François Coppée · Kas liko anapus išpuošto stalo?

Coppée pasakojimo svečias, vadinamas Svajotoju, sėdi prie spindinčio aristokratų stalo. Žiedai, apdovanojimai, puikus vynas, tyliai dirbantys tarnai – jis nuoširdžiai gėrisi šia darna. Atnešama didžiulė žuvis. Jos kvapas staiga sugrąžina atmintį į Bretanės pakrantę: audringą naktį prieplaukoje laukusias moteris, negrįžtančius laivus, žvejų našles, fabrike uždirbančias duoną vaikams. Svečiui vakarienė iš pradžių atrodo pati sau pakankama. Tačiau žuvies kvapas pakeičia tai, apie ką jis galvoja, ir nukelia jį nuo salės į vietą, kur reikėjo laukti grįžtančių žmonių.

Nuo tos akimirkos daiktai ant stalo ima pasakoti kitas istorijas. Duonos gabalėlis primena artoją, malūnininką ir naktį dirbusį kepėją; šilta salė – angliakasį, šilkas – audėją. Svajotojas mėgina save raminti, kad svečiai talentingi, garbingi ir galbūt dosnūs. Tačiau sotūs jų veidai nepašalina klausimo. Pakilęs nuo stalo jis vis galvoja, ar šie žmonės prisimena, kiek svetimo vargo palaiko jų patogumą.

Ryšys su skaitiniais. Ps 145 (146), 7; Mk 12, 38–40: religingumas ir pagarbi padėtis kviečia pastebėti tuos, kurių darbas ar skurdas lieka už reginio.

Šaltinis: François Coppée · At Table · Ten Tales, 1891, vertė Walter Learned.

Šventadienis · 32 eilinis sekmadienis (B)