Pasakojimas apie kunigą Leonardą de Leonardį, kuris per maro epidemiją Milane lankė apleistus ligonius. Vidurnaktį jis išgirdo vaitojimą iš duobės, kur versdavo mirusius. Radęs gyvą vyrą, jis jam suteikė Sakramentus. Pasakojimas iliustruoja kunigo pasiaukojimą ir Sakramentų teikimo svarbą net ekstremaliomis sąlygomis.

Kun. Leonardas de Leonardis maro epidemijos metu Milane lankė visų apleistus ligonius. Kartą vidurnaktį jis ėjo su tarnu pro duobę, kur versdavo tik ką mirusius. Toje duobėje jis užgirdo kažką vaitojant. Žibintuvu pasišvietęs, kunigas pamatė, kaip vienas dar gyvas keliasi iš lavonų krūvos ir silpnu balsu šaukiasi išpažinties. Leonardas tuojau nusileidžia į tą duobę, padeda nelaimingajam išlįsti iš po lavonų, suteikia šv. Sakramentus ir išbūva su ligoniu, kol tas numiršta.