Brangūs broliai ir seserys, Atsimainymo akimirką Jėzaus kūnas ėmė spinduliuoti Dievo šlovę. Tai ta galinga šlovė, kurią Sūnus turėjo prieš pasaulio įkūrimą.

Tai šlovė, kuri vėliau ne tik prikels Jėzų iš numirusiųjų trečiąją dieną, bet ir pasaulio pabaigoje pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į Viešpaties Jėzaus garbingą kūną.

Juk jeigu mes tampame dabar panašūs į Kristaus tarnus, nuolat sekame Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdžiu, amžinajame gyvenime būsime Kristaus šlovingi nariai, kurie regėjimo ant Taboro kalno metu buvo pavaizduoti su dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais. Aprašydamas Atsimainymo epizodą, šventasis Morkus pabrėžia stipriau negu kiti evangelistai, kad Jėzaus „drabužiai ėmė taip baltai spinduliuoti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje“.

Jėzaus drabužiai čia simbolizuoja mūsų sudievinimą, mūsų dalyvavimą Trejybės gyvenime, kuris jau slėpiningai prasidėjo žemėje ir bus tobulas danguje po mūsų mirties, bet visiškai bus apreikštas tik pasaulio pabaigoje. Toks mūsų atsimainymas ateina vien tik iš Dievo malonės, jis yra Šventosios Dvasios, dieviškojo Skalbėjo, darbas.

Iš tikrųjų, galinga Atsimainymo šlovė, kurią galėjo trumpai regėti Apaštalai ant Taboro kalno, buvo Kristaus teisėta nuosavybė nuo pirmosios jo Įsikūnijimo akimirkos Švenčiausios Mergelės Marijos įsčiose. Tačiau per visą savo gyvenimą jis šią šlovę laikė uždengtą, ir, taip sakant, „toli nuo savęs“. Jis ja pasinaudodavo kartais, kad padarytų stebuklus, tačiau atsisakė ją parodyti savo kūne. Jis ypač nenorėjo, kad ji apsaugotų jį nuo kančios ir mirties.

Juk Jėzus turėjo gyventi pagal tarnų išvaizdą, priimti ant savęs mūsų silpnybes ir vargus iki kryžiaus mirties. Jis turėjo tapti keliu visiems žmonėms, kurie, dalyvaudami Jėzaus kančiose, galėtų pasiekti jo garbę amžinajame gyvenime. Įdomu pastebėti, kad Atsimainymo pasakojimas yra vienintelė vieta Evangelijose, kur yra aprašoma Kristaus šlovė. Niekas nematė Kristaus prisikeliančio ir Kristui pasirodant tarp Velykų ir Šeštinių jo šlovė dar yra iš dalies uždengta.

Po savo Įžengimo į dangų Kristus pasirodys visoje savo šlovėje tik Pauliui Damasko kelyje ir šventajam Jonui Patmos Saloje. Ant Taboro kalno Jėzus apaštalams trumpai parodė savo šlovę, norėdamas sustiprinti jų tikėjimą ir viltį. Atrodo, kad tuo metu Petras ir kiti mokiniai beveik nieko nesuprato. Jie pradės teisingai vertinti šį įvykį tik po Jėzaus Prisikėlimo ir Sekminių. Bet nuo tada Jėzaus Prisikėlimo šviesa, kuri buvo apreikšta iš anksto ant Taboro kalno ir kuri yra mūsų šlovės viltis, paragino mokinius papildyti savo kūnuose, ko dar trūksta Kristaus kentėjimams, ir paaukoti save kaip gyvąją auką Dievui, ištikimai sekant Jėzumi iki mirties.

Kristaus Atsimainymo ir Prisikėlimo šviesa jiems buvo tada panaši į šviesos, kuri vedė Dievo tautą per dykumą iki Pažadėtosios žemės, stulpą. Šventasis Benediktas „Regulos“ prologo pradžioje kviečia mus atmerkti akis dieviškajai šviesai – šviesai, kurią Kristus parodė ant Taboro kalno. Po to jis ragina mus kantrybe ir meile dalyvauti Kristaus kentėjimuose, kad galėtume pasiekti jo garbę danguje.

Jėzaus Atsimainymo ir Prisikėlimo šviesa mus visada lydės, ji mus slaptai palies ir stiprins tikėjimu ir viltimi per sakramentus. Šitaip mes galėsime įvykdyti „Viešpaties angelo“ maldos žodžius, kurie prašo Dievą leisti mums pasiekti Prisikėlimo garbę per Kristaus Kančią ir Kryžių. Tegul mums padeda tai daryti Švenčiausioji Mergelė Marija savo nuolatiniais užtarimais. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/394-homilija-kristaus-atsimainymo-%C5%A1vent%C4%97.html