Tėvas davė sūnums užduotį padaryti geriausią darbą, kad gautų brangų deimantą. Pirmas grąžino pavestus turtus (pareiga). Antras išgelbėjo skęstantį kūdikį (pagirtina, bet ne gražiausia). Trečias pažadino bedugnės pakraštyje miegantį priešą, nors galėjo jį nustumti (gražiausias darbas – priešų meilė). Jauniausias gavo deimantą. Paminima, kad šventieji, pvz., šv. Teresė, mylėjo savo priešus ir stengėsi jiems daryti gera.

Vienas turtingas tėvas savo turtus paskirstė savo sūnums. Nepadalytas liko vienas brangus deimantas. Tėvas ir sako sūnums: „Šita brangenybė atiteks tam iš jūsų, kuris padarys geriausią darbą. Eikite į žmones ir darykite gražiausią darbą.“ Sūnūs eina į žmones gerą darbą daryti. Po trijų mėnesių grįžta visi trys namo. Vyresnysis sūnus ir sako tėvui: „Vienas nepažįstamas žmogus buvo pavedęs man visus savo turtus, ir aš juos visus jam sugrąžinau.“ Tėvas atsakė: „Tai buvo tavo pareiga.“ — „Aš išgelbėjau kūdikį, kurs mano akivaizdoje buvo įkritęs į vandenį,“ sako antrasis sūnus. „Tavo darbas pagirtinas, bet dar ne gražiausias,“ atsiliepė tėvas. Ateina trečiasis sūnus pas tėvą ir pasakoja: „Keliaudamas kalnais, aš užėjau bedugnės pakraštyje bemiegantį savo priešą, kurį aš galėjau lengvai nustumti į tą bedugnę. Bet aš to nepadariau, atvirkščiai, aš jį pažadinau iš pavojingo miego.“ Dabar tėvas linksmai sušuko: „Deimantas tavo, mano sūnau, nes nėra gražesnio dalyko už priešų meilę.“ Ir tėvas atidavė brangųjį deimantą jauniausiajam sūnui. — Šventieji mylėjo ir didžiausius savo priešus. Pav., kas įžeisdavo šv. Teresę, tas pasidarydavo jos mylimiausias žmogus, tam ji stengdavosi daug gera padaryti. Dėl to Avilos vyskupas, kuris gerai pažino šv. Teresę, sakydavo: „Kas nori Teresei įtikti, tas tepasistengia ją šmeižti ir jai visaip kenkti.“ — Kartą Paryžiuje T. Libermanas sutiko vieną žmogų, kurs, pamatęs vienuolį, sustojo ir tarė: „Ak, kunige, kad tu žinotumei, kaip aš tave nekenčiu!“ — „O, mano drauge, kad tu žinotumei, kaip aš tave myliu,“ atsiliepė švelnusis vienuolis ir nuėjo savo keliu.