalai vėl pakelia galvas gaiviame ore. Nuo medžio dar krinta vandens lašai, ir paukščiai klausia, kodėl gluosnis verkia. Gluosnis pravirksta, ir žvirbliai sužino jo liūdesio priežastį. Būtent iš jų pasakotojas esą išgirsta šią istoriją. Literatūrinis augalų ginčas kalba apie puikybę ir nenorą priimti perspėjimo; jis nėra agronominis aiškinimas ar įrodymas, kad tikras nederlius būtų ūkininko moralinė bausmė.

Ryšys su skaitiniais. Dievo duotas laikas ir perspėjimas priimami tik tada, kai žmogus sutinka nebūti pats sau aukščiausias matas.

Šaltinis: Hansas Christianas Andersenas, Grikiai, 1841.

Broliai Grimai: baltoji gyvatė ir tarnas, kurį per anksti pasmerkė

Paragavęs karaliaus slaptai valgomo patiekalo — baltos gyvatės — tarnas ima suprasti gyvūnus. Tą pačią dieną dingsta karalienės žiedas, ir įtarimas krinta ant jo. Karalius grasina mirtimi, jei iki ryto nebus rastas vagis. Kieme tarnas išgirsta antį skundžiantis, kad prarijo žiedą. Jis randamas, ir žmogaus nekaltumas paaiškėja. Antis buvo prarijusi žiedą gurkšnodama vandenį prie tos vietos, kur jį pametė karalienė. Atsisakęs aukšto posto, tarnas išvyksta į pasaulį.

Kelionėje jis išgelbsti žuvis, pasuka arklį nuo skruzdėlių ir pamaitina iš lizdo išmestus varniukus. Jiems pamaitinti jaunuolis paaukoja arklį, kuriuo iki tol keliavo. Kai jaunuolis siekia princesės rankos ir jam tenka įvykdyti kelias sunkias užduotis, žuvys suranda į jūrą mestą žiedą, skruzdėlės surenka išbarstytas soras, o varnai atneša Gyvybės medžio obuolį. Princesė su jaunuoliu pasidalija obuoliu ir jį pamilsta. Pasakos pradžios klaidingas nuosprendis užleidžia vietą kelionei, kurioje lemiamas pasirodo dėmesys silpnajam.

Ryšys su skaitiniais. Tarną pasmerkė per anksti. Vėliau jis pats sulaukia pagalbos iš tų, kurių nepaliko bėdoje.

Šaltinis: Broliai Grimai, Baltoji gyvatė, KHM 17.

Antonas Čechovas: „Elgeta“ — malkas iš tiesų skaldė Olga

Advokatas Sergejus Skvorcovas pagauna elgetą meluojant: vienur šis prisistato mokytoju, kitur studentu. Pasipiktinęs pasiūlo užsidirbti skaldant malkas. Virtuvės darbininkė Olga nuveda vyrą į pašiūrę, bara jį, o jis vos pajudina kirvį. Vyrui šalta, jis serga ir nebegali gerai valdyti rankų. Vėliau žmogus grįžta įvairių darbų ir galiausiai gauna laišką, padedantį susirasti raštininko vietą.

Po dvejų metų prie teatro kasos Skvorcovas sutinka pasikeitusį Luškovą, dirbantį notaro kontoroje. Atėjęs į teatrą ir pamatęs, kaip Luškovas perka bilietą, advokatas jo pasiteirauja, iš ko dabar gyvena. Advokatas didžiuojasi savo pamoka. Tada išgirsta netikėtą prisipažinimą: nė vienos malkos Luškovas pats nesuskaldė — viską padarydavo Olga. Jos ašaros ir pagalba jį pakeitė labiau negu gėdinimas. Pasakojimas baigiasi ne teorija apie auklėjimą, bet dėkingumu moteriai, kurios tikrojo darbo šeimininkas net nebuvo matęs.

Ryšys su skaitiniais. Gailestingumo raugas gali veikti nematomai ir pakeisti žmogų, kurį išoriškai jau buvome įvertinę.

Šaltinis: Antonas Čechovas, Elgeta, Constance Garnett vertimas.

Saki: „Taikos žaislai“ — pakeisti daiktai dar nepakeičia širdies

Harvis su seserimi Eleonora nusprendžia berniukams vietoj kareivėlių duoti taikių žaislų. Erikas ir Bertis gauna miesto pastatų modelius bei visuomenės veikėjų figūrėles. Tarp dovanų atsiduria teismo rūmai, viešosios įstaigos ir paminklai. Dėdė berniukus kviečia žaisti miesto kasdienybę ir entuziastingai aiškina administravimo ir taikaus pilietinio gyvenimo malonumus. Berniukai jo entuziazmo neperima, tad jis palieka juos žaisti ir pats ima svarstyti, ar būtų įmanoma parašyti istorijos vadovėlį beveik be karų.

Sugrįžęs išgirsta karo komandas. Miesto šiukšliadėžė jau virtusi tvirtove, pastatuose įrengtos įsivaizduojamos patrankos, o Džonas Stiuartas Milis paskirtas maršalu. Taikios figūrėlės vaidina kruviną žygį. Vaikai visas naujas dovanas pritaiko kovos siužetui ir patys vadovauja operacijai. Harvis tyliai pasitraukia ir praneša seseriai, kad eksperimentas nepavyko — pradėta per vėlai. Saki satyra neduoda pedagoginio recepto, bet tiksliai parodo ribą: išorinis perstatymas savaime neperkuria vaizduotės.

Ryšys su skaitiniais. Berniukai naujus žaislus pavertė seno žaidimo dalimi. Jėzaus raugo palyginimas kviečia leisti Karalystei keisti ir mūsų vidų.

Šaltinis: Saki, Taikos žaislai, 1919 rinkinys.

Džordžas Makdonaldas. Išmintingoji moteris neatsisako ugdyti dviejų mergaičių

Dviguboje istorijoje auga dvi išlepintos mergaitės: princesė Rosamonda ir piemenų duktė Agnesė. Išmintingoji moteris keičia jų aplinkybes, moko dirbti, leidžia susitikti su savo pačių laikysenos pasekmėmis. Vien magiškai perkelti vaiką į kitą vietą neužtenka. Princesė gauna atlikti darbus, kurių rūmuose iš jos niekas nereikalavo. Iš pradžių jai sunku pati susitvarkyti. Rosamonda pamažu išmoksta pripažinti netobulumą ir elgtis švelniau, o Agnesės pasipūtimas taip lengvai nepasiduoda.

Pabaigoje Rosamonda grįžta į rūmus skarmaluota ir stoja ginti piemenų, kuriuos karalius ketina bausti. Išmintingoji moteris parodo ir tėvų aklumą; princesė dabar maldauja pagalbos jiems ir pasilieka šalia. Agnesės kelias dar neužbaigtas. Mergaičių keliai pasakojimo pabaigoje skiriasi tuo, kaip kiekviena atsiliepia į gautas pamokas. Autorius sąmoningai nepadaro visų iš karto gerų: durys į ugdymą lieka, tačiau į jas dar reikia ateiti.

Ryšys su skaitiniais. Kantrybė nėra blogo elgesio pateisinimas; ji kuria galimybę mokytis ir neapsimeta, kad visų atsakas jau vienodas.

Šaltinis: George MacDonald, Išmintingoji moteris / Dviguba istorija, 1875.

Natanielis Hotornas. Jaunavedžiai sujaudina griežtą teisėją

Merry Mount naujakuriai švenčia prie kaspinais ir gėlėmis išpuošto gegužės medžio. Tarp kaukėtų šokėjų tikra meile susijungia Edgaras ir Edita. Šventę nutraukia Džono Endikoto vedami puritonai: medis nukertamas, dalyviams žadamos bausmės. Jaunavedžiai taip pat atsiduria prieš griežtą vadą, kuris iš pradžių mato tik jų puošnumą ir nepaklusnų būrį. Dalyviai palieka savo šokį ir turi laukti, kaip jų likimą išspręs atvykėliai.

Edgaras prašo bausti jį ir pasigailėti Editos, o ji pati nori prisiimti vyrui skirtą bausmę. Endikotą paliečia abipusė meilė. Jis nurodo elgtis su jais švelniau ir pats užmeta ant jų galvų rožių vainiką nuo sugriauto medžio. Literatūrinėje alegorijoje nei paviršutiniškas linksmybių pasaulis, nei beatodairiškas griežtumas neturi paskutinio žodžio: tikra meilė atveria kitokią ateitį. Nukirsto medžio vainikas tampa pirmu ženklu, kad su jaunavedžiais vadas elgsis kitaip.

Ryšys su skaitiniais. Žmoguje aptiktas gėris gali pakeisti ir to, kuris jau ruošėsi skelbti nuosprendį, laikyseną.

Šaltinis: Nathaniel Hawthorne, Merry Mount gegužės medis, Twice-Told Tales.

↑ Į šio skirtuko turinį

Istoriniai pavyzdžiai

Turinys:
313 m. Krikščionių bendruomenėms grąžinamos susirinkimų vietos
1573 m. Varšuva: pasižadėti nelieti kraujo dėl tikėjimo skirtumo
1663 m. Rod Ailandas: religinė laisvė pavadinama gyvu bandymu
1697 m. Bostonas: teisėjas leidžia viešai perskaityti savo kaltės pripažinimą
1928 m. laboratorija: užterštas mėginys neužbaigiamas žodžiu „išmesti“
1949 m. Velykos Taizé: septyni žmonės įsipareigoja visam gyvenimui
2026 m. Naujoji Zelandija. Retųjų papūgų atsigavimas truko dešimtmečius

313 m. Krikščionių bendruomenėms grąžinamos susirinkimų vietos

Romos imperatorių Konstantino Didžiojo ir Licinijaus susitarimą, įprastai vadinamą Milano ediktu, išsaugojo Laktancijus. Tekste kalbama ne tik apie krikščionis: žmonėms leidžiama pasirinkti religijos laikymąsi. Savo pasirinktą religiją jiems aiškiai leidžiama praktikuoti ir gyventi pagal jos nuostatas. Po persekiojimo tai reiškė labai apčiuopiamą permainą — galimybę rinktis pamaldoms nebebaiminant valdžios trukdymo.

Dokumente yra ir konkreti turto grąžinimo tvarka. Krikščionių susirinkimų vietas nusipirkę ar dovanų gavę asmenys turi jas grąžinti bendruomenei; dėl atlyginimo jiems nurodoma kreiptis į valdžią. Iš pačių bendruomenių grąžintojai neturėjo reikalauti jokio atlygio. Tai nėra visas dabartinis žmogaus teisių supratimas, bet svarbus lūžis: religinio skirtumo klausimas sprendžiamas suteikiant vietos gyventi ir garbinti, o ne tęsiant naikinimą.

Ryšys su skaitiniais. Jėga gali pasirodyti ir nutraukdama prievartą bei atkurdama nuskriaustos bendruomenės galimybę gyventi.

Šaltinis: Laktancijus / Fordham Sourcebook, Milano susitarimas, 313 m..

1573 m. Varšuva: pasižadėti nelieti kraujo dėl tikėjimo skirtumo

1573 m. sausio 28 d. Varšuvos konfederacijos akte Abiejų Tautų Respublikos luomai įvardijo religinį susiskaldymą ir susitarė saugoti taiką. Dokumento vertime išvardyta tai, ko dėl tikėjimo skirtumų neketinama daryti: lieti kraujo, konfiskuoti turto, kalinti ar tremti. Pažadėta priešintis tokiam persekiojimui ir tuomet, kai jis būtų pridengtas teisiniu pretekstu. Įsipareigojimas saistė ir tuos, kurie dėl tikėjimo patys nebuvo puolami.

Susitarimo ribos matyti tolesniame tekste. Jame paliekama ponų valdžia jų pavaldiniams. Susitarimą priėmė luomų atstovai, susirinkę po Žygimanto Augusto mirties ir ruošdamiesi naujo valdovo rinkimams. Akte minimos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Žemaitija. Iš būsimo valdovo reikalauta prisiekti, kad jis saugos taiką tarp skirtingai tikinčiųjų. Jis liudija, kad net nesutardami dėl tikėjimo valstybės luomai galėjo susitarti saugoti taiką.

Ryšys su skaitiniais. Atsisakyti skubaus susidorojimo nereiškia neturėti įsitikinimų; tai gali būti atsakingas taikos saugojimas.

Šaltinis: Lenkijos istorinių dokumentų centrinis archyvas, Varšuvos konfederacijos 1573-01-28 tekstas.

1663 m. Rod Ailandas: religinė laisvė pavadinama gyvu bandymu

Rogeris Williamsas, išvarytas iš Masačusetso dėl pavojingomis laikytų pažiūrų, 1636 m. įkūrė Providensą. Ilgainiui reikėjo ir teisinės apsaugos. Rod Ailando valstybės archyvas pasakoja apie 1663 m. karaliaus Karolio II chartiją, suteikusią kolonijai savivaldą ir garantavusią individualią tikėjimo laisvę. Kolonijai leista pačiai tvarkytis, o teisė laikytis savo tikėjimo susieta su pagarba pilietinei taikai.

Dokumente ši laisvė nusakyta gyvo bandymo vaizdu: ar klestinti pilietinė bendruomenė gali laikytis, leisdama skirtingus religinius įsitikinimus? Tai klausimas žmonėms, kurie baiminosi, kad be vienodumo visuomenė sugrius. Chartijoje visuomenės gerovė ir tikėjimų skirtumai laikomi suderinamais. Istorinis bandymas neatšaukė visų kolonijinio pasaulio neteisybių, bet leido patikrinti kitą tvarkos kelią — sąžinės neprievartavimą.

Ryšys su skaitiniais. Laukas, kuriame gyvena skirtingi žmonės, neturi būti tvarkomas prievarta siekiamu išoriniu vienodumu.

Šaltinis: Rod Ailando valstybės archyvas, 1663 m. Karališkoji chartija.

1697 m. Bostonas: teisėjas leidžia viešai perskaityti savo kaltės pripažinimą

1697 m. sausio 14 d. Old South bažnyčioje vyko pasninko ir maldos pamaldos. Teisėjas Samuelis Sewallas perdavė raštelį į sakyklą einančiam Samueliui Willardui. Klebonas perskaitė jo atgailą dėl vaidmens Salemo raganų teismuose. Asmuo, anksčiau sprendęs apie kitų kaltę, dabar prašė maldos ir pats prisiėmė gėdą. Raštelį pateikęs žmogus stovėjo ir išklausė, ką apie jo paties veiksmus dabar girdėjo visa bendruomenė.

Bažnyčios istorikė Kate Silfen primena ir ankstesnį Willardo priešinimąsi nepatikimiems „šmėklų įrodymams“ — liudijimams, kad apkaltinto žmogaus dvasia pasirodė sapne ar regėjime. Teisėjams reikėjo spręsti, ar toks parodymas įrodo paties žmogaus veiksmą. Skirtumas tarp įtarimo ir kaltės jau tada buvo gyvybiškai svarbus. Atsiprašymas negalėjo sugrąžinti nužudytųjų, tačiau nutraukė bent vieną melagingo neklystamumo grandį.

Ryšys su skaitiniais. Raugių rovimo uolumas gali suklysti; atsivertimo reikia ir tam, kuris buvo įsitikinęs teisingai teisiantis.

Šaltinis: Old South Church, Samuelio Sewallo viešas atsiprašymas, 1697-01-14.

1928 m. laboratorija: užterštas mėginys neužbaigiamas žodžiu „išmesti“

Savo Nobelio paskaitoje bakteriologas Aleksandras Flemingas prisimena pelėsiu užterštą stafilokokų kultūros lėkštelę. Aplink pelėsio koloniją bakterijų kolonijos pasidarė permatomos, vyko jų irimas. Aiškiausias pokytis matėsi būtent aplink pelėsį, kur bakterijų augimas jau skyrėsi nuo likusios lėkštelės. Jis ne tik pastebėjo pokytį, bet ir išskyrė pelėsį grynai kultūrai bei tyrė jo savybes. Vienus mikrobus pelėsio medžiaga slopino, kitų — ne.

Stebėjimas tapo tyrimų pradžia, o ne iškart paruoštu vaistu. Paskaitoje Flemingas pagerbia Hovardo Florio ir Ernsto Boriso Čeino darbą bei vėlesnę plėtrą. Kitiems tyrėjams teko užauginti daug daugiau medžiagos ir patikrinti jos poveikį. Šis kelias primena kantraus dėmesio vertę: tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tik sugadinta, kartais slepia dar neištirtą galimybę. Mokslinis atradimas netapatinamas su Evangelijos teismu, bet padeda pamatyti mūsų pirmo įvertinimo ribas.

Ryšys su skaitiniais. Žmogaus ateities juo labiau negalima užbaigti vien pirmu paviršutinišku vertinimu.

Šaltinis: Alexander Fleming, Nobelio paskaita Penicillin, 1945-12-11.

1949 m. Velykos Taizé: septyni žmonės įsipareigoja visam gyvenimui

Taizé istorija prasidėjo 1940 m., kai jaunas brolis Rožė Šiucas iš Šveicarijos atvyko į Prancūziją. Namus jis rado kaime, netoli ribos, skyrusios karo padalytos Prancūzijos dalis. Karo metais čia priimdavo bėglius. Pavojui sustiprėjus teko pasitraukti, o 1944 m. pabaigoje broliai galėjo grįžti. Po karo bendruomenė rūpinosi ir našlaičiais bei netoliese laikomais vokiečių karo belaisviais.

1949 m. Velykų dieną septyni broliai visam gyvenimui įsipareigojo celibatui, bendram gyvenimui ir dideliam paprastumui. Čia dar nebuvo šiandien žinomų didžiulių jaunimo susitikimų. Buvo nedidelė bendruomenė ir kasdienio gyvenimo pasirinkimas. Įsipareigoti reikėjo tai pačiai bendruomenei, su kuria broliai jau dalijosi duona ir malda. Oficialus pasakojimas leidžia atsekti, kaip maža pradžia augo per ištikimybę, o ne vien per iš anksto numatytą viešą sėkmę.

Ryšys su skaitiniais. Garstyčios grūdelio mažumas nepaneigia būsimo vaisingumo; pradžioje svarbus tikras įsipareigojimas.

Šaltinis: Taizé bendruomenė, The Beginnings, 1949 m. Velykų įsipareigojimas.

2026 m. Naujoji Zelandija. Retųjų papūgų atsigavimas truko dešimtmečius

2026 m. rugsėjo 1 d. Naujosios Zelandijos gamtosaugos tarnyba paskelbė, kad kākāpō populiacija pasiekė 325 paukščius. Į oficialų skaičių įtraukti 90 tų metų jauniklių, kai jauniausiam išgyvenusiam sukako 150 dienų. Programa 1995 m. prasidėjo turint vos 51 paukštį, iš jų 20 patelių; iš pradžių tiek jauniklių, kiek dabar per vieną sezoną, teko laukti šešiolika metų. Šie metai leidžia įsivaizduoti, kaip lėtai populiacija augo nuo pirmojo nedidelio skaičiaus.

Pranešime svarbūs ne vien skaičiai. Lizdų nuotolinio stebėjimo duomenys padeda spręsti, kada įsikišti, o kada palikti daugiau natūralaus auginimo. Stebėtojams labiau rūpi, kaip sekasi konkrečiam lizdui. Iš to sprendžiama, ar jaunikliui jau reikia pagalbos. Tikslas — sveikesnė, savarankiškesnė populiacija ir saugios buveinės. Laukimas čia nėra neveikimas: tai ilgalaikė priežiūra, kuri mokosi padėti tinkamu laiku ir nepasiskelbti pačios gyvybės šeimininke.

Ryšys su skaitiniais. Kantrybė saugo augimo galimybę ir derina rūpestingą veikimą su pagarba tam, ko negalime pagreitinti vien įsakymu.

Šaltinis: Naujosios Zelandijos Department of Conservation, 2026-09-01: kākāpō populiacija.

↑ Į šio skirtuko turinį

10 citatų homilijos minčiai

Turinys:
1. Popiežius Leonas XIV. Mažumas palieka vietos laisvam atsakui
2. Popiežius Pranciškus. Atmesti blogį ir kantriai žvelgti į žmogų
3. Popiežius Benediktas XVI. Maža pradžia turi gyvybės jėgą
4. Emilija Dikinson. Pasirūpinti bent vienu žmogumi
5. Viljamas Bleikas. Nutylėtas pyktis auga
6. Džordžas Herbertas. Malda – Dievo alsavimas žmoguje
7. Džonas Miltonas. Laukimas taip pat gali būti tarnystė
8. Henris Vadsvortas Longfelou. Mokytis ir dirbti, ir laukti
9. Rabindranatas Tagorė. Mažos gėlės liudija grožį
10. Migelis de Servantesas. Teisėjui reikia ir gailestingumo

1. Popiežius Leonas XIV. Mažumas palieka vietos laisvam atsakui

Dievas renkasi mažumą — savo diskretiškos meilės ženklą, kuriuo palieka mus laisvus jį priimti arba atmesti.

Leonas XIV · Viešpaties Angelas, 2026-07-19 · vertimas į lietuvių kalbą

Karalystė auga sulaukdama laisvo atsako.

Šaltinis: Leonas XIV, Viešpaties Angelas, 2026-07-19.

2. Popiežius Pranciškus. Atmesti blogį ir kantriai žvelgti į žmogų

Blogį, žinoma, reikia atmesti, tačiau jį darantys yra žmonės, su kuriais būtina elgtis kantriai.

Pranciškus · Viešpaties Angelas, 2020-07-19 · vertimas į lietuvių kalbą

Žmogui paliekama galimybė atsiversti.

Šaltinis: Pranciškus, Viešpaties Angelas, 2020-07-19.

3. Popiežius Benediktas XVI. Maža pradžia turi gyvybės jėgą

Mumyse pasėta kažkas maža ir paslėpta, tačiau turinti nesulaikomą gyvybinę jėgą.

Benediktas XVI · Viešpaties Angelas, 2011-07-17 · vertimas į lietuvių kalbą

Būsimo derliaus negalima spręsti vien iš mažos pradžios.

Šaltinis: Benediktas XVI, Viešpaties Angelas, 2011-07-17.

4. Emilija Dikinson. Pasirūpinti bent vienu žmogumi

Jei galiu apsaugoti bent vieną širdį nuo sudužimo, negyvensiu veltui.

Emily Dickinson · Poems, First Series, Life VI, pirmos dvi eilutės · vertimas į lietuvių kalbą

Mažas gailestingumo darbas gali turėti viso gyvenimo svorį.

Šaltinis: Emily Dickinson, Poems, Three Series: If I can stop one heart from breaking.

5. Viljamas Bleikas. Nutylėtas pyktis auga

Apie jį nekalbėjau, ir mano pyktis augo.

Williamas Blake’as · A Poison Tree, Songs of Experience, 1794, 4 eilutė · vertimas į lietuvių kalbą

Eilėraščio kalbėtojo pyktis primena, kaip žmogus pats augina piktžolę savo širdyje.

Šaltinis: William Blake, A Poison Tree, 1794.

6. Džordžas Herbertas. Malda – Dievo alsavimas žmoguje

Dievo alsavimas žmoguje, grįžtantis į savo pradžią; išsakyta siela, širdis piligrimystėje.

George’as Herbertas · Prayer (I), The Temple, 1633, 2–3 eilutės · vertimas į lietuvių kalbą

Eilėraščio vaizdas primena Dvasios dalyvavimą žmogaus maldoje (Rom 8).

Šaltinis: George Herbert, Prayer (I), 1633.

7. Džonas Miltonas. Laukimas taip pat gali būti tarnystė

Tarnauja ir tie, kurie tik stovi ir laukia.

Johnas Miltonas · Sonetas 19, When I consider how my light is spent, 14 eilutė · vertimas į lietuvių kalbą

Sonete Kantrybė atsako žmogui, klausiančiam, kaip tarnauti netekus regėjimo.

Šaltinis: John Milton, Sonetas 19, When I consider how my light is spent.

8. Henris Vadsvortas Longfelou. Mokytis ir dirbti, ir laukti

Tad kilkime ir veikime, atvira širdimi sutikdami kiekvieną lemtį. Vis siekdami ir įgyvendindami, mokykimės dirbti ir laukti.

Henry Wadsworthas Longfellow · A Psalm of Life, 1838, paskutinis posmas · vertimas į lietuvių kalbą

Sėjėjas dirba, o pasėjęs laukia, kol užaugs derlius.

Šaltinis: Henry Wadsworth Longfellow, A Psalm of Life, 1838.

9. Rabindranatas Tagorė. Mažos gėlės liudija grožį

Dievas pavargsta nuo didelių karalysčių, bet niekada — nuo mažų gėlių.

Rabindranathas Tagore · Stray Birds, 1916, 67 · vertimas į lietuvių kalbą

Poetas kviečia pastebėti grožį ir ten, kur jo lengva nepamatyti.

Šaltinis: Rabindranath Tagore, Stray Birds, 1916.

10. Migelis de Servantesas. Teisėjui reikia ir gailestingumo

Griežto teisėjo vardas nėra aukštesnis už gailestingojo.

Miguelis de Cervantesas · Don Kichotas II, 42; John Ormsby vertimas · vertimas į lietuvių kalbą

Taip Don Kichotas moko Sančą prieš jam imantis valdytojo pareigų.

Šaltinis: Miguel de Cervantes, Don Quixote II, 42, John Ormsby vertimas.

↑ Į šio skirtuko turinį

Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos

Turinys:
Lėkštė buvo pigi
Piemenukas žinojo visas raides
O kada jos augo?
Bauda beveik surinkta — trūksta tik trumpo pasivaikščiojimo
Pamokslo laikmatis šįkart niekaip neištirpo
Ranka prisiminė, kaip veikė prieš nelaimingą atsitikimą
Kantrybės porcija, pasirodo, liko seneliui

Lėkštė buvo pigi

Šeimininkė džiaugėsi maistą puikiai ruošiančia virėja, tik vis girdėdavo iš virtuvės dūžtant indus. Vieną dieną išgirdusi dar vieną trenksmą, neiškentė:
– Gal galėtumėte atsargiau? Atrodo, lyg jums patiktų juos daužyti.

– Ką jūs, ponia, – nuramino virėja. – Kas gi smagaus daužyti tokius pigius indus?

Ryšys su skaitiniais. Išm 12, 18–19. Švelnumo kartais prireikia ir kalbant apie mažą kasdienę žalą.

Šaltinis: That Reminds Me: A Collection of Tales Worth Telling (Filadelfija, 1905), „Proof of Accident“.

Piemenukas žinojo visas raides

Piemenukas liko laukuose saugoti avių. Jam kilo noras pasimelsti, kaip tuo metu žmonės meldėsi bažnyčioje. Maldos jis nemokėjo. Atsiklaupė, susidėjo rankas ir ėmė vardyti visas abėcėlės raides.

Praeivis sustojo ir pasiteiravo, kam jis vardija raides.
– Noriu paprašyti Dievo pasirūpinti manimi ir mano avimis. Pasakiau, ką moku. Dievas pats sudės raides ir supras, ko norėjau prašyti.

Ryšys su skaitiniais. Rom 8, 26–27. Paulius žino, kad kartais nemokame melstis taip, kaip reikėtų. Dievas pažįsta širdį dar neištarus žodžių.

Šaltinis: Western Christian Advocate, 1906 m. rugsėjo 12 d., „Prayer Is the Wish of the Heart“.

O kada jos augo?

Pirmadienį pirkėja turgavietėje rinkosi gražias kriaušes. Jai labai rūpėjo, kad sekmadienį žmonės nedirbtų, tad pasiteiravo prekiautojo, ar vaisių niekas neskynė sekmadienį.

– Kada skintos, nežinau, – šyptelėjo šis. – Bet sekmadienį jos tikrai augo.

Ryšys su skaitiniais. Mt 13, 24–30. Augalai auga savo laiku. Jėzus atkreipia dėmesį į šeimininką, kuris išmintingai išlaukia derliaus.

Šaltinis: That Reminds Me: A Collection of Tales Worth Telling (Filadelfija, 1905), „Nature No Respecter of Days“.

Bauda beveik surinkta — trūksta tik trumpo pasivaikščiojimo

Kišenvagis teisiamas dėl virtinės smulkių vagysčių. Jam belieka sulaukti nuosprendžio, o advokatui greitai suskaičiuoti, kiek pinigų turi klientas. Teisėjas paskelbia: „Pone Brūsteri, pripažįstamas kaltu. Jums skiriama 150 dolerių bauda.“

Advokatas trumpai pasitaria su klientu ir atsistoja: „Gerbiamasis teisėjau, šiuo metu mano klientui šiek tiek trūksta. Kišenėje turi tik 125 dolerius. Bet jeigu leistumėte jam kelias minutes pabūti minioje...“

Ryšys su skaitiniais. Duotas laikas turi tapti atsivertimo, o ne dar vienos tos pačios skriaudos galimybe.

Šaltinis: Cybersalt / Pastor Tim, Fine Request.

Pamokslo laikmatis šįkart niekaip neištirpo

Pamokslininkas garsėja aiškiais dvidešimties minučių pamokslais. Tačiau vieną sekmadienį kalba jau trisdešimt penkias minutes ir vis nebaigia. Susirinkusieji laukia pabaigos, o kalbantysis laiko nė nepastebi. Žmona parodo ženklą, ir jis pagaliau sustoja. Namuose ji paklausia, kas atsitiko. Anksčiau jis visada baigdavo laiku.

„Prieš pradėdamas visada įsidedu į burną pastilę. Kai ištirpsta, žinau, kad laikas baigti. Deja, šiandien vietoj jos pasiėmiau apykaklės sagą.“

Ryšys su skaitiniais. Kartais laukiančiųjų kantrybė tikrinama visai ne tuo būdu, kurį įsivaizduoja pats kalbantysis.

Šaltinis: Cybersalt / Pastor Tim, Sermon Overtime.

Ranka prisiminė, kaip veikė prieš nelaimingą atsitikimą

Advokatas gina autobuso vairuotoją. Jam rūpi, kokį judesį po įvykio gali atlikti žmogus. Ieškovas tvirtina, kad dėl vairuotojo kaltės jam sužeista ranka. „Parodykite, kaip aukštai dabar galite ją pakelti“, — paprašo advokatas. Jaunuolis skausmingai susiraukia ir pakelia tik iki peties. Atrodo, kad aukščiau negalėtų.

„Ačiū. O dabar parodykite, kaip aukštai galėjote ją pakelti prieš nelaimingą atsitikimą.“

Ranka akimirksniu iššauna virš galvos.

Ryšys su skaitiniais. Pirmas vaizdas dar nėra visa tiesa; teisingumui reikia atidaus išklausymo ir tikrinimo.

Šaltinis: Cybersalt / Pastor Tim, Arm Injury.

Kantrybės porcija, pasirodo, liko seneliui

Penkiametis Angusas pietauja pas senelius ir jau sulaukė deserto. Pyragas jau ant stalo, tad vaikas iš karto pasako, ko dabar norėtų. „Noriu pyrago!“ — pareiškia. „Turėk kantrybės“, — sako močiutė.

Senelis pasiteirauja: „O ko labiau norėtum, Angusai — kantrybės ar pyrago?“ — „Pyrago!“ — „Bet tada man gali nebelikti.“

„Na, tada tu ir turėk tos kantrybės“, — pasiūlo Angusas.

Ryšys su skaitiniais. Juokas atskleidžia, kaip lengvai sau pasiliekame vaisių, o kantrybę pasiūlome kitam.

Šaltinis: W. H. Howe, Scotch Wit and Humor: Patience or pie.

↑ Į šio skirtuko turinį