C metų Atsimainymo Evangelijoje šviesa pasirodo Jėzui besimeldžiant. Mozė ir Elijas kalba apie Jeruzalėje įvyksiantį jo išėjimą. Pabudę mokiniai gali išvysti garbę, tačiau jos prasmę sužinos tik per tą kelionę, kurią Jėzus netrukus tęs.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Dan 7, 9–10. 13–14
Žmogaus pavidalo figūra priartėja prie Amžinojo
Danielius mato teismą ir atsiverčiančias knygas. Dangaus debesimis atėjęs kaip žmogaus sūnus privedamas prie Amžinojo. Jam patikėta valdžia aprėpia net tas tautas ir kalbas, kurių viena žemiška imperija negali išlaikyti.
Atliepiamoji psalmė · Ps 96 (97), 1–2. 5–6. 9
Dangus apsako Dievo teisumą
Psalmėje kviečiamos džiaugtis net tolimosios salos. Kalnams tirpstant prieš Viešpatį dangus skelbia jo teisumą. Jo aukštumas matuojamas tuo, kad leidžia tautoms tikėtis teisingumo.
Antrasis skaitinys · 2 Pt 1, 16–19
Atmintis apie Tėvo balsą saugo viltį tamsoje
Laiške prisimenamas šventame kalne išgirstas balsas. Iš jo sklindanti garbė primena, kodėl dar tebeeinant reikia įsikibti pranašų žodžio, kol širdyje užtekės būsimos dienos šviesa.
Evangelija · Lk 9, 28b–36
Maldos metu kalbama apie Jėzaus išėjimą
Jėzui meldžiantis pasikeičia jo veidas. Mozė ir Elijas kalba apie jo išėjimą, kuris įvyks Jeruzalėje. Mokiniai iš pradžių apsnūdę, paskui mato garbę ir išgirsta balsą. Jėzui pasilikus vienam, jie tuo metu dar tyli apie tai, ką matė.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Dan 7, 9–10. 13–14
1. Ps 2, 6–9
Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo išrinktajam valdovui pažadėtos tautos ir žemės pakraščiai.
2. Ps 45, 6–8
Tau Dievo duota karalystė tvers per amžių amžius, tavo karališkasis skeptras yra teisingumo skeptras.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tvarus sostas siejamas su teisingumu, o ne vien su galia valdyti.
3. Ps 110, 1–4
Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Garbingą vietą prie Dievo dešinės pats Viešpats patiki išrinktajam.
4. Iz 9, 5–6
Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pažadėto valdovo karalystė stiprinama teisumu ir neturi pabaigos.
5. Dan 2, 42–45
dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekad nebus sunaikinta
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo įsteigta karalystė išlieka tada, kai kitų imperijų jėga sutrupa.
6. Mt 26, 63–65
matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus kalba apie Žmogaus Sūnų Dievo dešinėje net stovėdamas teisiamas.
7. Apr 1, 12–15
Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žmogaus Sūnaus garbė perteikiama baltais plaukais, ugnimi ir stipriu balsu.
8. Apr 11, 15–18
Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste, ir jis viešpataus per amžių amžius!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Danguje giedama apie viso pasaulio karalystės tapimą Dievo ir jo Mesijo valdžia.
Psalmei · Ps 96 (97), 1–2. 5–6. 9
1. Ps 47, 6–9
Dievas viešpatauja visoms tautoms; Dievas sėdi savo šventajame soste.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žmonės kviečiami giedoti Dievui, kurio sostas aprėpia visas tautas.
2. Ps 93, 1–4
Didesnis už galingų vandenų griausmą, galingesnis už jūros mūšą yra didingas VIEŠPATS aukštybėse!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Viešpaties valdžia iškyla aukščiau už grėsmingą vandenų gausmą.
3. Ps 96, 10–13
Teisiai jis valdys pasaulį ir jo tautas – ištikimai.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kūrinija džiaugiasi, kai Dievas ateina teisti pasaulio teisingai.
4. Ps 99, 1–4
Galingasis karaliau, tu mėgsti teisingumą
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo viešpatavimas pasireiškia nenuolaidžiu rūpesčiu teisingumu.
5. Iz 52, 7–10
Drauge pratrūkite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai, nes VIEŠPATS paguodė savo tautą, atpirko Jeruzalę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Taikos žinia pasiekia tautas, kai Jeruzalei paskelbiama apie Dievo valdžią.
6. Mch 4, 6–8
Šlubuosius padarysiu Likučiu, išblaškytuosius galinga tauta. VIEŠPATS jiems viešpataus Ziono kalne nuo dabar amžinai.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo karalystės pradžia matyti renkant sužeistus ir išsklaidytus žmones.
7. Fil 2, 8–11
Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Už išaukštinimą Kristus gauna kreipinį, kurį turi išgirsti visa kūrinija.
8. Apr 19, 5–8
Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Karalystės džiaugsmas vaizduojamas per dangų nuvilnijusiu gausmu.
Antrajam skaitiniui · 2 Pt 1, 16–19
1. Įst 4, 11–14
Tada VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet jo išvaizdos nesuvokėte – vien balsą.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Ant Horebo girdimas balsas iš ugnies, o tauta mokosi klausytis.
2. Ps 119, 105–107
Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo žodis žmogaus keliui teikia tiek šviesos, kiek reikia kitam žingsniui.
3. Iz 60, 1–3
Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Virš miesto kylanti Dievo šviesa tampa matoma kaip kelias tautoms.
4. Jn 1, 14–18
mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievo garbė atpažįstama jį apreiškiančio viengimio gyvenime.
5. Jn 5, 35–39
Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žiburio, jo liudijimo ir Raštų gretinimas padeda susieti Petro vaizdus.
6. 1 Kor 13, 9–12
Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dabar žmogus gali matyti tik iš dalies, o laukdamas bręsta pilnesniam pažinimui.
7. 2 Kor 4, 5–7
kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kristaus veido šviesa gali spindėti per trapią liudytojo kasdienybę.
8. 1 Jn 1, 1–4
Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išgirsta ir matyta patirtis perduodama kitiems, kad jie dalyvautų džiaugsme.
Evangelijai · Lk 9, 28b–36
1. Iš 12, 24–27
O kai jūsų vaikai jus klaus: 'Ką reiškia šios apeigos?' – atsakysite: 'Tai Perėjimo auka VIEŠPAČIUI
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pirmosios Paschos atminimas tampa atsakymu vėlesnei kartai, kas yra išėjimas.
2. Iš 33, 18–22
Praeinant mano šlovei, nukelsiu tave į uolos plyšį ir uždengsiu ranka, kol praeisiu.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Mozė prašo išvysti garbę ir patiria, kad Dievas pats pasirenka, kaip atsiskleisti.
3. 1 Kar 8, 9–13
Kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Debesiu šventykloje parodomas Dievo artumas bendruomenei.
4. Lk 2, 30–34
Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Simeono žodžiai apie išgelbėjimą iš anksto jungia garbę ir kančią.
5. Lk 9, 51–55
Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Po atsimainymo Jėzus pasirenka kelią į Jeruzalę, net jei jo nepriima.
6. Lk 22, 42–46
Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius.
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Maldos ir apsnūdusių mokinių vaizdas sugrįžta prieš Jėzaus kančią.
7. Lk 24, 25–27
Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Prisikėlęs Kristus susieja Mozę, pranašus, kančią ir garbę.
8. Žyd 3, 2–6
O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Mozės ištikimybė padeda atpažinti ir išskirtinę Sūnaus vietą Dievo namuose.
Katekizmas ir temos
Turinys:
Jėzaus malda lemtingais tarpsniais · KBK 2598–2600
Velykų slėpinys ir naujasis išėjimas · KBK 571–573
Žmogaus Sūnaus garbė ir karalystė · KBK 664–667
Jėzaus malda lemtingais tarpsniais · KBK 2598–2600
Katekizmas pastebi, kaip dažnai Jėzus meldžiasi prieš svarbius savo gyvenimo sprendimus ir įvykius. Luko Atsimainyme maldos artumas apima patį jo kelią į Jeruzalę.
Velykų slėpinys ir naujasis išėjimas · KBK 571–573
Katekizmas į Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą žvelgia kaip į visos Evangelijos centrą. Taboro pokalbyje minima Jeruzalė leidžia numanyti, kuriuo keliu šis slėpinys atsivers.
Žmogaus Sūnaus garbė ir karalystė · KBK 664–667
Kristaus išaukštinimą Katekizmas sieja su Danieliaus regėjimu apie amžiną karalystę. Ši sąsaja padeda skaityti psalmės džiaugsmą ir trumpą kalno šviesą.
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Dan 7, 14 · Kam tarnauja visos tautos
Ps 96 (97), 5 · Tirpsta tai, kas atrodė nejudinama
2 Pt 1, 19 · Žiburys šviečia, kol praaušta
Lk 9, 34 · Baimė debesies viduje
Dan 7, 14 · Kam tarnauja visos tautos
Žmogaus Sūnui suteikus valdžią, Danieliaus knyga išvardija עַמְמַיָּא, „tautas“, אֻמַּיָּא, „gimines“ ar „tautybes“, וְלִשָּׁנַיָּא, „ir kalbas“. Ta pačia trejybe Babilono karaliaus šauklys anksčiau kreipėsi į susirinkusiuosius prie auksinės statulos (Dn 3,4.7). Žmogaus Sūnaus regėjime skaitytojas vėl girdi tarsi visai imperijai skirto paskelbimo pradžią.
Tačiau 14 eilutėje kalbos ir tautos tarnauja tam, kuriam valdžia suteikta danguje. Aramėjiškas יִפְלְחוּן reiškia „tarnaus“. Tos pačios šaknies veiksmažodžiu trys jaunuoliai nusako savo laikyseną: karaliaus dievams jie netarnaus (Dn 3,18). Pažįstama kreipinio forma padeda pastebėti, kam priklauso ištikimybė, kurią žemiškasis karalius mėgino išreikalauti.
Šaltinis: Dan 7 · masoretinis aramėjų tekstas, Mechon Mamre; Dan 3 · masoretinis aramėjų tekstas, Mechon Mamre.
Ps 96 (97), 5 · Tirpsta tai, kas atrodė nejudinama
Psalmėje kalnai נָמַסּוּ, „ištirpo“, כַּדּוֹנַג, „kaip vaškas“. Suskeldėjusiam kalnui giesmė galėtų palikti uolos kietumą. Vaškas nuo šilumos praranda pačią formą. Palyginimas leidžia pamatyti, kad net kalnų pastovumas kalbant apie Viešpatį turi ribą.
Pirma eilutės dalis sako מִלִּפְנֵי, „Viešpaties akivaizdoje“, antra tą prielinksnį pakartoja prieš visos žemės Viešpaties titulą. Michėjo pranašystėje kalnai tirpsta po žemyn žengiančio Viešpaties kojomis, o vaškas tirpsta nuo ugnies (Mch 1,3–4). Psalmė pasitelkia artimą vaizdą ir dukart pabrėžia kieno akivaizdoje vyksta permaina.
Šaltinis: Ps 96 (97) · masoretinis hebrajų tekstas, Mechon Mamre; Mch 1 · masoretinis hebrajų tekstas, Mechon Mamre.
2 Pt 1, 19 · Žiburys šviečia, kol praaušta
Laiško autorius pataria atidžiai klausytis pranašų žodžio kaip žiburio, λύχνῳ, kuris šviečia αὐχμηρῷ τόπῳ, „tamsioje vietoje“. Žiburys šviečia ten, kur reikia rasti kelią. Žodžiai „kol praauš diena“ žymi to budėjimo ribą. Tada pasirodys φωσφόρος, ryto žvaigždė, kuri, pasak laiško, patekės pačių klausytojų širdyse.
Apreiškimo pabaigoje Jėzus save vadina šviesiąja ryto žvaigžde, o apie būsimą miestą pasakyta, kad jam nebereikės lempos (Apr 22,5.16). Abu veikalai šviesą sieja su laukimu ir jos pilnatve. Antrajame Petro laiške klausytojui pirmiausia patikimas žiburys tam laikui, kai tamsa dar laikosi.
Šaltinis: 2 Pt 1 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas; Apr 22 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas.
Lk 9, 34 · Baimė debesies viduje
Debesis artėja dar Petrui bekalbant. Lukas sako ἐπεσκίαζεν, „gaubė, uždengė šešėliu“. Toliau graikų kalbos εἰσελθεῖν reiškia „įeiti“, o ἐφοβήθησαν – „jie išsigando“. Lukas baimę pamini būtent žengiant į debesį. Graikiški įvardžiai leidžia klausti, ar vidun žengia du pranašai, ar debesis įtraukia ir mokinius.
Išėjimo knygoje Mozė įžengia į patį debesies vidurį (Iš 24,18). Kas buvo aprašyta kaip jo susitikimo vieta, dabar atpažįstama scenoje, kurioje jis pasirodo greta Jėzaus. Luko mokiniams debesies artumas pirmiausia kelia baimę. Tada iš tos pačios vietos nuskamba balsas, nukreipiantis jų dėmesį į Sūnų.
Šaltinis: Lk 9 · SBL Greek New Testament, Michael W. Holmes leidimas; Iš 24 · Septuaginta, Rahlfs–Hanhart, Deutsche Bibelgesellschaft.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Euzebijus Cezarietis. Nuo asilaičio iki dangaus debesų
Grigalius Nysietis. Stoti greta Vyriausiojo Kunigo
Teodoretas Kyrietis. Kalnai turi daugiausia už ką atsakyti
Augustinas. Kuo maitinama žiburio liepsna
Ambraziejus. Iš debesies protus pasiekia rasa
Kirilas Aleksandrietis. Mokiniai išgirsta, kieno klausytis
Origenas. Už ką kalne meldžiasi Jėzus
Euzebijus Cezarietis. Nuo asilaičio iki dangaus debesų
paprastas ir nuolankus būdas, ženklinęs pirmąjį jo atėjimą
Euzebijus Cezarietis, Evangelijos įrodymas IX, 17 (W. J. Ferrar vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
tai įrodo, kad jis dalijasi mūsų žmogyste
Euzebijus Cezarietis, Evangelijos įrodymas IX, 17 (W. J. Ferrar vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
Zacharijas Jeruzalei žada ramų karalių, atjojantį ant asilaičio (Zach 9,9). Euzebijus greta deda Danieliaus regėjimą, kuriame Žmogaus Sūnus ateina su dangaus debesimis. Pasak Euzebijaus, abi pranašystės atpažįstamos Kristuje ir kiekviena leidžia pamatyti vis kitą jo atėjimo laiką.
Jeruzalėje mokiniai parveda asiliuką, kaip Jėzus buvo prašęs. Euzebijus šį įvykį laiko įsikūnijimo artumo ženklu. Danieliaus debesys jam padeda išsakyti būsimą šlovę ir valdžią visoms tautoms. Tas, kuris kaip žmogus atėjo žmonėms matomu keliu, yra tas pats, kurio sugrįžimo Bažnyčia laukia.
ST → NT. Zach 9,9 nuolankus karalius atpažįstamas Jėzui įžengiant į Jeruzalę. Dn 7,13–14 nusako šlovingą to paties Kristaus atėjimą.
Šaltinis: Euzebijus Cezarietis, Evangelijos įrodymas IX, 17 (W. J. Ferrar vertimas).
Grigalius Nysietis. Stoti greta Vyriausiojo Kunigo
gyvensime su juo, būsime su juo pašlovinti ir su juo karaliausime
Grigalius Nysietis, Apie mergeliškumą, 24 skyrius (William Moore ir Henry A. Wilson vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
atsistojo greta Vyriausiojo Kunigo
Grigalius Nysietis, Apie mergeliškumą, 24 skyrius (William Moore ir Henry A. Wilson vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
Danielius prie sosto regi tūkstančius tarnaujančiųjų. Grigalius Nysietis šią sceną prisimena, kai kalba apie žmogaus troškimą stoti prieš Dievą. Jis cituoja Pauliaus raginimą aukoti savo kūną kaip gyvą auką (Rom 12,1). Rengiamės susitikti su Dievu tada, kai jam pavedame gyvenimą, kuriuo dabar gyvename.
Grigalius Kristų vadina Vyriausiuoju Kunigu. Žmogų, kuris priima dalį Kristaus gyvenime, jis vaizduoja stovintį šalia jo. Tūkstančių tarnų regėjimas paskatina ir į savo vietą pamaldose žvelgti kaip į tarnystę. Dalyvauti joje galime kartu su Kristumi, kuris vienas nuveda prie Dievo.
ST → NT. Dn 7,10 dangaus tarnų sambūris Grigaliui primena krikščionio pašaukimą atnašauti savo gyvenimą (Rom 12,1), dalyvaujant Kristaus kunigystėje.
Šaltinis: Grigalius Nysietis, Apie mergeliškumą, 24 skyrius (William Moore ir Henry A. Wilson vertimas).
Teodoretas Kyrietis. Kalnai turi daugiausia už ką atsakyti
valdantieji ir karaliaujantieji
Teodoretas Kyrietis, Psalmių aiškinimas, Ps 96 (97), 5 (PG 80) · vertimas į lietuvių kalbą
juo už daugiau jie privalės atsakyti
Teodoretas Kyrietis, Psalmių aiškinimas, Ps 96 (97), 5 (PG 80) · vertimas į lietuvių kalbą
Teodoretas psalmės kalnuose atpažįsta galiūnus ir karalius. Jis stebi, kaip giesmėje jų įprastą laikyseną pakeičia baimė. Kaip vos priartėjęs prie ugnies vaškas ima tirpti, taip prieš Viešpatį jiems tenka iš naujo įvertinti, ką sau leido turėdami galią.
Teodoretas kalba apie atskaitomybę. Kuo daugiau tau patikėta tvarkyti, tuo už daugiau turi atsakyti. Ši jo mintis skamba šalia Jėzaus pamokymo apie prievaizdą, iš kurio bus pareikalauta pagal tai, kas buvo jam patikėta (Lk 12,42–48). Kas psalmėje rodoma per kalno aukštį, Evangelijoje galima patikrinti konkrečiu rūpesčiu namų žmonėmis.
ST → NT. Ps 96,5 tirpstančius kalnus Teodoretas pritaiko valdovams. Jų atsakomybę galima išgirsti Jėzaus žodžiuose apie patikėtus namus (Lk 12,42–48).
Šaltinis: Teodoretas Kyrietis, Psalmių aiškinimas, Ps 96 (97), 5 (PG 80).
Augustinas. Kuo maitinama žiburio liepsna
visa pranašystė yra vienas didelis žiburys
Augustinas, Jono evangelijos traktatas 23, §§2–4 (John Gibb vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
Dievo malonės dovana išties yra žiburių aliejus
Augustinas, Jono evangelijos traktatas 23, §§2–4 (John Gibb vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
Augustinas atverčia psalmę, kurioje Dievas žada parengti žiburį savo Pateptajam (Ps 131,17). Evangelijoje tokiu žiburiu Jėzus pavadina Joną Krikštytoją (Jn 5,35). Greta jo Augustinas pastato kitus pranašus ir visą pranašystę, kurią Antrasis Petro laiškas lygina su tamsioje vietoje šviečiančia lempa.
Prie šio žiburio Augustinas priduria dar vieną daiktą, aliejų. Jis leidžia lempai degti. Liudytojui taip pat reikia Dievo malonės, kad jo žodžiai rodytų į Kristų. Bažnyčiai skaitant senųjų pranašų liudijimą verta prisiminti ir šaltinį, iš kurio jie gavo, ką perduoti.
ST → NT. Ps 131 Pateptajam parengtas žiburys Augustinui pirmiausia nušviečia Jono liudijimą Jėzui ir padeda suprasti 2 Pt 1,19 pranašų lempą.
Šaltinis: Augustinas, Jono evangelijos traktatas 23, §§2–4 (John Gibb vertimas).
Ambraziejus. Iš debesies protus pasiekia rasa
šis apgaubimas yra dieviškosios Dvasios darbas
Ambraziejus Milanietis, Evangelijos pagal Luką aiškinimas VII, §§15–16.19–20 (PL 15) · vertimas į lietuvių kalbą
tikėjimo rasa sudrėkino
Ambraziejus Milanietis, Evangelijos pagal Luką aiškinimas VII, §§15–16.19–20 (PL 15) · vertimas į lietuvių kalbą
Ambraziejus Atsimainymo pasakojime pastebi šešėlį, po kuriuo žmonėms pasidaro aiškiau. Jis atsimena Mozės giesmę apie Dievo žodį, krintantį kaip rasa ir lietus (Įst 32,2). Luko pasakojime iš debesies prabilus Dievui, pasak Ambraziejaus, ta rasa pasiekia žmonių protus.
Ambraziejui iš debesies gaubianti Dvasia primena ir angelo žodžius Marijai apie Aukščiausiojo galybę (Lk 1,35). Anuomet jais buvo iš anksto nusakytas Sūnaus gimimas. Ant kalno Dvasios buvimas ir balsas leidžia atpažinti jau tarp žmonių gyvenantį Sūnų. Šešėlis čia priglaudžia ir leidžia išgirsti.
ST → NT. Įst 32 žodžio rasa tampa tiksliu būdu kalbėti apie tai, kaip Tėvo žodis pasiekia mokinius iš debesies (Lk 9,34–35).
Šaltinis: Ambraziejus Milanietis, Evangelijos pagal Luką aiškinimas VII, §§15–16.19–20 (PL 15).
Kirilas Aleksandrietis. Mokiniai išgirsta, kieno klausytis
naudinga ir būtina jų tikėjimui juo sustiprinti
Kirilas Aleksandrietis, Luko evangelijos homilija LI, p. 229–230 (R. Payne Smith vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
tad klausyti jis liepė būtent jo
Kirilas Aleksandrietis, Luko evangelijos homilija LI, p. 229–230 (R. Payne Smith vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
Kai iš debesies nuskamba balsas, Kirilas seka evangelisto žvilgsnį ir pamato likusį vieną Jėzų. Mokiniams paliekamas aiškus adresatas. Jie gali prisiminti, ką regėjo, ir kartu žinoti, prie kieno žodžio jiems teks grįžti nusileidus nuo kalno.
Kirilas pasitelkia Samuelio žodžius, kad klusnumas brangesnis už aukas (1 Sam 15,22). Šie žodžiai buvo tarti žmogui, kuris manė galįs atlikta apeiga pridengti savo sprendimą. Atsimainymo pasakojime tas senas perspėjimas įgyja kryptį. Klausytis Sūnaus reiškia leisti, kad jo žodis paveiktų ir tai, ką mokinys ruošiasi daryti.
ST → NT. 1 Sam 15,22 klausymosi pirmenybę Kirilas girdi Tėvo paliepime klausytis vieno likusio Sūnaus (Lk 9,35–36).
Šaltinis: Kirilas Aleksandrietis, Luko evangelijos homilija LI, p. 229–230 (R. Payne Smith vertimas).
Origenas. Už ką kalne meldžiasi Jėzus
pats Žodis kalbasi su Tėvu
Origenas, Mato evangelijos komentaras XII, §39 (John Patrick vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
galėtų melsti tikrasis Vyriausiasis Kunigas
Origenas, Mato evangelijos komentaras XII, §39 (John Patrick vertimas) · vertimas į lietuvių kalbą
Lukas pradeda Atsimainymą Jėzaus malda. Aiškindamas šią sceną Origenas klausia, ką mokiniai gavo pamatyti, kai Jėzus kreipėsi į Tėvą. Jis mato tikrąjį Vyriausiąjį Kunigą, kuris gali atnešti Tėvui prašymus. Kalne mokiniai pabūna arti šios jiems dar nepažįstamos maldos.
Senojoje Sandoroje Mozė grįžta į kalną atstovauti žmonėms, kai juos reikia užtarti (Iš 32,30–32). Luko pasakojime Mozė jau pasirodo prie besimeldžiančio Jėzaus. Gretinant abu įvykius, Origeno mintis padeda atpažinti Sūnų, kuris meldžiasi už savuosius ir atveria mokiniams savo ryšį su Tėvu.
ST → NT. Mozės užtarimas ant kalno (Iš 32,30–32) leidžia pažinti Lk 9,28–29 besimeldžiantį Kristų Vyriausiąjį Kunigą.
Šaltinis: Origenas, Mato evangelijos komentaras XII, §39 (John Patrick vertimas).
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Šv. Jonas Paulius II · Nuo maldos kalne iki sprendimo Jeruzalėje
Šv. Brunonas · Atsiskyrėlių budėjimas Kalabrijoje
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta · Liepsna, kuri ima nuolat degti
Šv. Džonas Henris Niumenas · Pabudę mokiniai pamato Karalystę
Šv. Jėzaus Teresė Avilietė · Ką Mozė parsinešė nuo degančio krūmo
Šv. Patrikas · Maldos prieš aušrą ganant bandą
Šv. Jonas XXIII · Teisingumas apima ir mažumos kalbą
Šv. Jonas Paulius II · Nuo maldos kalne iki sprendimo Jeruzalėje
Visa savo žmogyste pasineria į mylinčio Tėvo valią.
Šv. Jonas Paulius II · vertimas iš italų kalbos
1995 m. rugpjūčio 6 d. Kastel Gandolfe Jonas Paulius II aukojo Mišias savo pirmtakui Pauliui VI atminti. Pamoksle jis išskyrė Luko paliktą detalę, kad Jėzus atsimainė besimelsdamas. Tada pažvelgė į tolesnę Jėzaus kelionę. Kalne Jėzus visa savo žmogyste atsiduoda Tėvo meilės valiai. Šią valią jis vykdys ir tuomet, kai Jeruzalėje už žmones atiduos gyvybę.
Jonas Paulius II šioje šviesoje kalbėjo apie Pauliaus VI maldą. Pasak jo, malda padėjo pirmtakui prisiimti savo laikų žmonių rūpesčius ir į juos atsiliepti su tikėjimu bei meile. Luko pasakojimo šerdis išlieka Jėzaus pokalbis apie Jeruzalę tuo metu, kai jis visas nušvinta. Popiežiaus homilija padeda kalno akimirką skaityti kartu su keliu, kurį Jėzus toliau renkasi.
Šaltinis: Jonas Paulius II, 1995-08-06 Atsimainymo homilija Pauliaus VI atminimui, Kastel Gandolfas.
Šv. Brunonas · Atsiskyrėlių budėjimas Kalabrijoje
Tyru ir švariu žvilgsniu regimas Dievas.
Šv. Brunonas · vertimas iš lotynų kalbos
Kalabrijoje įsikūręs Brunonas laišku pranešė savo draugui Reimso kanauninkui Rauliui, kaip gyvena nuo miestų nutolusiame vienuolyne. Viename sakinyje pasakojo apie brolius, kurie budi laukdami, kol grįžęs Šeimininkas pasibels. Kitoje pastraipoje aiškino, kas vyksta su tokioje tyloje gyvenančiu žmogumi. Jo žvilgsnis pamažu rimsta, išsigrynina ir išmoksta atpažinti Dievą.
Luko pasakojime Petras ir du jo bendražygiai turi išsibudinti, kad pamatytų Jėzaus šlovę. Brunono broliai neturi tokio regėjimo. Laiške Brunonas pasakoja, kaip laukimo įprotis vis dėlto pakeičia jų dėmesį. Petro laiško žiburys, šviečiantis dar nepasibaigus nakčiai, padeda suprasti tokį įprotį. Žmogus mokosi išbūti su mažai pastebimu šviesos šaltiniu, kol aiškiau išgirs, kieno artumo jis laukia.
Šaltinis: Brunonas, „Ad Radulphum cognomento Viridem“, lotyniška citata Berno universiteto leidinyje; Brunonas, laiškas Rauliui iš Kalabrijos, kartūzų leidimas.
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta · Liepsna, kuri ima nuolat degti
Perkeitimas meile yra nuolatinė būsena.
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta · vertimas iš vokiečių kalbos
Karmelitė Edita Štein „Kryžiaus moksle“ skaitė ir aiškino Kryžiaus Jono eilėraštį apie gyvą meilės liepsną. Ji skyrė atskirą liepsnos pliūpsnį ir ugnį, kuri jau pasilieka žmoguje. Dvasiai veikiant, žmogaus valia ir Dievo meilė darosi vis artimesnės. Apie šį pasikeitimą ji rašė kaip apie pastovią būseną, lydinčią žmogų ir tada, kai jis nebepatiria ryškaus išgyvenimo.
Lukas pasakoja, kaip Jėzaus išvaizda pasikeičia per maldą. Mokiniai prie šio įvykio gali prisiliesti tik trumpai. Štein rašydama apie žmogaus keitimąsi nukreipia dėmesį ir į laiką tarp aiškiau juntamų malonės akimirkų. Petro laiškas šiam laikui turi žiburio įvaizdį. Krikščionis lieka prie jau išgirsto žodžio ir leidžia Dvasiai jį ilgainiui keisti.
Šaltinis: Edita Štein, „Kreuzeswissenschaft“, II, § 3, 1 dalis „In den Flammen der göttlichen Liebe“.
Šv. Džonas Henris Niumenas · Pabudę mokiniai pamato Karalystę
Kristus yra jos centras, jo šlovė – jos šviesa.
Šv. Džonas Henris Niumenas · vertimas iš anglų kalbos
1835 m. pamoksle apie Šventosios Dvasios dovaną Džonas Henris Niumenas klausia, ką Jėzus parodė trims mokiniams. Jis primena ankstesnį Jėzaus pažadą, kad kai kurie iš jų dar gyvi pamatys Dievo Karalystę. Paskui pacituoja Luką apie apsnūdusius mokinius ir jų pabudimą. Atsivėrusiame reginyje jis atpažįsta Jėzų Karalystės centre ir apaštalus, kurie vieną dieną galės ją paliudyti savo broliams.
Danieliaus regėjimas atveria valdžią, kurią gauna Žmogaus Sūnus. Niumenas aiškindamas Atsimainymą leidžia įsižiūrėti į tą patį karaliavimą labai mažoje draugėje. Kalne šalia Jėzaus matyti du jau seniai gyvenę Dievo žmonės ir trys tik ką prabudę mokiniai. Niumenas po šios scenos klausia, kaip tokia Karalystės dovana pasiekia kitus. Jis grįžta prie Krikšto, kuriame Dievas pradeda keisti žmogų iš vidaus.
Šaltinis: Džonas Henris Niumenas, „The Gift of the Spirit“, „Parochial and Plain Sermons“, III, 18.
Šv. Jėzaus Teresė Avilietė · Ką Mozė parsinešė nuo degančio krūmo
Suteikė jam drąsos padaryti tai, ką jis padarė dėl Izraelio tautos.
Šv. Jėzaus Teresė Avilietė · vertimas iš ispanų kalbos
„Vidinėje pilyje“ Jėzaus Teresė Avilietė prisimena, kaip ją įvedė į kunigaikštienės Albos kambarį. Jame tvarkingai sudėta gausybė stiklo ir molio dirbinių. Teresė akimirką apstulbo, o vėliau nebūtų galėjusi nupasakoti, kaip kuris daiktas atrodė. Išliko visumos įspūdis. Gretimoje pastraipoje ji panašiai svarsto apie Mozę. Jam degančiame krūme leista pamatyti tiek, kiek reikėjo išdrįsti imtis darbo dėl savo tautos.
Ant kalno Jėzus taip pat kalbasi su Moze. Lukas pasako, kad jų pokalbis krypsta į tai, kas Jėzaus laukia Jeruzalėje. Teresės prisiminimas leidžia įsivaizduoti, kaip per vieną stiprią akimirką žmogus gauna tai, kuo gyvens ir tada, kai negalės visko atpasakoti. Mozės atveju iš regėjimo lieka drąsa imtis jam patikėto darbo.
Šaltinis: Jėzaus Teresė Avilietė, „Las Moradas“, VI, 4, §§ 7–8, Šv. Teresės seserų leidimas.
Šv. Patrikas · Maldos prieš aušrą ganant bandą
Prieš aušrą keldavausi maldai per sniegą, šaltį ir lietų.
Šv. Patrikas · vertimas iš lotynų kalbos
Airijoje į nelaisvę patekęs Patrikas turėjo ganyti bandą. Savo „Išpažinime“ jis rašė, kad ganant ėmė vis dažniau melstis. Malda jį lydėjo miške ir kalnuose, nesvarbu, ar snigo, šalo, ar lijo. Dar prieš aušrą jis keldavosi melstis. Pasak Patriko, tuo laiku jame stiprėjo tikėjimas ir augo meilė Dievui.
Lukas ant kalno rodo besimeldžiantį Jėzų ir sunkiai atsibundančius mokinius. Patrikas pateikia labai paprastą atsakymą į šį budėjimo vaizdą. Jis dalį paros atiduoda maldai ten, kur dirba, net kai dar tamsu ir laukia tas pats bandos ganymas. Tokią tvarką gali padėti suprasti Petro laiško žiburys. Jis šviečia anksčiau, negu tampa matoma kelionės baigtis.
Šaltinis: Patrikas, „Confessio“, § 16, Airijos karališkosios akademijos lotyniškas leidimas.
Šv. Jonas XXIII · Teisingumas apima ir mažumos kalbą
Veiksmingomis priemonėmis remiant jų kalbą ir kultūrą.
Šv. Jonas XXIII · vertimas iš italų kalbos
1963 m. enciklikoje „Pacem in terris“ Jonas XXIII atkreipė dėmesį į vietas, kuriose valstybės sienos ir tautų gyvenamosios teritorijos nesutampa. Tokiose vietose vienos bendruomenės įpročiai ar kalba gali likti paraštėje. Popiežius ragino valdžią rūpintis mažumų kalba, kultūra, papročiais bei jų pragyvenimo galimybėmis. Įvairūs to paties krašto žmonės tuomet gali ir toliau gyventi pagal savo tradicijas, ir mokytis vieni iš kitų.
Danieliaus regėjime pas Žmogaus Sūnų ateina įvairios tautos ir kalbos. Psalmės teisingumas paaiškina, kokia valdžia verta šio susitikimo. Jono XXIII tekste tai įgyja kasdienį pavidalą. Žmonių vartojama kalba įvairiose bendruomenės gyvenimo vietose gali gauti vietos ir viešumo. Rūpinantis tokia teise, skirtingų kalbų žmonės įgyja daugiau galimybių dalyvauti bendrame gyvenime.
Šaltinis: Jonas XXIII, „Pacem in terris“, 1963-04-11, § 52, Šventojo Sosto itališkas tekstas.
Palyginimai
Turinys:
Pranciškus · Ligoninės koridorių nušviečia rūpestis
Pranciškus · Prieš užgesinant kambario šviesą
Šv. Jonas Paulius II · Diena priverčia šešėlius trauktis
Benediktas XVI · Solisto balsas paaiškina visą kūrinį
Šv. Jonas Paulius II · Menininko kūrinyje lieka įkvėpimo blyksnis
Benediktas XVI · Kelionės tikslo paragaujama iš anksto
Šv. Jonas Paulius II · Mozaikos vaizdas išryškėja iš atstumo
Pranciškus · Ligoninės koridorių nušviečia rūpestis
Apie Atsimainymą Pranciškus rašė iš ligoninės. Jam prieš akis buvo palatos, koridoriai ir kabinetai, kuriuose kas nors kasdien atlieka tylų, menkai pastebimą darbą. Toks rūpestis popiežiui atrodė galintis nušviesti net vietą, į kurią žmonės ateina išsigandę.
Lukas sako, kad šlovė nušvietė Jėzaus veidą, kai jis meldėsi. Kalbėdamasis su Moze ir Eliju, Jėzus žvelgia į Jeruzalėje laukiančią kančią. Ligoninės vaizdas leidžia šalia jo šlovės įsivaizduoti žmogų, kurio veidas nušvinta, kai didžiausiame pažeidžiamume kas nors lieka šalia.
Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2025 m. kovo 16 d..
Pranciškus · Prieš užgesinant kambario šviesą
Pranciškus atkreipia dėmesį į akimirką, kurią pažįsta kiekvienas. Po dienos darbų išjungi šviesą ir pagaliau atsiguli. Jis siūlo prieš tai trumpam atsiversti Evangeliją ir pabūti su vienu jos žodžiu, kol dienos vaizdai dar nenuslinko į miegą.
Lukas pastebi, kad trys mokiniai ant kalno jau buvo apsnūdę. Apsiblaususį jų žvilgsnį pažadino Jėzaus šviesa. Vakaro palyginimas leidžia pajusti, kodėl maldai kartais pakanka akimirkos, kurią galėtume praleisti visai jos nepastebėję.
Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2022 m. kovo 13 d..
Šv. Jonas Paulius II · Diena priverčia šešėlius trauktis
Aiškindamas psalmę Jonas Paulius II pasitelkia Qumrano „Paslapčių knygos“ vaizdą. Tamsa traukiasi išvydusi šviesą. Senajame tekste taip vaizduojamas nedorumas, kuriam Dievo teisingumas atima erdvę, kurioje jis iki tol galėjo plisti.
Atsimainymo liturgijoje ši psalmė skaitoma greta Danieliaus teismo. Knygos jau atverstos, ir vis aiškiau matyti, kuo skyrėsi žmonių pretenzijos į valdžią ir Amžinojo teisingumas. Aušros vaizdas leidžia palaukti šio atskleidimo ir tada, kai aplink dar tamsu.
Šaltinis: Audiencija apie Ps 96 (97), 2002 m. balandžio 3 d., § 4.
Benediktas XVI · Solisto balsas paaiškina visą kūrinį
Benediktas XVI pasaulio istoriją palygina su simfonija. Vienu metu iš daugybės balsų iškyla vienas, kuriam patikėta ypač svarbi tema. Kai ją išgirsti, gali atpažinti jos pėdsakus ir anksčiau skambėjusioje muzikoje.
Luko pasakojime Jėzus kalbasi su Moze ir Eliju, o paskui mokiniai girdi paliepimą klausyti Sūnaus. Mozė ir Elijas padeda atpažinti seniai pradėtą istoriją. Jėzui prabilus aiškėja, kur nuves jų skelbtas išgelbėjimas.
Šaltinis: Verbum Domini, § 13.
Šv. Jonas Paulius II · Menininko kūrinyje lieka įkvėpimo blyksnis
Jonas Paulius II kreipiasi į menininką, pažįstantį tarpą tarp darbo ir pirmojo įkvėpimo. Tai, ką galima nutapyti ar iškalti, išsaugo blyksnį to, ką žmogus vieną akimirką įsivaizdavo ir paskui mėgino perteikti savo rankomis.
Antrajame Petro laiške liudytojai pasakoja, ką regėjo ir girdėjo. Skaitytojas turi jų žodžius ir gali pats prie jų pamažu sustoti. Menininko darbo palyginimas leidžia įvertinti, kiek daug jam gali suteikti kito žmogaus atidžiai išsaugotas atsiminimas.
Šaltinis: Laiškas menininkams, § 6.
Benediktas XVI · Kelionės tikslo paragaujama iš anksto
Benediktas primena, kad prieš Atsimainymą Jėzus mokiniams jau buvo pasakęs apie savo mirtį ir prisikėlimą. Kalno šviesą popiežius vadina tokia šlovės patirtimi, kurią mokiniai gali tarsi paragauti anksčiau, negu prieis savo kelionės tikslą.
Nuo kalno jie turės grįžti į kelią ir matys, kaip Jėzui sunku. Luko pasakojime pokalbis apie Jeruzalę girdimas jau čia, šviesoje. Iš anksto patirtas džiaugsmas dar gali lydėti mokinius tada, kai jie nebežinos, ką apie visus įvykius manyti.
Šv. Jonas Paulius II · Mozaikos vaizdas išryškėja iš atstumo
Kalbėdamas apie Rytų krikščionybę, Jonas Paulius II mato mozaiką, sudėtą iš įvairių akmenukų. Kiekvienas jų gali būti kitokios spalvos ir pavidalo. Dailininko sumanymą lengviau įžiūrėti žengus žingsnį atgal, kai vienu metu matai daug gabalėlių.
Ant kalno kartu pasirodo Mozė ir Elijas. Gyvenę skirtingais laikais, jie kalba su Jėzumi apie tą patį jo išėjimą Jeruzalėje. Mozaikos vaizdas padeda sujungti per šventę girdimus skaitinius, kurių atskirai žmogus gal nė nesusietų.
Šaltinis: Orientale Lumen, § 5.
Pasakojimai
Turinys:
John Muiras · Audra, kurios viršūnėje sušvinta miškas
Alfredas Tennysonas · Ledi iš Šaloto pažvelgia į Camelotą
Williamas Shakespeare’as · Hamletas išklauso tėvo šmėklą
Robertas Browningas · Vaikai seka paskui dūdelės muziką
Ovidijus · Pygmalionas ir dramblio kaulo statula
H. G. Wellsas · Ką parduotuvininkas išvydo krištolo kiaušinyje
William Makepeace Thackeray · Durų belstukas vėl tampa žmogumi
John Muiras · Audra, kurios viršūnėje sušvinta miškas
1874 m. gruodį Johnas Muiras išėjo į Siera mišką stebėti vėjo audros. Jis valandų valandas klaidžiojo per giraites ir keteras, kol pasirinko maždaug trisdešimties metrų aukščio eglę ir užlipo į jos viršūnę. Medis siūbavo, o jo akimis miškas tapo judančia šviesos jūra: vėjo bangos bėgo per slėnius, o palinkusios pušų spygliai spindėjo lyg sidabru. Muiras rašo, kad sėdėdamas aukštai jis galėjo girdėti atskirų medžių garsus ir matyti kiekvieno savitą judesį.
Audrai rimstant jis nulipo ir grįžo per nurimstančią girią. Užvertęs akis į rytus, pamatė medžius, kuriuos vakaro saulė pripildė gintaro spalvos šviesos. Miškas jam atrodė lyg susirinkusi maldinga bendruomenė, o vakaro tyla – lyg taikos žodis. Tai nėra pasakojimas apie stebuklingą regėjimą: Muiras aprašo savo paties patirtą gamtos akimirką, kai po audros pažįstama vieta pasirodo naujai.
Šaltinis: John Muir, The Mountains of California, X „A Wind-Storm in the Forests“.
Alfredas Tennysonas · Ledi iš Šaloto pažvelgia į Camelotą
Šaloto pilies bokšte gyvenanti ledi audžia regimų vaizdų gobeleną. Ji žino, kad prakeiksmas užgrius, jei paliks audimą ir tiesiogiai pažvelgs į Camelotą, todėl miestą mato tik veidrodyje. Vieną dieną pro veidrodį pamato raitelį Lancelotą. Jo šarvai ir dainavimas ją patraukia; ji atsitraukia nuo audimo, prieina prie lango ir pažvelgia į Camelotą. Veidrodis skyla, gobelenas išskrenda, o ledi supranta, kad prakeiksmas ją pasiekė.
Ji nusileidžia prie upės, įsėda į valtį ir išplaukia link miesto, ant valties užrašiusi savo vardą. Plaukdama dainuoja, kol miršta. Prie kranto susirinkę Cameloto žmonės perskaito jos vardą; Lancelotas trumpai pasako, kad jos veidas gražus. Poema nesako, kad ledi buvo perkeista į kitą būtį: ji pasirenka tiesioginį žvilgsnį ir jo kainą. Ši istorija palieka klausimą apie regėjimą, kuris išeina iš saugaus atspindžio į gyvenimą, nors baigtis tragiška.
Šaltinis: Alfred Tennyson · “The Lady of Shalott,” 1833 text.
Williamas Shakespeare’as · Hamletas išklauso tėvo šmėklą
Naktį pilies terasoje Hamletas seka paskui tėvo šmėklą. Ji pirmiausia prašo jo rimtai išklausyti, o tada atskleidžia, kad pasakojimas apie gyvatės įkandimą tebuvo priedanga: nužudęs karalių, jo brolis dabar nešioja karūną. Hamletas sušunka, kad nujautė dėdę, o šmėkla liepia prisiminti ją ir nekęsti ne motinos, bet neteisybės. Tada ji pasitraukia, kai artėja rytas.
Hamletas pasižada nepamiršti ir įrašo į atmintį tik šmėklos prašymą. Sugrįžus Horacijui ir Marcelui, jis paslepia patirtą žinią, išgauna iš draugų priesaiką tylėti, o iš po žemės pasigirstantis balsas pakartoja: „Prisiekite.“ Scena baigiasi ne aiškiu regėjimo aiškinimu, o įpareigojančiu liudijimu ir paslaptimi, kurią veikėjai parsineša į pilį.
Šaltinis: William Shakespeare · Hamlet I.5, the Ghost’s revelation.
Robertas Browningas · Vaikai seka paskui dūdelės muziką
Browningo baladėje žiurkės užplūsta Hamelino miestą. Į pagalbą atėjęs Margasis Dūdininkas susitaria su miesto taryba, kad už jas išves tūkstantį guldenų. Jo muzika nuvilioja žiurkes į upę, bet meras atsisako mokėti ir pasiūlo tik menką dalį. Dūdininkas perspėja, kad žmonės, sulaužę pažadą, gali išgirsti kitokią jo dūdelės melodiją, ir vėl ima groti.
Šį kartą iš namų subėga vaikai. Dūdininkas veda juos į Koppelbergo kalną, kuriame atsiveria paslaptingas vartas. Vaikai įžengia į vidų ir uola užsiveria. Vienas šlubas berniukas nespėja paskui kitus; vėliau jis pasakoja apie pažadėtą naują kraštą, kurio nepasiekė. Miestiečiai mėgina susigrąžinti vaikus, tačiau veltui. Browningo pabaigos pamoka tiesi: jei ką pažadėjome, tesėkime. Pasakojimas jungia slenkstį į nežinomą erdvę su atsakomybe už savo žodį.
Šaltinis: Robert Browning · “The Pied Piper of Hamelin,” sections VI–XV.
Ovidijus · Pygmalionas ir dramblio kaulo statula
Ovidijaus „Metamorfozėse“ Pygmalionas, nusivylęs tuo, ką mato aplink save, pasirenka gyventi vienas. Jis iš dramblio kaulo išdrožia moters pavidalo statulą, taip tikrovišką, kad pats ima ją mylėti. Veneros šventės dieną Pygmalionas prašo dievų suteikti jam žmoną, panašią į jo sukurtą figūrą. Sugrįžęs prie statulos jis ją pabučiuoja; prisilietus ji, rodos, šyla, o po truputį kietas dramblio kaulas pasiduoda jo pirštams. Pygmalionas su nuostaba supranta, kad po jais plaka gyvas kūnas.
Statula atsimerkia, mato dienos šviesą ir mylintįjį; Venera dalyvauja jų santuokoje, o porai gimsta sūnus Pafas. Tai senovės pagoniškas mitas, kuriame stebuklingas virsmas išpildo Pygmaliono norą. Jo nereikia sutapatinti su Evangelijos Atsimainymu: šalia šventojo kalno jis gali tik priminti, kaip viena tikrovė atsiveria kitokia, kai jos nebegalima laikyti vien nebyliu daiktu.
Šaltinis: Ovid · Metamorphoses X, Fable VII: Pygmalion’s statue (Henry T. Riley translation).
H. G. Wellsas · Ką parduotuvininkas išvydo krištolo kiaušinyje
Antikvarinėje parduotuvėje ponas Keivas turi keistą krištolinį kiaušinį, kurio nenori parduoti. Kai pro užrakto plyšį krinta šviesos spindulys, jo viduje pasirodo neįprastas tolimas kraštas: lyguma, raudonos uolos, kanalas, pastatai ir ore sklandančios būtybės. Jaunas tyrinėtojas Džeikobis Veisas tikrina kiaušinį, tačiau jis pats vaizdą regi daug blankiau nei Keivas. Kiekvieną kartą daiktą pakreipus reginys pasikeičia, tarsi žiūrovas galėtų pažvelgti į kitą planetą iš tam tikros vietos.
Vėliau pasirodę sparnuoti stebėtojai ima atsisukti į Keivą ir vienas jų lyg mėgina jam pranešti ženklą. Tyrinėtoją ir parduotuvininką užklumpa darbai; kai Veisas grįžta po pertraukos, sužino, kad Keivas mirė, rankose laikęs kiaušinį. Šeima jį pardavė, o naujasis pirkėjas pranyko. Pasakotojas palieka klausimą atvirą: daiktas gali būti dar netoliese, bet jo nepaprasto reginio niekas nebemato. Apsakyme slenkstis į nežinomą pasaulį atsiveria trumpomis šviesos akimirkomis, o skaitytojas kartu su Veisu negauna galutinio įrodymo.
William Makepeace Thackeray · Durų belstukas vėl tampa žmogumi
Thackeray pantomimoje „Rožė ir žiedas“ princas Giglio, apžavėtas fėjos žiedo ir išgėręs per daug šampano, pasirašo dokumentą, kuriuo žada vesti grafienę Gruffanuff. Vėliau jis vėl susitinka su princese Rosalba ir ją pamilsta. Atvykus vestuvių dienai, Gruffanuff pateikia parašytą pažadą ir reikalauja jo laikytis. Giglio renkasi prarasti karūną, užuot sulaužęs duotą žodį.
Atvykus vestuvių dienai, Gruffanuff pareikalauja, kad Giglio tesėtų parašą, nors abu myli kitus žmones. Fėja Blackstick suteikia jai dar vieną galimybę atsisakyti sutarties, tačiau grafienė užsispiria. Tada fėja paliečia durų belstuką: žalvarinė nosis ir rankos virsta jos dingusiu vyru Jenkinsu. Gruffanuff atpažįsta jį, o Giglio ir Rosalba gali susituokti. Komiškame finale iš nežymaus daikto vėl pasirodo žmogus; sutarčiai nebereikia valdyti žmonių, kai atpažįstamas jos tikrasis adresatas.
Šaltinis: William Makepeace Thackeray · The Rose and the Ring, chapters XVIII–XIX.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
Eichštete išgirsta giesmė trumpam sugrąžino į namus
Prie Nebojo kalno Egerija skaitė ir tik tada pažvelgė į slėnį
Teniso žaidimas sustodavo, kai nušvisdavo žibintai
Filadelfijos posėdyje aptarta, kieno gyvenimą liečia darbo taisyklės
Prie Berlyno sienos sutemus įžiebė egles
Surėjuje atkasta žemė ir senas išėjimo pasakojimas
Sunkiausia skrydžio atkarpa buvo išlaikyti atmerktas akis
Eichštete išgirsta giesmė trumpam sugrąžino į namus
1945 m. balandžio 8 d. iš Lietuvos pasitraukusi pradžios mokyklos mokytoja Rožė Šukytė-Kriaučiūnienė traukiniu nuvažiavo į Eichštetą. Dienoraštyje užrašė, kad atvyko anksti ir kad miestelyje buvo šalta. Bažnyčioje prieš altorių sustojo baltai aprengti vaikai su aukštomis žvakėmis, tą dieną turėję priimti Pirmąją Komuniją. Jai prieš akis grįžo pačios vaikystė. Dabar ir ji rengėsi priimti Komuniją pirmąkart nuo tada, kai atsidūrė svetimame krašte.
Vėliau, klierikams užgiedojus lietuvišką giesmę „Pulkim ant kelių“, Rožė pasijuto lyg sugrįžusi namo. Išėjusi vėl pamatė nepažįstamus veidus ir išgirdo svetimą kalbą. Lukas tarp švytinčių Jėzaus drabužių ir jo maldos palieka vietos pokalbiui apie kelionės pabaigą Jeruzalėje. Rožės dienoraštyje matyti viena žmogiška šio artumo pusė. Ryški maldos valanda įsiterpia į sunkų kelią ir duoda ką išsinešti, kai vėl reikia pro duris išeiti į nepažįstamą miestą.
Šaltinis: Rožė Šukytė-Kriaučiūnienė, „Diary of a Refugee“, 1945-04-08, Lituanus 56(4), 2010.
Prie Nebojo kalno Egerija skaitė ir tik tada pažvelgė į slėnį
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje keliautoja Egerija su dvasininkais ir vienuoliais kopė į Nebojo kalną. Prie vandens, kurį jos palydovai siejo su Moze, jie pasimeldė, paskaitė iš Mozės knygų ir sugiedojo psalmę. Dalį stataus tako galima buvo įveikti asilais, o stačiausią atkarpą reikėjo įveikti pėsčiomis. Mažoje bažnyčioje ant viršūnės Egerija išgirdo vietos tradiciją apie Mozę.
Po maldos vietos žmonės žengė su Egerija lauk ir rodė kraštą, kurį ji iki tol pažino iš skaitomų knygų. Apačioje matėsi, kur Jordanas įteka į Negyvąją jūrą, anapus upės – Jerichas. Lukas prie Jėzaus pirmiausia parodo Mozę, o pokalbio kryptimi nurodo Jeruzalę. Egerijos kelionėje Mozės knygų žodžiai taip pat padeda žvelgti į kelią. Petro laiško žiburį ji savaip nešasi į vietą, kurioje seni žodžiai įgauna matomus atstumus ir vardus.
Šaltinis: Egerija, „Itinerarium Egeriae“, XI, 3–4 ir XII, 1–5, lotyniškas tekstas.
Teniso žaidimas sustodavo, kai nušvisdavo žibintai
1885 m. Anglijos Broadvejuje Johnas Singeris Sargentas norėjo nutapyti dvi mergaites, sode uždegančias popierinius žibintus. Jis rado spalvą, kurios ieškojo, tuoj po saulėlydžio. Anot ten buvusio Edmundo Gosse’o, popietę dar prieš teniso partiją būdavo paruošiama drobė, sustatomos gėlės ir į savo vietas atsistodavo mergaitės. Šviesai pasikeitus žaidimas nutrūkdavo. Sargentas nubėgdavo prie drobės ir skubiai uždėdavo kelis dažų potėpius.
Natūrali vakaro šviesa netrukus pasikeisdavo, todėl kitą dieną vėl reikėdavo ruoštis iš naujo. Užbaigtame paveiksle liko kelios sodo akimirkos, kurių be kantraus pasirengimo būtų nepavykę nutapyti. Petro laiške žiburys išsiskiria iš tamsos ir kviečia ties juo išlaikyti dėmesį. Luko mokiniai išsibudina ir pamato Kristų bei du su juo kalbančius žmones. Sargento laukimas primena, kaip trumpa šviesos akimirka gali praslysti pro akis, kai dėmesį yra užėmę kasdieniai reikalai.
Šaltinis: Edmundo Gosse’o liudijimas apie Sargentą, Evan Charteris, „John Sargent“, 1927, p. 74–75; „British Art Studies“, „Carnation, Lily, Lily, Rose and the process of painting“.
Filadelfijos posėdyje aptarta, kieno gyvenimą liečia darbo taisyklės
1944 m. pavasarį, dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, į Filadelfiją susirinko Tarptautinės darbo organizacijos konferencija. Joje dalyvavo vyriausybių, darbuotojų ir darbdavių atstovai. Gegužės 10 d. konferencija priėmė deklaraciją, kuri darbo politiką susiejo su žmonių laisve, orumu ir vienodomis galimybėmis. Tarp nuostatų ji aiškiai įrašė, kad žmogaus teisė siekti materialinės gerovės ir dvasinio augimo galioja nepriklausomai nuo jo rasės, išpažįstamo tikėjimo ar lyties.
1946 m. šis tekstas buvo prijungtas prie organizacijos konstitucijos. Danieliaus regėjime visos tautos ir kalbos gauna vietą Žmogaus Sūnaus karalystėje. Psalmėje Dievo valdžios pagrindas yra teisingumas. Filadelfijos dokumentas leidžia vieną šios minties pusę nusakyti konkrečiai. Sprendžiant darbo klausimus reikia atsižvelgti į visus žmones, kurių galimybė gyventi oriai priklauso nuo priimtų taisyklių.
Šaltinis: Tarptautinė darbo organizacija, 1944 m. Filadelfijos deklaracija, oficialus dokumento atspaudas; Tarptautinė darbo organizacija, Filadelfijos deklaracijos priėmimo ir įtraukimo į konstituciją istorija.
Prie Berlyno sienos sutemus įžiebė egles
1961 m. gruodžio 17 d. vakarėjant Vakarų Berlyne palei ką tik pastatytą miesto sieną sužibo kalėdinių eglių lemputės. Akcijos rengėjai norėjo, kad šviesa pasiektų ir žmones kitoje sienos pusėje. Berlyno policijos archyve išliko nuotrauka iš renginio prie Brandenburgo vartų. JAV archyve saugomame to meto pranešime taip pat pažymėta, kad prie skiriamosios linijos sutemus buvo įžiebtos elektrinės žvakutės.
Tą vakarą užtvara liko stovėti, o žmonės vis tiek rado iš tolo matomą būdą prisiminti atskirtuosius. Psalmėje kviečiami džiūgauti net tolimi kraštai, nes visus pasiekia teisingai viešpataujančio Dievo žinia. Petro laiške žiburys tamsioje vietoje skirtas laikui iki aušros. Berlyniečių šviesa leidžia prisiminti, kaip ir toje tarpinėje valandoje galima skirti dėmesio žmogui, kurio iš arti dar negalime pasiekti.
Šaltinis: Berlyno policijos istorinio rinkinio nuotrauka „Aktion Licht an die Mauer“ ir „Chronik der Mauer“ įrašas; JAV nacionaliniai archyvai, 1961 m. gruodžio Berlyno įvykių ataskaita.
Surėjuje atkasta žemė ir senas išėjimo pasakojimas
1649 m. Surėjuje bendrą žemę ant Šv. Jurgio kalvos pradėjo dirbti grupelė žmonių. Tarp jų buvo Gerrardas Winstanley ir Williamas Everardas. Jie paskelbė kreipimąsi į tuometę Anglijos valdžią ir kariuomenę. Pasiaiškino, kodėl ėmė kasti žemę ir sėti grūdus. Jų sumanymas buvo užsiauginti duonos drauge ir ja dalytis, o visame kreipimesi skambėjo ir prisiminimas apie iš vergijos išvestą Izraelį.
Psalmėje teisingumas yra pats Dievo sosto pamatas. Surėjaus žemdirbiai savo įsivaizduojamą teisingumo tvarką bandė įkūnyti ten, kur reikėjo kasti, sėti ir valgyti. Luko pasakojime pats Mozė pasirodo greta Jėzaus, kuris kalba apie Jeruzalėje įvyksiantį išėjimą. Istoriniame kreipimesi matyti, kaip žmonės konkrečiame ginče vėl atsiverčia seną išėjimo pasakojimą ir kaip juo nusako savo išgyventą nelaisvę bei viltį.
Sunkiausia skrydžio atkarpa buvo išlaikyti atmerktas akis
1927 m. gegužės 20–21 d. Charlesas Lindberghas vienas skrido iš Niujorko į Paryžių. Vidury kelionės, ilgai nemiegojęs, jis vos įstengė nenuleisti vokų. Aušros šviesa trumpam atgaivino dėmesį, tačiau nuovargis sugrįžo. Po trisdešimt trijų su puse valandos ore prie Paryžiaus nusileidusį pilotą perėmė minia. Savo pasakojime jis prisiminė, kaip pasiekęs Prancūziją tikėjosi pamatyti Europą. Pirmąją naktį Prancūzijoje jis išsimiegojo JAV ambasadoriaus rezidencijoje.
Lukas panašų nuovargį pastebi prie besimeldžiančio Jėzaus. Jis mini, kad mokinius slėgė miegas ir kad išsibudinę jie išvydo jo šlovę. Lindbergho skrydžio patirtis leidžia į šį sakinį pažvelgti kūniškai. Nuovargis siaurina regėjimą, kad ir kaip norėtume išlikti dėmesingi. Luko mokinių pabudimas leidžia iš arti pasekti, ką jie vis dėlto spėjo pamatyti ir išgirsti prieš leisdamiesi nuo kalno.
Šaltinis: „American Experience“, „Lindbergh“, filmo transkriptas su Lindbergho archyviniu liudijimu; „American Experience“, istorinė skrydžio iš Niujorko į Paryžių chronologija; „Daily Iowan“, 1927 m. gegužės 22 d. laikraštis, skrydžio reportažas; Minesotos istorijos draugija, „New York-to-Paris Flight“ ir Lindbergho atsiminimų ištrauka.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Pranciškus · Silpnas kūnas vis dar gali mylėti
2. Pranciškus · Dienai galima suteikti naują prasmę
3. Pranciškus · Meldžiantis žmoguje bręsta šviesa
4. Pranciškus · Darna leidžia išlaikyti skirtumus
5. Benediktas XVI · Sandoros istorija veda prie Kristaus
6. Šv. Jonas Paulius II · Teisingumas žmogaus veide
7. Šv. Jonas Paulius II · Žmogui tinka nustebti
8. Šv. Jonas Paulius II · Kiti liudytojai mus išmokė liudyti
9. Šv. Jonas Paulius II · Susitinka kasdienė istorija ir paveldas
10. Benediktas XV · Jeronimas vakarą leisdavo su Raštu
1. Pranciškus · Silpnas kūnas vis dar gali mylėti
Mūsų kūnai silpni, tačiau net ir tada niekas negali mums sukliudyti mylėti, melstis ir dovanoti save.
Viešpaties angelo malda, 2025 m. kovo 16 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Luko mokiniai mato Jėzaus kūną šviesoje ir girdi pokalbį apie skausmingą kelią Jeruzalėje. Pranciškus iš ligoninės kalba apie tai, kiek švelnumo žmogus gali duoti dar gulėdamas lovoje.
Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2025 m. kovo 16 d..
2. Pranciškus · Dienai galima suteikti naują prasmę
Jis gali perkeisti mūsų dienas, suteikti joms naują prasmę ir nušviesti nauja, netikėta šviesa.
Viešpaties angelo malda, 2022 m. kovo 13 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Pranciškus sako tai kviesdamas pažvelgti į Nukryžiuotąjį. Taip šviesa, kurią matė mokiniai, lieka susijusi su Jeruzale, kur link Jėzus eis nusileidęs nuo kalno.
Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2022 m. kovo 13 d..
3. Pranciškus · Meldžiantis žmoguje bręsta šviesa
Malda Kristuje ir Šventojoje Dvasioje perkeičia žmogų iš vidaus ir gali nušviesti kitus žmones bei aplinką.
Viešpaties angelo malda, 2019 m. kovo 17 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Lukas pirmiausia pasako, ką Jėzus daro. Kol jis meldžiasi, pasikeičia jo veidas. Pranciškus pastebi, kaip ir žmogaus bendravimas gali pasikeisti nuo to, ką jis tyloje išgyvena su Dievu.
Šaltinis: Viešpaties angelo malda, 2019 m. kovo 17 d..
4. Pranciškus · Darna leidžia išlaikyti skirtumus
Rūpintis įvairovės turtais ir kartu parodyti bendro tikėjimo darną.
Viešpaties angelo malda, 2016 m. vasario 21 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Popiežius tai pasakė grįžęs iš Meksikos, kur Atsimainymo šviesą matė ir labai skirtingų žmonių veiduose. Danielius bei psalmė leidžia pradėti galvoti apie tokį Dievo valdymą, prie kurio gali artintis daugelis tautų.
5. Benediktas XVI · Sandoros istorija veda prie Kristaus
Visa Sandoros istorija nukreipta į jį, į Kristų, kuris įvykdo naują išėjimą.
Viešpaties angelo malda, 2013 m. vasario 24 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Lukas vartoja žodį, primenantį Mozės laikų išėjimą iš Egipto. Benediktas padeda suprasti, kodėl šviesi scena kalne jau priklauso Jeruzalės istorijai.
6. Šv. Jonas Paulius II · Teisingumas žmogaus veide
Prašykime Viešpatį, kad šie dvasiniai bruožai nušvistų mūsų veiduose.
Audiencija apie Ps 96 (97), 2002 m. balandžio 3 d., § 5 · vertimas į lietuvių kalbą
Popiežius išvardija psalmėje išryškėjusius bruožus, tarp jų ištikimybę, tiesią širdį ir dėkingumą. Jis kviečia įsižiūrėti, kaip teisingas valdovas ilgainiui pakeičia savo žmonių veidus.
Šaltinis: Audiencija apie Ps 96 (97), 2002 m. balandžio 3 d., § 5.
7. Šv. Jonas Paulius II · Žmogui tinka nustebti
Nuostaba yra vienintelė derama laikysena.
Laiškas menininkams, § 16 · vertimas į lietuvių kalbą
Laiško pabaigoje kalbama apie žmogaus gyvenimo šventumą ir visatos stebuklus. Antrajame Petro laiške liudytojo nuostaba išlieka ir tada, kai reginį jis turi perduoti paprastais žodžiais.
Šaltinis: Laiškas menininkams, § 16.
8. Šv. Jonas Paulius II · Kiti liudytojai mus išmokė liudyti
Padaro mus liudytojais, nes esame liudytojų vaikai.
Orientale Lumen, § 8 · vertimas į lietuvių kalbą
Jonas Paulius II kalba apie Dvasios veikimą ir atmintį. Petro laiško klausytojai patys galėjo nebūti ant kalno, tačiau liudijimą priėmę savo ruožtu galėjo perduoti tai, ką išgirdo.
Šaltinis: Orientale Lumen, § 8.
9. Šv. Jonas Paulius II · Susitinka kasdienė istorija ir paveldas
Istorija, kuri kuriama kasdien, ir palaimintas paveldas, kuris mūsų laukia danguje, visiškoje vienybėje su Kristumi.
Kalba per Atsimainymo šventę, 1999 m. rugpjūčio 6 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Jonas Paulius II šiuos dalykus pamato susitinkančius Atsimainymo metu. Luko pasakojime tą patį artumą galima pajusti iš Mozės ir Elijo pokalbio. Šviesos apsuptas Jėzus su jais kalba apie įvykį, kurį dar išgyvens Jeruzalėje.
Šaltinis: Kalba per Atsimainymo šventę, 1999 m. rugpjūčio 6 d..
10. Benediktas XV · Jeronimas vakarą leisdavo su Raštu
Iki pat gilios senatvės prie Prakartėlės jis dieną ir naktį apmąstė Viešpaties Įstatymą.
Spiritus Paraclitus, § 7, 1920 m. rugsėjo 15 d. · vertimas į lietuvių kalbą
Benediktas XV rašo apie Jeronimą ir jo kasdienį atsidėjimą Raštui. Petro laiškas siūlo panašų įprotį, kai ragina įsiklausyti į pranašų žodį kaip į tamsioje vietoje degančią šviesą.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Svečias iš tolimos šalies
Vėjas baigia paskaitą
Čikagos skurdas
Antrą savaitės rytą
Malonu sutikti pažįstamą
Teisėjas pabunda per pamokslą
Pradėk nuo pabaigos
Svečias iš tolimos šalies
Karalius sutinka iš tolimos šalies atvykusį Natanaelį ir paklausia, iš kur jis taip gerai moka jų kalbą. Princas prašo jo tylėti. Žiūrovams dar pasirodys, kad tokio dalyko gyvenime būti negali.
Karalius ramus, mat publika jau plojo. O Natanaelis paaiškina, kad jų kalba jis kalbąs vien dėl pjesės.
Ryšys su skaitiniais. Danieliaus regėjime Žmogaus Sūnui tarnauja visų kalbų žmonės. Komiškas karaliaus klausimas primena, kaip greitai pastebime, kai svečias mus prakalbina mūsų pačių kalba.
Šaltinis: Ludwig Tieck, Der gestiefelte Kater.
Vėjas baigia paskaitą
Monte Generoso viršūnėje keliautojas išskleidžia popierinę panoramą. Jis vieną po kitos ima vardyti kalnų viršūnes, o popierius jo rankose plazda kaip burė.
Galiausiai vėjas išplėšia panoramą ir nuneša. Visiems labai palengvėja.
Ryšys su skaitiniais. Psalmėje tautos išvysta Dievo garbę. Iš neplanuotos keliautojų tylos galima pereiti prie klausimo, kada paskutinį kartą tiesiog sustojome ir įsižiūrėjome.
Šaltinis: Punch, The Travelling Companions, No. XIII.
Čikagos skurdas
Vakare Škotijos miestelyje mergaitė su teta pamato žmones, nešančius iš ropių išskobtus žibintus. Ji sako, kad vienas toks žibintas jai mielesnis už visą krūvą lėlių.
Teta pasiteirauja, nejau Čikagoje mergaitė niekada tokio neturėjo. Ši atsako, kad teta nė nenutuokia, kokia skurdi Čikaga. Ten vien paprasčiausia elektros šviesa!
Ryšys su skaitiniais. Petras kviečia branginti pranašų žodį kaip žiburį tamsioje vietoje. Mergaitė žino, kiek džiaugsmo gali duoti vienas mažas žibintas.
Šaltinis: Neil Munro, Bud.
Antrą savaitės rytą
Aivė pasakoja, kad tekant saulei dangų dengė debesys. Klerronas to nematė, bet pasigiria visą šią savaitę, išskyrus vieną rytą, jau devintą valandą buvęs ant kojų.
Aivė primena, kad šiandien antradienis.
Ryšys su skaitiniais. Petro laiške dienos brėkšmą reikia išlaukti. Trumpas Aivės atsakymas su humoru atidengia skirtumą tarp to, ką žadame apie savo budrumą, ir to, ką patys spėjame pastebėti.
Šaltinis: The Atlantic Monthly, The Pursuit of Knowledge under Difficulties; and What Came of It.
Malonu sutikti pažįstamą
Vienas pašnekovas pastebi, kad kitas nuolat žvilgčioja į veidrodį. Jis spėja, jog šis pats sau labai patinka.
Žmogus atsako, kad jam tiesiog malonu retkarčiais pamatyti pažįstamą žmogų.
Ryšys su skaitiniais. Lukas sako, jog Jėzaus veidas pasikeitė meldžiantis. Mokiniai atsibudę pamato pažįstamą Mokytoją tokią akimirką, kurios dar niekada nebuvo regėję.
Šaltinis: Katalikas, „Malonybė“.
Teisėjas pabunda per pamokslą
Bažnyčios tarnautojas Tompsonas kaime teisėjaudavo kriketo varžybose. Vieną tvankų sekmadienį per ilgą pamokslą jį užmigdė karštis. Susapnavo, kad teisėjauja aikštėje.
Po pamokslo jam reikėjo garsiai ištarti „Amen“. Prabudęs jis sušuko „Metimų serija baigta!“
Ryšys su skaitiniais. Mokiniai ant kalno vos nenugrimzta į miegą. Tompsono istorija leidžia nusišypsoti prisiminus, kiek laiko kartais reikia prabudus suprasti, kur esi.
Šaltinis: P. H. Ditchfield, The Parish Clerk.
Pradėk nuo pabaigos
Berniukai eina per kaimą ant pirštų galų, nes Džordžas sako, kad žmonės jau miega. Nuo verandos juos palydi juokas. Už kaimo vienas berniukas paskelbia, kad dabar jau galima visiems kalbėti vienu metu.
Pivis pareiškia pirmas kalbėsiąs „visi iš karto“, nes turįs ką pasakyti. Rojus pataria pradėti nuo pabaigos. Taip kelias bus trumpesnis.
Ryšys su skaitiniais. Nusileidę nuo kalno mokiniai kurį laiką nė vienam nepasakoja, ką matę. Šis berniukų nekantrumas padeda pajusti, koks neįprastas Luko pasakojime tas santūrumas.
Šaltinis: Percy Keese Fitzhugh, Roy Blakeley’s Funny-bone Hike.