Pasakojimas apie penkis katalikų jaunimo narius Meksikoje, suimtus persekiojimų metu. Vienam jų, penkiolikmečiui, kareivis suteikė progą pabėgti, bet jis grįžo, sakydamas, kad jei draugai miršta už tikėjimą, tai ir jis turi mirti su jais. Visi penki buvo nužudyti. Pasakojimas pabrėžia drąsą, ištikimybę tikėjimui ir pasiaukojimą.

Meksikos mieste Paras buvo suimti penki katalikų jaunimo draugijos „Asociación de la Juventud“ nariai, įtarti kėsinantis prieš bedievišką vyriausybę. Vienas suimtųjų buvo tik 15 metų amžiaus jaunikaitis. Kareivis jo pasigailėjo ir pasiuntė į miestą, kad jis galėtų pabėgti. Bet kaip nustebė kareivis, kada tasai jaunikaitis grįžo ir drąsiai stojo su savo draugais bedievių teisėjų akivaizdon. „Argi tu nesupratai, kad aš tave tyčia siunčiau į miestą, kad tu taip galėtumei lengvai pabėgti“, kalbėjo jaunikaičiui geraširdis kareivis. „Taip, aš tai supratau. Bet jei mano draugai miršta tik dėl to, kad jie yra katalikai, tai ir aš turiu su jais mirti, nes ir aš esu katalikas.“ Taip mirė nuo žiaurių Bažnyčios persekiotojų rankos penki nekalti jaunikaičiai.