Meksikoje persekiojimo metu buvo suimti kunigai. Slaptai dirbęs kun. Leonardas Perecas, aplankiusiems kalinius moterims, buvo rastas ir suimtas. Visi trys kunigai nuteisti sušaudyti. T. Sola drąsiai priėmė mirtį už savo kunigiškas pareigas, ragino draugus būti drąsiems ir ištvermingiems, atleido budeliams. Nors sužeistas dar kovojo su mirtimi, jo paskutiniai žodžiai darbininkui buvo prašymas pranešti motinai, kad ji neverktų, bet džiaugtųsi jo kankinio garbe.

Meksikoje Leono miesto kalėjiman 1927 m. buvo įkišti du kunigai, T. Sola ir Fr. Rangelis. Tai sužinojusios dvi geraširdės katalikės, prisiprašė kalėjimo vadovybės leisti joms aplankyti nelaimingąsias Calleso aukas. Išėjus joms iš kalėjimo, generolas Sanchezas įsakė kareiviams slaptai sekti jas iki namų. Kada moterys įėjo į T. Solos koplyčią, jas apsupo sekliai ir joje surado jaunikaičio rūbais apsivilkusį, ilgą laiką katalikų dvasios reikalus slaptai rūpinusį, kun. Leonardą Perecą. Žinoma, Calleso kareiviai kun. Perecą tuojau suėmė ir nuvedė pas kitus katalikus kalinius. Gener. Amarillas įsakė visus tris kunigus sušaudyti. Tėvas Sola sprendėjui drąsiai atsakė: „Aš sąžiningai atlikdavau savo kunigiškas pareigas; tai yra vienintelis mano nusikaltimas, už kurį aš turiu dabar mirti.“ Balandžio 25 d. turėjo būti įvykdytas mirties sprendimas. Vedant į mirties vietą, T. Sola tarė draugams: „Pirmyn, broliai! Dabar tik daugiau drąsos ir ištvermės! Kentėjimas trumpas, džiaugsmas danguje amžinas!“ Atiduodamas budeliams laikrodį tarė: „Atleidžiu jums, broliai!“ Sudėjęs rankas ant krūtinės atsiklaupė ir šaukė: „Tegyvuoja Kristus, mūsų Karalius!“ Pasigirdo šūvis… ir kankiniai pargriuvo ant žemės. Du tuojau mirė, tik T. Sola dar tris valandas kovojo su mirtimi, nuolat kartodamas: „Mano Jėzau, pasigailėk manęs! Mirštu dėl Tavęs!“ Netoli stovinčiam darbininkui tarė: „Parašyk mano motinai, kad ji dėl manęs neverktų, bet dar džiaugtųs, nes jos sūnus sulaukė kankinio garbės.“ Paskutinį kartą paprašęs vandens ir sulaukęs tik pasityčiojimo, amžinai nutilo.