11 eilinis sekmadienis (C)

Ieškoti homilijų medžiagos

Dovydas išgirsta tiesą apie savo kaltę, o psalmėje atleidimas tampa džiaugsmo priežastimi. Paulius savo naujo gyvenimo pradžią sieja su Kristaus meile. Prie Simono stalo Jėzus kviečia atpažinti, kaip gautas atleidimas pasirodo moters gestuose.

Pagrindinės skaitinių mintys

Pirmasis skaitinys · 2 Sam 12, 7–10. 13

Natanas ištaria tiesą karaliui

Natanas primena Dovydui, ką Viešpats jam buvo davęs, ir įvardija, ką jis padarė Urijui. Dovydas ištaria, kad nusidėjo Viešpačiui. Pranašas atsako, kad Viešpats jo nuodėmę atleido. Pasakojime atleidimas ištariamas tame pačiame pokalbyje, kuriame išaiškėja padaryto blogio mastas.

Atliepiamoji psalmė · Ps 31 (32), 1–2. 5. 7. 11

Žmogus, kuris liovėsi slėpęs kaltę

Psalmėje laimingas žmogus, kuriam atleista. Maldininkas išsako Viešpačiui kaltę, kurią anksčiau slėpė. Patyręs atleidimą, jis vadina Dievą savo priebėga ir kviečia doros širdies žmones džiaugtis.

Antrasis skaitinys · Gal 2, 16. 19–21

Kristus pamilo mane ir manyje gyvena

Paulius žmogaus nuteisinimą sieja su Kristumi ir tikėjimu. Savo gyvenimą jis aiškina iš vidaus. Nukryžiuotas drauge su Kristumi, jis gyvena tikėdamas Dievo Sūnų, kuris jį pamilo ir atidavė save už jį.

Evangelija · Lk 7, 36 – 8, 3

Ką Simonas pamato iš naujo

Pas fariziejų Simoną įėjusi moteris Jėzaus kojas suvilgo ašaromis, nušluosto plaukais ir patepa kvapiaisiais tepalais. Jėzus šeimininkui pasakoja apie dvi dovanotas skolas ir kviečia įsižiūrėti į moters meilę. Jai Jėzus ištaria atleidimą ir siunčia ją ramybėje. Ilgojoje formoje Lukas dar pamini moteris, kurios lydi Jėzų ir dalijasi savo ištekliais.

Medžiaga homilijai

Ryšiai su visa Biblija

Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.

Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai

Pirmajam skaitiniui · 2 Sam 12, 7–10. 13

1. 2 Sam 12, 1–4

Ji buvo jam kaip duktė.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Natano pasakojimas apie vargšo avelę leidžia išgirsti, kokį poelgį Dovydas pasmerkia dar nežinodamas, kad kalbama apie jį.

2. 1 Sam 15, 22–25

Aš nusidėjau, – tarė Samueliui Saulius, – nes, bijodamas kareivių ir klausydamas jų balso, nusižengiau VIEŠPATIES įsakymui ir tavo žodžiams.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Saulius pripažįsta pasidavęs žmonių spaudimui. Šalia Natano pokalbio ši istorija kelia klausimą, ką karalius daro išgirdęs tiesą apie save.

3. 1 Kar 21, 27–28

Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane?

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Išgirdęs Elijo žodžius, Ahabas nusižemina. Pasakojime Dievas atkreipia dėmesį į žmogaus atsaką į pranašo žodį.

4. Iz 1, 16–20

Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Pranašas kviečia nutraukti neteisybę ir pažada, kad sunkios kaltės gali būti nuvalytos. Atsivertimas paliečia, kaip elgiamasi su silpnaisiais.

5. Ez 18, 21–23

Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievas kviečia nusikaltusį žmogų gręžtis ir gyventi. Šis pažadas padeda suprasti atleidimą, išgirstą Dovydui prisipažinus.

6. Ps 51, 3–6

Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dovydui priskiriamoje maldoje žmogus atvirai išsako kaltę. Giesmė padeda išskleisti jo trumpą prisipažinimą pranašui.

7. Pat 28, 13–14

Kas slepia savo kaltes, nesusilauks sėkmės, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, ras gailestingumo.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Patarlių knyga skiria kaltės dangstymą ir prisipažinimą, po kurio žmogus palieka blogą kelią.

8. 2 Kor 7, 9–11

Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Paulius aprašo liūdesį, kuris veda prie atsivertimo. Ši vieta padeda atpažinti, kas gali gimti iš skaudaus įspėjimo.

↑ Į šio skirtuko turinį

Psalmei · Ps 31 (32), 1–2. 5. 7. 11

1. Ps 130, 2–5

Bet tu turi galybę atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Maldininkas prisimena, kad žmogus neišsilaikytų, jei Viešpats atsižvelgtų vien į kaltes. Atleidimas leidžia jam laukti su viltimi.

2. Mch 7, 18–20

Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Michėjas vaizduoja Dievą, įmetantį kaltes į gelmes. Pranašo įvaizdis papildo psalmę, kurioje Dievas kaltės neįskaito.

3. Iz 43, 22–25

Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs naikina tavo nusižengimus, – aš tavo nuodėmių neatsiminsiu.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Pranašas girdi Dievą įvardijant tautos neklusnumą ir pažadant jos nuodėmių nebeatsiminti. Tai dovana, kylanti iš Dievo ištikimybės.

4. 1 Jn 1, 7–9

Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Laiškas sieja tiesos šviesą su atviru nuodėmės išpažinimu. Psalmės maldininkas tokį žingsnį žengia atsisakęs tylos.

5. Ps 103, 8–12

kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Psalmė Viešpaties atlaidumą nusako dideliu atstumu tarp rytų ir vakarų. Taip parodoma, kaip toli nuo žmogaus gali būti pašalinta jo kaltė.

6. Jer 31, 31–34

nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Naujosios sandoros pažade Dievas žada atleisti ir įrašyti savo įstatymą žmonėms į širdį. Atleidimas siejamas su atnaujintu ryšiu.

7. 2 Sam 22, 2–4

Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę!

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dovydas Dievą vadina uola, tvirtove ir priebėga. Tai išplečia psalmės žodį apie Viešpatį, pas kurį galima slėptis nuo nelaimės.

8. Rom 4, 2–5

Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Paulius Abraomo teisumą aiškina tikėjimu. Šios eilutės parengia jo nuorodą į Dovydo giesmę ir leidžia nekartoti jos žodžių.

↑ Į šio skirtuko turinį

Antrajam skaitiniui · Gal 2, 16. 19–21

1. Rom 3, 23–26

o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Paulius teisumą susieja su visiems reikalinga Dievo malone. Ši vieta padeda išgirsti Galatams rašytą sakinį apie tikėjimą Kristumi.

2. Rom 6, 4–8

yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Laiške krikštas siejamas su Kristaus mirtimi ir nauju gyvenimu. Tai išskleidžia Pauliaus pasakymą apie nukryžiavimą kartu su Kristumi.

3. Fil 3, 7–11

bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Paulius peržiūri, kuo anksčiau didžiavosi, ir teisumą sieja su Kristumi. Jis įvardija, koks gyvenimas jam iš tiesų brangus.

4. Ef 2, 5–9

Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Laiškas išganymą vadina dovana ir kalba apie atgaivinimą su Kristumi. Paaiškėja, kodėl tikintysis gali būti dėkingas.

5. Tit 3, 4–7

kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Dievo gerumas ir atgimimas Dvasioje čia įvardijami kaip gailestingumo vaisius.

6. 2 Kor 5, 14–17

Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Kristaus meilė verčia Paulių galvoti apie gyvenimą dėl kito. Žmogus Kristuje vadinamas nauju kūriniu.

7. Gal 3, 23–27

Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Paulius Įstatymą vaizduoja kaip laikiną globėją ir krikštą kaip apsivilkimą Kristumi. Tai padeda tiksliau perskaityti žodžius apie gyvenimą Dievui.

8. Kol 3, 1–4

Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Tikinčiojo gyvenimas vadinamas paslėptu su Kristumi Dieve. Laiškas nusako prisikėlimo pažadą, kuris šiandien dar nėra iki galo regimas.

↑ Į šio skirtuko turinį

Evangelijai · Lk 7, 36 – 8, 3

1. Lk 18, 10–14

Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Muitininkas ir fariziejus meldžiasi skirtingai. Šis palyginimas padeda įsiklausyti į žmogų, kuris pasikliauja Dievo gailestingumu.

2. Lk 15, 20–24

Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Tėvas pamato sugrįžtantį sūnų dar iš tolo ir surengia vaišes. Jo gestai leidžia svarstyti, kaip priėmimas atkuria žmogaus vietą bendruomenėje.

3. Lk 19, 5–9

Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Jėzus apsistoja pas Zachiejų, nors aplinkiniai tuo piktinasi. Zachiejaus atsakas rodo, kaip artumas keičia jo elgesį su kitais.

4. Lk 5, 29–32

Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Levis iškelia vaišes, kuriose Jėzus sėdi su visuomenės atstumtais žmonėmis. Jėzus paaiškina, kodėl prie jų prisiartina.

5. Mt 18, 27–31

Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Atleistos skolos vaizdas leidžia sekti, kaip žmogus elgiasi gavęs malonę. Šiame kitame palyginime gautas atleidimas dar laukia atsako.

6. 1 Jn 4, 18–21

Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Jonas Dievo iniciatyvą nusako kaip mūsų meilės pradžią. Ši vieta padeda suprasti moters meilę, matomą jos gestuose.

7. Apd 16, 13–15

Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Lidija priima skelbiamą žodį ir atveria savo namus. Jos svetingumas papildo ilgojoje Evangelijos formoje matomą moterų indėlį.

8. Rom 16, 1–4

pagelbėkite jai, kai prireiks jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam.

Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998

Paulius įvardija moteris, padėjusias bendruomenei ir jam pačiam. Tai praplečia supratimą apie moterų tarnystę, minimą Luko ilgojoje formoje.

↑ Į šio skirtuko turinį

Katekizmas ir temos

Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.

Turinys:
Nuodėmių atleidimas · KBK 1441–1442
Nuteisinimas ir malonė · KBK 1987–1995
Ligonių patepimas · KBK 1517–1519
Atgaila, atsakomybė ir pavydas · KBK 1481, 1736, 2538

Nuodėmių atleidimas · KBK 1441–1442

KBK 1441–1442: tik Dievas atleidžia nuodėmę;

Nuteisinimas ir malonė · KBK 1987–1995


KBK 1987–1995: nuteisinimas;

Ligonių patepimas · KBK 1517–1519


KBK 1517–1519: širdies nuskaistinimas;

Atgaila, atsakomybė ir pavydas · KBK 1481, 1736, 2538


KBK 1481, 1736, 2538: Dovydas ir Natanas.

Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29

↑ Į šio skirtuko turinį

Egzegetiniai komentarai

Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.

Turinys:
2 Sam 12, 7–10 · Tuomet pranašas nurodo patį karalių
2 Sam 12, 13 · Karaliaus prisipažinimas ir Natano atsakymas
Ps 31 (32), 1–2 · Nuodėmė pašalinama iš sąskaitos
Ps 31 (32), 5. 7. 11 · Kaltė išsakoma, o Dievas tampa priebėga
Gal 2, 16 · Nuteisinimo šaltinis
Gal 2, 19–21 · Kas gyvena Pauliaus gyvenime
Lk 7, 36–46 · Ką mato svečias ir ką daro moteris
Lk 7, 41–50 ir 8, 1–3 · Ką atleidimas leidžia daryti toliau

2 Sam 12, 7–10 · Tuomet pranašas nurodo patį karalių

ʾAttāh hāʾîš reiškia „tu esi tas žmogus“. Dovydas ką tik išklausė pasakojimą apie turtingą žmogų, paėmusį vargšo avelę, ir pasipiktino jo elgesiu. Šie keli Natano žodžiai nukreipia karaliaus paties išsakytą sprendimą į jį. Natanas ima vardyti, ką Dievas davė Dovydui ir kokį blogį šis vis tiek pasirinko.

Pranašas sako, kad Uriją karalius pražudė amoniečių kalaviju. Ankstesnis pasakojimas paaiškina, kaip tai įvyko. Dovydas pavedė kariuomenės vadui pastatyti Uriją ten, kur kova pavojingiausia, ir nuo jo atsitraukti. Natanas atsakomybę priskiria tam, kuris sumanė ir davė įsakymą, nors smūgį sudavė priešų kariai.

Šaltinis: 2 Sam 12, hebrajiškas tekstas; XI eilinio sekmadienio C skaitiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

2 Sam 12, 13 · Karaliaus prisipažinimas ir Natano atsakymas

Ḥāṭāṯî yra pirmasis asmuo – „nusidėjau“. Pasibaigus ilgesniam kaltinimui, Dovydas atsako vos keliais žodžiais. Jis prisiima atsakomybę už tai, ką Natanas įvardijo, ir vadina tai nuodėme Viešpačiui. Pati skaitinio sandara išryškina šį trumpą prisipažinimą.

Heʿĕḇîr reiškia „pašalino“, „atitolino“. Natanas taip nusako Viešpaties veiksmą ir iškart pasako, kad Dovydas nemirs. Tai dovana žmogui, kurio poelgį pranašas ką tik atskleidė. Ankstesniame sakinyje tebegirdėti žinia apie žalos padarinius karaliaus namams.

Šaltinis: 2 Sam 12, hebrajiškas tekstas; XI eilinio sekmadienio C skaitiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

Ps 31 (32), 1–2 · Nuodėmė pašalinama iš sąskaitos

ʾAšrê yra palaiminimo pradžia, „laimingas“. Jis skirtas žmogui, kurio kaltė pakelta ir nuodėmė pridengta. Žodžiai nəśûy pešaʿ įvardija naštos atėmimą. Giesmė prasideda nuo to, ką žmogus jau patyrė, o tik tada papasakoja, kaip jis išdrįso atsiverti.

Yaḥšōḇ yra skaičiavimo ar įskaitymo veiksmažodis. Čia sakoma, kad Viešpats kaltės žmogui neįskaito. Greta to giesmė kalba apie žmogų, kurio dvasioje nėra klastos. Taip susiejami Viešpaties atleidimas ir žmogaus pasirengimas apie save pasakyti tiesą.

Šaltinis: 32 psalmės hebrajiškas tekstas.

Ps 31 (32), 5. 7. 11 · Kaltė išsakoma, o Dievas tampa priebėga

Ḵissîṯî reiškia „slėpiau“, „pridengiau“. Giesmėje yra du slėpimo atvejai. Pirmoje eilutėje Dievas pridengia nuodėmę, tai yra atleidžia. Penktoje maldininkas sako, kad pats liovėsi dangstęs savo kaltę. Tas pats žodžio kamienas padeda girdėti, kaip jo elgesys pasikeitė.

Sēṯer reiškia „slėptuvė“, „prieglobstis“. Išsakęs kaltę, maldininkas jau gali kreiptis į Viešpatį kaip į savo priebėgą. Giesmės pabaigoje vieno žmogaus patirtis tampa kvietimu kitiems džiaugtis. Tas, kuris anksčiau tylėjo, dabar gali kitiems pasakyti, ką Dievas dėl jo padarė.

Šaltinis: 32 psalmės hebrajiškas tekstas; XI eilinio sekmadienio C skaitiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

Gal 2, 16 · Nuteisinimo šaltinis

Dikaioûtai čia reiškia „yra nuteisinamas“. Šiuos žodžius Paulius taria po pasakojimo apie Antiochijos bendruomenę. Kefas, anksčiau valgęs drauge su nežydais, nuo jų atsitraukė. Klausimas, kokiu pagrindu žmonės priklauso Kristui, atsiliepė tam, kas galėjo drauge sėsti prie stalo.

Písteōs Iēsoû Christoû lietuviško skaitinio pradžioje perteikiama žodžiais „tikėjimu į Jėzų Kristų“. Kitoje tos pačios eilutės vietoje skaitome „Kristaus tikėjimu“. Graikiškas kilmininkas leidžia svarstyti ir Kristaus ištikimybės reikšmę. Pats Paulius tuoj pat pasako, kad jie įtikėjo Kristų, o po kelių eilučių primena Sūnų, kuris pamilo ir atidavė save. Žmogaus atsakas čia išauga iš Kristaus veikimo.

Šaltinis: Gal 2, graikiškas tekstas, SBLGNT; Gal 2 skyrius ir išnašos, USCCB.

Gal 2, 19–21 · Kas gyvena Pauliaus gyvenime

Synestaúrōmai yra „esu nukryžiuotas drauge“. Graikų veiksmažodis nusako įvykį, kurio padarinys tebegalioja. Paulius toliau rašo zêi dè en emoì Christós – „manyje gyvena Kristus“. Apaštalo žodžiai apie gyvenimą kūne rodo, kad naujoji priklausomybė paliečia jo kasdienę būtį.

Agapḗsantós me reiškia „kuris mane pamilo“. Paulius prie šių žodžių prideda, kad Sūnus atidavė save už jį. Taip samprotavimas apie teisumą pasiekia labai asmenišką išpažinimą. Paskutinėje eilutėje Paulius jo pagrindu primena, kokią reikšmę turi Kristaus mirtis.

Šaltinis: Gal 2, graikiškas tekstas, SBLGNT.

Lk 7, 36–46 · Ką mato svečias ir ką daro moteris

Kateklíthē reiškia, kad Jėzus prie stalo atsigulė taip, kaip įprasta per senovės vaišes. Tokia svečio padėtis paaiškina, kodėl moteris gali stovėti jam už nugaros prie kojų. Vėliau Jėzus primena šeimininkui vandens kojoms, pasveikinimo bučinio ir aliejaus galvai papročius. Moteris tuos gestus atlieka savaip.

Alábastron mýrou reiškia kvapiųjų tepalų indelį. Rytų Viduržemio jūros kraštuose naudoto indo pavyzdį saugo Metropoliteno muziejus. Jis stiklinis, pailgas, siauru kakleliu. Tokia forma padeda įsivaizduoti, ką moteris galėjo atsinešti. Lukas pabrėžia, kad ji tepalais patepa Jėzaus kojas.

Šaltinis: Lk 7, graikiškas tekstas, SBLGNT; Lk 7 ir išnašos apie senovės vaišių papročius, USCCB; Rytų Viduržemio jūros stiklinis alabastronas, Metropoliteno meno muziejus.

Lk 7, 41–50 ir 8, 1–3 · Ką atleidimas leidžia daryti toliau

Echarísato reiškia „dovanojo“. Kreditorius dovanoja abiem skolininkams, negalintiems atsiskaityti. Simonas pripažįsta, kad labiau mylės tas, kuriam daugiau dovanota. Tuomet Jėzus moteriai ištaria aphéōntai – „atleistos“. Jos meilę skaitytojas jau matė iš gestų, o pasakojimas baigiasi Jėzaus žodžiu apie jos tikėjimą ir ramybę.

Diēkónoun ilgosios formos pabaigoje reiškia „tarnavo“, „padėdavo“. Lydinčios moterys dalijasi tuo, ką pačios turi. Lukas čia mini Mariją Magdalietę, Joaną ir Suzaną vardais. Prie Simono stalo buvusi moteris pasakojime lieka be vardo. Kelionės aprašymas praplečia skaitytojo žvilgsnį į tai, kaip Jėzų sutikusios moterys prisideda prie jo darbo.

Šaltinis: Lk 7, graikiškas tekstas, SBLGNT; Lk 8, graikiškas tekstas, SBLGNT; Lk 7 ir išnašos apie senovės vaišių papročius, USCCB.

↑ Į šio skirtuko turinį

Bažnyčios tėvų komentarai

Turinys:
Kirilas Jeruzalietis · Karalius išklauso Nataną
Teodoretas Kyrietis · Gydytojui parodyta žaizda
Ambroziastras · Atleistajame gyvena Kristus
Jonas Auksaburnis · Kiekvienas gali ištarti „už mane“
Kirilas Aleksandrietis · Jėzus prabyla atleidimo žodžiu
Grigalius Didysis · Tie patys gestai įgauna naują paskirtį
Beda Garbingasis · Mokiniai mokosi eiti drauge

Kirilas Jeruzalietis · Karalius išklauso Nataną

Ar matai karaliaus nuolankumą?

II, 11

Labai greitai sulaukė išgydymo.

II, 11

Kirilas primena katechumenams, kad Natanas eina pas karalių, kurio rankose yra galia. Dovydas galėtų pasiuntinį nutildyti, tačiau išklauso pranašą ir išpažįsta savo nuodėmę. Karaliaus nuolankumas pasirodo tada, kai jis sutinka išgirsti tiesą apie tai, ką padarė Urijui. Kirilui svarbus pasakojimo greitis: kai karalius prabyla apie savo kaltę, pranašas tuoj pat paskelbia Dievo atleidimą.

Kitoje katechezės pastraipoje Kirilas pasakoja, kaip Dovydas, vėliau bėgdamas nuo Abšalomo, užkopė į Alyvų kalną. Tą kalną autorius susieja su Kristaus žengimu į dangų. Dovydo kelias tęsiasi po išgirsto atleidimo. Jis, pats patyręs Dievo malonę, sustabdo palydovą, norintį atkeršyti jį keikiančiam Šimiui. Šitaip katechezė nuo kaltės pripažinimo nuveda prie gailestingumo kitam.

ST → NT. Kirilas Dovydo kopimą į Alyvų kalną skaito kaip Kristaus žengimo į dangų pirmavaizdį. Dovydo parodytas gailestingumas yra ankstesnio Dievo atleidimo vaisius.

Ryšys su skaitiniais. Išpažintį parodo pasirengimas išklausyti tiesą ir pakeisti elgesį su žmogumi, kuris mus įskaudina.

Šaltinis: Kirilas Jeruzalietis, Katechezės II, 11–12, PG 33, 396A–397C.

Teodoretas Kyrietis · Gydytojui parodyta žaizda

Atleidimą, kuris tikintiesiems dovanojamas per švenčiausiąjį Krikštą.

Ps 31,1

Neparodžiau žaizdos gydytojui.

Ps 31,3

Teodoretas psalmės palaiminimą taiko priimantiems Krikštą. Dovydo giesmė apie atleistą kaltę jam skelbia, ką Dievas padarys Naujosios Sandoros tikintiesiems. Psalmėje giedantis žmogus laimingas, nes gali atsistoti prieš Dievą be apgaulės. Dovydas, iš Natano išgirdęs, kad kaltė pašalinta, ir krikščionis, priimantis nuodėmių atleidimą, abu savo naują padėtį gauna iš Dievo malonės.

Aiškindamas, kodėl psalmininkui buvo taip sunku tylėti, Teodoretas kalba apie ligonį, kuris dar neparodė žaizdos gydytojui. Atvėręs ją žmogus leidžia gydytojui imtis darbo. Toks vaizdas padeda suprasti atliepą, kai visa bendruomenė prašo Viešpatį pašalinti kaltę. Ji drauge pripažįsta turinti ką išpažinti ir pasitiki tuo, į kurį kreipiasi.

ST → NT. Teodoretas psalmės palaiminimą aiškina kaip būsimo krikšto atleidimo pranašystę.

Ryšys su skaitiniais. Giedant psalmę galima prisiminti, kam pasitikėdami galime pasakyti tą tiesą, kurios ilgai vengėme.

Šaltinis: Teodoretas Kyrietis, Psalmių aiškinimas, Ps 31 (32), 1 ir 3, PG 80, 1087.

Ambroziastras · Atleistajame gyvena Kristus

Atleisdamas mirties vertajam nuodėmes, pats jame gyvena.

Gal 2,20

Tarytum turėdamas būsimojo gyvenimo laidą.

Gal 2,20

Aiškindamas Pauliaus žodžius apie Kristaus gyvenimą jame, Ambroziastras pirmiausia kalba apie atleidimą. Žmogų, kurį nuodėmė atidavė mirčiai, Kristus išlaisvina ir pats jame gyvena. Iš čia kyla ir Pauliaus noras sekti Kristaus pėdomis. Jo kasdieniai veiksmai įgauna naują kryptį, kai jis savo viltį sieja su tuo, kuris dėl jo atidavė gyvybę.

Dovydui Natanas praneša du dalykus: Viešpats pašalino jo nuodėmę ir jis nemirs. Ši karaliui pažadėta gyvybė padeda klausytis Pauliaus, kuris savo naują gyvenimą gavo per Kristaus mirtį. Ambroziastras tame naujame gyvenime jau mato būsimojo laidą. Toks pažadas pasiekia žmogų šiandien, kai jis po išpažintos kaltės vėl gali atsakingai veikti.

ST → NT. Natano pažadas apie išsaugotą Dovydo gyvybę liturgijoje sugretinamas su gyvenimu, kuriuo Kristus po savo mirties dalijasi su atleistaisiais.

Ryšys su skaitiniais. Atleistas žmogus gali imtis žingsnio, kurį iki tol atidėliojo dėl kaltės ar nusivylimo.

Šaltinis: Ambroziastras, Laiško galatams komentaras, Gal 2,19–21, PL 17.

Jonas Auksaburnis · Kiekvienas gali ištarti „už mane“

Jis yra skolingas Kristui didelį dėkingumą.

II, prie Gal 2,20

Kiekvieną jis myli tiek, kiek visą pasaulį.

II, prie Gal 2,20

Auksaburnis sustoja ties Pauliaus žodžiais apie Dievo Sūnų, kuris pamilo jį ir atidavė už jį save. Kaip vienas žmogus gali taip kalbėti apie visiems skirtą dovaną? Atsakydamas Auksaburnis prisimena, kad psalmininkas į visų Dievą kreipiasi „mano Dieve“. Panašiai ir Paulius dėkoja už Kristaus auką kaip už visai žmonijai ir jam pačiam parodytą meilę.

Evangelijos pasakojime Jėzus klausia Simono, kuris skolininkas labiau pamils kreditorių, dovanojusį abiem skolas. Simono atsakymas padeda atpažinti, kuo gyvena į jo namus atėjusi moteris. Žmonės prie stalo galėjo žinoti jos praeitį, tačiau Jėzus leidžia jiems pamatyti jos dabartį. Auksaburnio skaitomas Paulius padeda įvardyti dėkingumą, kuris tampa regimas jos veiksmuose.

ST → NT. Auksaburnis sieja Dovydo asmenišką kreipinį į Dievą (Ps 62 [63],2) su Pauliaus išpažinimu, jog Kristus paaukojo save ir už jį.

Ryšys su skaitiniais. Asmeniška padėka už Dievo malonę suteikia laisvės džiaugtis, kad ta pati dovana pasiekė kitą.

Šaltinis: Jonas Auksaburnis, Laiško galatams komentaras, II, prie Gal 2,20.

Kirilas Aleksandrietis · Jėzus prabyla atleidimo žodžiu

Jos ašaros jam tapo proga aiškiai atskleisti Simonui slėpinį.

Hom. XL, p. 158

Tai žodis, turintis aukščiausią valdžią.

Hom. XL, p. 158

Kirilas atkreipia dėmesį į Jėzaus pokalbį su Simonu. Šeimininkas mato prie kojų pasilenkusią moterį ir sprendžia apie ją iš to, ką jau žino. Jėzus pasakoja apie du skolininkus, išklauso paties Simono atsakymą ir pakviečia iš naujo pažvelgti į moters veiksmus. Kirilui jos ašaros tampa proga atskleisti ir Simono svečiams, kas čia vyksta.

Kai Jėzus paskelbia atleidimą, svečiai suklūsta. Kirilas toje scenoje girdi Ezekielio pažadą, kad pats Viešpats išgelbės savo tautą iš jos nešvarumo. Sūnaus ištartas žodis tą pažadą padaro girdimą prie stalo. Pranašo Natano lūpomis Dovydas išgirdo Viešpaties nuosprendį, o Simono namuose pats įsikūnijęs Žodis kreipiasi į moterį ir išleidžia ją ramybėje.

ST → NT. Kirilas Ezekielio pažadą apie Dievo apvalymą (Ez 36,28–29) susieja su įsikūnijusio Kristaus teikiamu atleidimu.

Ryšys su skaitiniais. Leisti Jėzui užbaigti pokalbį su žmogumi, kurį jau buvome mintyse nuteisę.

Šaltinis: Kirilas Aleksandrietis, Luko evangelijos komentaras, Homilija XL, prie Lk 7,36–50, p. 156–160.

Grigalius Didysis · Tie patys gestai įgauna naują paskirtį

Kiek joje būta malonumų, tiek ji rado savyje deginamųjų aukų.

XXXIII, 2

Patį vilties tikrumą jau buvo gavusi iš jo.

XXXIII, 4

Grigalius seka moters veiksmus ir sustoja ties tuo, ką ji atsineša į namus: kvapiuoju aliejumi ir gebėjimu parodyti švelnumą. Jos rankos, plaukai, lūpos ir akys dabar tarnauja meilei. Grigalius jos gestams pritaiko žodį, kuriuo Senajame Testamente vadinamos deginamosios aukos. Visa tai, ką moteris daro prie Jėzaus kojų, jis skaito kaip žmogaus atsidavimą Dievui.

Pabaigoje Jėzus pasako, kad moterį išgelbėjo jos tikėjimas. Grigalius priduria, jog net viltį gauti atleidimą ji jau buvo gavusi iš to, pas kurį atėjo. Jos dovana padeda pamatyti, kaip Dievo iniciatyva tampa žmogaus veiksmu. Galatams Paulius apie tą pačią priklausomybę nuo Kristaus prabyla iš savo patirties: Kristus gyvena jame, o jis gyvena tikėjimu.

ST → NT. Grigalius kūniškiems atgailos gestams pritaiko Senojo Testamento deginamosios aukos įvaizdį.

Ryšys su skaitiniais. Po susitaikinimo tie patys gebėjimai, kuriais galėjome sužeisti, gali tarnauti rūpinantis kitais.

Šaltinis: Grigalius Didysis, Homilijos apie evangelijas, II, XXXIII, 2 ir 4.

Beda Garbingasis · Mokiniai mokosi eiti drauge

Tas pats abiejų Testamentų Dievas per Sūnų duos palaiminimą, kaip per tarną davė Įstatymą.

II, Lk 8,1, PL 92, 428B

Pjautų jų medžiaginį derlių, nes jos pjovė jo dvasinįjį.

II, Lk 8,3, PL 92, 429C

Ilgojoje Evangelijos formoje Jėzus eina per miestus ir kaimus su Dvylika. Beda prisimena Pakartoto Įstatymo giesmę apie erelį, kuris neša jauniklius ir skatina juos skristi. Taip jis supranta Jėzaus keliones su mokiniais. Kol mokiniai eina su mokytoju, jie klausosi jo žodžių ir mato, kaip jis rūpinasi žmonėmis. Šis artumas rengia juos patiems skelbti Karalystę.

Lukas nurodo, kad su keliaujančiais mokiniais ėjo ir moterų, tarp jų Joana bei Zuzana. Jos iš savo turto rėmė Jėzų ir kelionės bendruomenę. Beda čia atpažįsta Pauliaus aprašytą abipusę pagalbą. Gavęs dvasinę dovaną žmogus gali dalytis tuo, ko reikia kasdieniam gyvenimui. Keliaujančiųjų grupėje atsiranda vietos ir skelbėjams, ir tiems, kurie pasirūpina kelionės reikmėmis.

ST → NT. Beda Dievo rūpinimąsi Izraeliu, vaizduojamą erelio jaunikliais Įst 32,11, skaito kaip pirmavaizdį Kristaus rengiamų mokinių misijos.

Ryšys su skaitiniais. Ilgosios Evangelijos pabaiga kviečia įvardyti žmones, kurių pastangos sudaro sąlygas kitiems skelbti žodį.

Šaltinis: Beda Garbingasis, Luko evangelijos komentaras, II, Lk 8,1–3, PL 92, 428B–429D.

↑ Į šio skirtuko turinį

Šventieji: žodis tampa gyvenimu

Turinys:
Šv. Angelė Folinjietė · Prabilti apie tai, ko gėda
Šv. Petras Faberis · Rasti kelią į ramybę
Šv. Augustinas · Kodėl rašyti apie savo kaltę?
Šv. Faustina Kovalska · Ligoninės palatoje
Šv. Leopoldas Mandić · Kai atsakymo tenka laukti
Šv. Elzbieta Trejybės · Laiškas seseriai, kuri išvyko
Šv. Olimpija · Atvertos durys atvykėliams

Šv. Angelė Folinjietė · Prabilti apie tai, ko gėda

Viską išpažinau ir gavau išrišimą.

Antras žingsnis

Angelė pasakoja ilgai nedrįsusi išpažinti to, dėl ko jautė kaltę. Sąžinė jos nepaliko ramybėje, todėl ji prašė šv. Pranciškaus užtarimo, kad rastų žmogų, kuriam galėtų visa pasakyti. Kitą rytą Šv. Felicijono bažnyčioje išgirdo pamokslaujantį brolį. Sulaukusi pamokslo pabaigos, ji priėjo prie jo, išsakė tai, ką buvo slėpusi, ir gavo išrišimą.

Angelės atsiminimuose išrišimas ir paguoda turi savą laiką. Po išpažinties ji dar jautė gėdą ir skausmą, o Dievo gailestingumą ėmė aiškiau suvokti vėliau. Šio sekmadienio psalmėje žmogus išsako tai, ką anksčiau slėpė, ir dėkoja už gautą atleidimą. Angelės pasakojimas leidžia tą giesmę išgirsti ir tam, kam po išpažinties dar sunku susitaikyti su savo praeitimi.

Ryšys su skaitiniais. Jei sunku pradėti išpažintį, galima pirmiausia pasakyti, kad gėda ištarti tai, kas slegia.

Šaltinis: Angelė Folinjietė, Regėjimų ir pamokymų knyga, pirmas–ketvirtas žingsniai, Ernesto Hello vertimas.

Šv. Petras Faberis · Rasti kelią į ramybę

Pirmiausia jis padėjo man suprasti savo sąžinę, pagundas ir skrupulus, kurie taip ilgai mane kamavo.

Memoriale, 9

Paryžiuje studijavęs Petras Faberis svarstė, ar tapti teologu, gydytoju, teisininku, ar vienuoliu. Jam rūpėjo ir vis iš naujo kylantys sąžinės skrupulai. Vėliau dienoraštyje jis prisiminė, kaip Ignacas Lojola padėjo suprasti, kas jį trikdė. Ignaco lydimas Petras atliko viso gyvenimo išpažintį ir išmoko kasdien peržvelgti savo sąžinę. Laikui bėgant jam darėsi lengviau atpažinti, į ką Dievas jį kviečia.

Apie tuos metus Faberis rašo dėkodamas Dievui už pagalbą, kurią gavo per draugą. Natanas Dovydui aiškiai įvardija padarytą skriaudą. Faberio rūpestis kitoks: jis turėjo išmokti skirti konkrečią kaltę nuo vis pasikartojančių abejonių. Abiem atvejais kito žmogaus žodis padeda pažvelgti į save Dievo akivaizdoje. Psalmėje žmogus, išdrįsęs prabilti, patį Viešpatį pavadina savo prieglobsčiu.

Ryšys su skaitiniais. Sąžinės tyrimą gali lydėti pokalbis su patikimu dvasios palydėtoju, padedančiu įvardyti konkretų kitą žingsnį.

Šaltinis: Petras Faberis, Memoriale, 9, E. C. Murphy, J. W. Padberg ir M. E. Palmer vertimas, cituojama The Way, PDF p. 3; Petras Faberis, Memoriale, 9, pirminio liudijimo prancūziška ištrauka ir aplinkybės, Communio, PDF p. 39.

Šv. Augustinas · Kodėl rašyti apie savo kaltę?

Sužadina širdį, kad ji neužmigtų neviltyje ir nesakytų: „Negaliu.“

X, 3,4

Rašydamas dešimtąją „Išpažinimų“ knygą Augustinas sustoja ir paklausia, kam kitiems reikia skaityti apie jo gyvenimą. Jis žino, kaip lengva domėtis svetimomis klaidomis ir atidėlioti savąjį pasitaisymą. Vis dėlto prisiminęs, kad Dievas jo kaltes atleido, vartoja šio sekmadienio psalmės žodžius. Galbūt liudijimą perskaitęs žmogus išdrįs patikėti, kad Dievo malonė gali pasiekti ir jį.

Augustinas nori rašyti ir apie tai, kas jis yra dabar, knygos rašymo metu. Skaitytojai gali drauge dėkoti už gautas dovanas ir melstis už jį ten, kur jam dar sunku. Šitaip atleidimą priėmęs žmogus gieda psalmę su kitais. Knyga leidžia pastebėti konkretų jo žingsnį: jis patiki savo dabartinį gyvenimą bendruomenės maldai.

Ryšys su skaitiniais. Asmeninis liudijimas gali duoti drąsos, jei jame girdėti, kuo žmogus pasitiki šiandien.

Šaltinis: Augustinas, Išpažinimai, X, 3,3–4 ir 4,5, lotyniškas tekstas.

Šv. Faustina Kovalska · Ligoninės palatoje

Atvėriau visą savo sielą, kaip paprastai.

817

1936 m. gruodžio 13 d. Faustina dienoraštyje prisiminė, kaip liga ir išvykimas į ligoninę sutrukdė jai nueiti išpažinties. Ji aprašo popietę, kai palatoje išvydo prisėdusį tėvą Andrašą. Faustina pasakoja galėjusi atvirai išsakyti, kas ją slėgė. Pasak jos užrašų, išpažinties klausęs kunigas atsakė į jos rūpesčius ir atgailai paskyrė sukalbėti Jėzaus Vardo litaniją.

Dienoraštyje šį įvykį Faustina vadina išpažintimi Jėzui. Ji rašo, kad išrišimo metu atpažino Kristų ir po pirmos nuostabos pajuto ramybę. Tai jos pačios užrašyta mistinė patirtis. Evangelijoje prie stalo susirinkę svečiai klausia, kas gali atleisti nuodėmes, o moteris iš Jėzaus išgirsta paraginimą eiti ramybėje. Faustinos įrašas tą patį atleidimo ir ramybės ryšį liudija jos gyvenime.

Ryšys su skaitiniais. Išpažinties metu galima prisiminti Jėzų, kuris atvirai į jį besikreipiančiam žmogui dovanoja ramybę.

Šaltinis: Faustina Kovalska, Dienoraštis, 817, 1936 m. gruodžio 13 d., kongregacijos leidimas.

Šv. Leopoldas Mandić · Kai atsakymo tenka laukti

Dar labiau pasitikėti begaliniu mūsų Viešpaties gailestingumu.

Laiškas, 1941 m. balandžio 26 d.

1941 m. balandžio 26 d. iš Paduvos Leopoldas parašė Vittorinai Bettini. Laišką pradėjo pripažindamas, kad pavėlavo atsakyti, ir paprašė atlaidumo. Moteriai tekusį rūpestį jis vadina labai sunkiu, o jo aplinkybių laiške neišdėsto. Leopoldas rimtai priima jos patirtį, kad maldoje kartais tenka išgyventi kone atstūmimą. Kaip tik į tokią situaciją jis kreipia žodžius apie pasitikėjimą Viešpaties gailestingumu.

Patarimą Leopoldas išsako pirmuoju daugiskaitos asmeniu. Jis ir pati adresatė drauge priklauso žmonėms, kuriems reikia pasitikėti Jėzaus gerumu. Atliepiamojoje psalmėje Viešpats vadinamas prieglobsčiu, o Evangelijos skolininkai savo padėties sprendimą gauna iš to, kuriam yra skolingi. Tokį pasitikėjimą Leopoldas perkelia į kasdienį susirašinėjimą, kai rūpesčio pats pašalinti negali, bet gali atsiliepti žmogui.

Ryšys su skaitiniais. Atsakant nusivylusiam žmogui galima pripažinti, kaip sunku laukti, ir drauge įvardyti, kuo remiasi mūsų viltis.

Šaltinis: Leopoldas Mandić, laiškas Vittorinai Bettini, Paduva, 1941 m. balandžio 26 d., Portavoce, 2019 m. balandis, p. 22.

Šv. Elzbieta Trejybės · Laiškas seseriai, kuri išvyko

Tikėti, kad Tas, kuris vadinasi Meile, gyvena mumyse kiekvieną dienos ir nakties akimirką.

Laiškas 330

1906 m. spalį Elzbieta rašė jaunai karmelitei, išvykusiai į naują bendruomenę Paray-le-Monial mieste. Laiškas parašytas likus mažiau nei penkiolikai dienų iki Elzbietos mirties. Ji žada melstis už seserį ir pasako, kas jai pačiai padėjo gyventi artumoje su Kristumi. Papasakoja apie Meilę, kuri žmoguje gyvena kiekvieną dienos ir nakties akimirką.

Paulius galatams prisipažįsta gyvenąs tikėjimu į tą, kuris jį pamilo. Elzbieta tą patirtį aprašo žmogui, su kuriuo ją sieja konkretus rūpestis. Dviejų bendruomenių atstumas ir artėjanti mirtis leidžia suprasti, kodėl laiške ji pabrėžia Dievo artumą. Ji prašo, kad sesuo išmoktų kasdien gyventi su Mokytoju ir tame artume rastų Dievo vaikų ramybę.

Ryšys su skaitiniais. Pauliaus žodžius apie Kristaus gyvenimą mumyse galima perskaityti kaip pažadą ir žmogui, kurį nuo mūsų skiria atstumas.

Šaltinis: Elzbieta Trejybės, laiškas 330, 1906 m. spalis, Dižono karmelio leidžiama ištrauka.

Šv. Olimpija · Atvertos durys atvykėliams

Diakonė suteikė jiems prieglobstį.

XVI, p. 143, Paladijaus dialogo vyskupo žodžiai

Paladijus pasakoja apie Konstantinopolio diakonę Olimpiją, į namus priėmusią vienuolius, kuriuos išvarė Aleksandrijos vyskupas Teofilis. Dėl to ji pati sulaukė priekaištų. Dialoge vienas pašnekovas iš pradžių mano, kad ji pasielgė netinkamai. Kitas pasitelkia Evangelijos pasakojimą apie Jėzų, pasotinusį minią, ir klausia, ar duona gali būti dalijama žmogui, kurio tikėjimas dar silpnas.

Abiejose šio sekmadienio Evangelijos formose svarbu, kaip priimamas žmogus, apie kurį kiti jau susidarę nuomonę. Simono namuose Jėzus leidžia moteriai prisiartinti ir atkreipia Simono dėmesį į jos parodytą meilę. Olimpijos svetingumas pratęsia tą pačią laikyseną. Skaitant ilgąją formą jos sprendimą galima gretinti ir su Joanos bei kitų moterų tarnyste: jos sudaro sąlygas keliaujančiai bendruomenei gyventi ir skelbti Evangeliją.

Ryšys su skaitiniais. Bendruomenės svetingumas prasideda nuo to, ko reikia atėjusiam žmogui.

Šaltinis: Paladijus, Dialogas apie Jono Auksaburnio gyvenimą, XVI, p. 141–145, W. K. Lowther Clarke vertimas.

↑ Į šio skirtuko turinį

Palyginimai

Turinys:
Šv. Pranciškus Salezas · Net meliono kvapo pakaktų
G. K. Chestertonas · Žilaplaukis, kuriam penkios minutės
C. S. Lewisas · Dovana tėčiui už jo paties pinigus
Šv. Kryžiaus Jonas · Mylimojo veidas širdyje
Pranciškus · Kostiumas iš valyklos
Šv. Bernardas Klervietis · Gailesčio tepalas grūstuvėje
Benediktas XVI · Iš skirtingų gijų audžiama tarnystė

Šv. Pranciškus Salezas · Net meliono kvapo pakaktų

Šv. Pranciškus Salezas prašo įsivaizduoti ligonį, kuriam gydytojas uždraudė valgyti melioną. Ligonis jo nevalgo, tačiau vis kalba apie melionus, svarsto, kada vėl jų gaus, ir mielai bent pauostytų. Taip, pasak Salezo, kartais elgiasi žmogus, kuris atsisako žalingo poelgio, bet vis dar jo ilgisi.

2 Sam 12, 7–10.13. Natanas įvardija, ką Dovydas padarė, o karalius pripažįsta savo nuodėmę. Salezo palyginimas padeda žengti toliau ir klausti, kokius troškimus dar turime keisti, kad nepradėtume elgtis kaip anksčiau.

Šaltinis: Šv. Pranciškus Salezas · „Įvadas į maldingą gyvenimą“, I dalis, VII skyrius.

G. K. Chestertonas · Žilaplaukis, kuriam penkios minutės

Autobiografijoje G. K. Chestertonas vaizduoja žmogų, išėjusį iš išpažinties. Jis gali būti pražilęs ir negaluoti, tačiau Chestertonas sako, kad jam tarsi penkios minutės. Taip autorius nusako, kokią naują pradžią žmogui suteikia Dievo atleidimas.

Ps 31 (32), 1–2.5. Psalmės giesmininkas vadina laimingu tą, kuriam atleista. Chestertono vaizdas leidžia pajusti, ką ta laimė gali reikšti žmogui, kuris daug metų nešiojosi kaltę ir dabar gali pradėti iš naujo.

Šaltinis: G. K. Chestertonas · „Autobiography“, XVI skyrius „The God with the Golden Key“.

C. S. Lewisas · Dovana tėčiui už jo paties pinigus

C. S. Lewisas pasitelkia šeimos vaizdą. Vaikas paprašo tėčio monetos, kad nupirktų jam gimtadienio dovaną. Tėvas duoda pinigų ir apsidžiaugia dovana. Vaikas iš tiesų parodė meilę, nors pinigų dovanai gavo iš to paties žmogaus, kurį norėjo pradžiuginti.

Gal 2, 16.19–21. Paulius teigia, kad žmogų nuteisina tikėjimas Kristumi. Lewiso pavyzdys padeda priimti šią mintį: galime nuoširdžiai atsiliepti savo darbais, o pati galimybė atsiliepti jau yra dovana.

Šaltinis: C. S. Lewisas · „Mere Christianity“, III knyga, 11 skyrius „Faith“.

Šv. Kryžiaus Jonas · Mylimojo veidas širdyje

„Dvasinėje giesmėje“ šv. Kryžiaus Jonas kalba apie piešinio apmatus. Žvelgdami į juos jau nujaučiame, kas bus paveiksle. Taip ir tikėjimas, rašo jis, duoda pažinti Dievą, kurį visa aiškiai išvysime amžinybėje. Meilė dar giliau įrašo Kristaus veido bruožus į tikinčiojo gyvenimą.

Gal 2, 19–20. Kryžiaus Jonas šį vaizdą susieja su Pauliaus žodžiais, kad jame gyvena Kristus. Kaip piešinyje vis aiškiau matyti pavaizduoto žmogaus bruožai, taip Kristaus artumas pamažu išryškėja tame, kuris gyvena tikėjimu ir meile.

Šaltinis: Šv. Kryžiaus Jonas · „Dvasinė giesmė“, XII strofa, vertė Davidas Lewisas.

Pranciškus · Kostiumas iš valyklos

Kalbėdamas apie prašymą atleisti, popiežius Pranciškus pasitelkė cheminės valyklos vaizdą. Ten nunešame kostiumą su dėme ir atsiimame išvalytą drabužį. Popiežius sako, kad širdžiai reikia daugiau. Dievo gailestingumą priimame išdrįsdami kreiptis į jį ir atverdami širdį atleidimui.

2 Sam 12, 13 ir Lk 7, 47–50. Dovydas pripažįsta kaltę. Prie Jėzaus kojų pasilenkusi moteris išgirsta atleidimo žodį ir gali išeiti rami. Abiejuose skaitiniuose atleidimas paliečia patį žmogų ir jo santykį su Dievu.

Šaltinis: Pranciškus · „The Forgiveness Equation“, 2016 m. kovo 1 d. homilija.

Šv. Bernardas Klervietis · Gailesčio tepalas grūstuvėje

Bernardas Klervietis gailestį dėl nuodėmių palygina su tepalu. Jis kviečia savo poelgius sudėti į sąžinę kaip į grūstuvę. Juos apsvarsčius, iš jų ir nuoširdaus gailesčio galima paruošti tepalą, kurį žmogus atneša prie Kristaus kojų.

Lk 7, 37–38.47–50. Bernardas šį palyginimą sieja su moterimi, kuri atnešė kvepalų ir patepė Jėzaus kojas. Jos gestas padeda įsivaizduoti maldą, kurioje Dievui atveriame tai, dėl ko gailimės.

Šaltinis: Šv. Bernardas Klervietis · „Pamokslai apie Giesmių giesmę“, X pamokslas.

Benediktas XVI · Iš skirtingų gijų audžiama tarnystė

Kalbėdamas moterų vienuolijų vadovėms, popiežius Benediktas XVI perėmė jų susitikimo vaizdą apie audimą. Dalyvės įvardijo gijas, kurios joms rūpėjo, tarp jų migrantų priėmimą, pasauliečių dalyvavimą ir dialogą su kitų religijų žmonėmis. Popiežius ragino iš šių gijų austi gyvą tarnystę Bažnyčiai.

Lk 8, 1–3. Lukas tarp Jėzaus bendrakeleivių vardija moteris, kurios padėjo iš savo išteklių. Audimo vaizdas atkreipia dėmesį į jų indėlį. Greta Jėzaus skelbimo ir mokinių keliavimo matome žmones, kurių pagalbos reikėjo šiai kelionei.

Šaltinis: Benediktas XVI · Kalba Tarptautinės generalinių vyresniųjų sąjungos asamblėjai, 2007 m. gegužės 7 d..

↑ Į šio skirtuko turinį

Pasakojimai

Turinys:
Šatrijos Ragana · Mamatė atsiverčia savo užrašus
George’as MacDonaldas · Kieno žodžius girdėjo parapija?
Edwardas Bulweris-Lyttonas · Gėlės, kurių Glaukas neatidavė
Louisa May Alcott · Rankraštis ugnyje, sesuo po ledu
Adomas Mickevičius · Kryžiaus ženklas prie vartų
Elizabeth Gaskell · Tėvas pripažįsta buvęs neteisingas
Danielis Defoe · Apie kokį išlaisvinimą kalbama saloje?

Šatrijos Ragana · Mamatė atsiverčia savo užrašus

Mamatė užrašuose prisipažįsta, kad nemoka šeimininkauti taip, kaip iš jos tikimasi. Dvaras turi skolų, Liudvikas priekaištauja dėl tarnų, o jai lengviau pačiai padirbėti, negu juos varinėti ir skaičiuoti kitų kąsnius. Ji rašo sau, tad pagaliau gali ramiai įvardyti ir tai, ko Liudvikui neprasitaria. Pavyzdžiui, kodėl knygą atsiverčia jau atsigulusi, kai niekas nebemato.

Prisiminusi vakarykštį ginčą, Mamatė stabteli. Ji laiku nuėjo pas sergančią Banienę, bet iš pievos pakilo taip greitai, nes ją užgavo Liudviko žodžiai. Jeigu būtų likusi, gydytoją galėjo pakviesti per vėlai. Galiausiai ji prisimena ir tai, ką ginčijantis lengva pamiršti. Liudvikas ne kartą davė arklius gydytojui atvežti. Užrašuose atsiranda vietos ir savo silpnumui, ir kito žmogaus gerumui.

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Sename dvare“, „Mamatės užrašai“, 1 dalis.

George’as MacDonaldas · Kieno žodžius girdėjo parapija?

Tomas Vingfoldas sekmadienio rytą eina į bažnyčią, ir varpai jam skamba lyg prieš egzekuciją. Savaitę kalbėjęsis su Polvartu, jis nutarė pasakyti parapijai, ką iki šiol slėpė. Iš sakyklos jis skaitydavo svetimus pamokslus taip, kad žmonės galėjo palaikyti juos jo paties darbu. Pradėjus skaityti Šventąjį Raštą, balsas dreba. Tada Vingfoldas atsiverčia pasiruoštą tekstą ir prisipažįsta.

Tą rytą jis vėl skaito kitų autorių tekstus, šįkart prieš kiekvieną ištrauką nurodydamas, iš kur ją paėmė. Polvartas padėjo jas parinkti, o tema liko ta pati, kurią pamokslininkas ką tik palietė savo prisipažinimu. Vienus parapijiečius tai papiktina, kiti pagaliau įdėmiai klausosi. Vingfoldo balsas skaitant tvirtėja, ir pamokslas, kurio jis taip bijojo, pasidaro artimas jam pačiam.

Šaltinis: George’as MacDonaldas, „Thomas Wingfold, Curate“, I dalis, XX skyrius „A Strange Sermon“.

Edwardas Bulweris-Lyttonas · Gėlės, kurių Glaukas neatidavė

Glaukas po Pompėjos namų kolonomis renkasi papuošalus sužadėtinei Jonei. Sodą prižiūrinčiai aklai Nidijai jis užsega grandinėlę, ir ši iš pradžių sutinka dovaną šypsodamasi. Vos tik auksakalys pamini Jonę, Nidija nusiplėšia grandinėlę ir sviedžia žemėn. Glaukas, įsižeidęs dėl tokio elgesio, grįžta prie papuošalų. Tik pavakare Nidija išgirsta pažįstamus žingsnius ir nedrąsiai paliečia jo drabužį. Ant kaklo ji vėl segi grandinėlę, rankose laiko gėlių.

Nidija prašo atleidimo ir siūlo gėles, kurias jis galįs atiduoti Jonei. Glaukas pakelia ją nuo grindų ir pabučiuoja į kaktą. Gėles jis pasilieka sau. Paprašo Nidijos prisėsti ir nupinti vainiką, kurį tą vakarą nešios. Iš diržo mergina išsitraukia plonų spalvotų kaspinų kamuolį ir ima pinti. Ašaros jau nudžiūvusios. Ji dar paklausia, ar jo vainike nebus per daug rožių.

Šaltinis: Edwardas Bulweris-Lyttonas, „The Last Days of Pompeii“, III knyga, Nidijos atsiprašymas ir vainikas.

Louisa May Alcott · Rankraštis ugnyje, sesuo po ledu

Į teatrą nepaimta Eimė iš keršto sudegina Džo pasakų rankraštį. Džo buvo ką tik švariai perrašiusi pasakas ir sunaikinusi ankstesnį juodraštį. Kelerius metus rašytos istorijos dingsta vienu sykiu. Vakare Eimė prie arbatos prašo atleidimo, o Džo atsako niekada neatleisianti. Per vakaro dainas viena nepravėrė burnos, kita pravirko, tad dainuoti liko tik dvi.

Kitą dieną Eimė seka paskui čiuožti išėjusius Džo ir Lorį. Džo išgirsta perspėjimą dėl plono ledo, bet sesers neperspėja. Ledui įlūžus ji akimirką mato tik mėlyną gobtuvėlį virš tamsaus vandens. Su Loriu ištraukusi Eimę, Džo namie pagaliau prabyla apie savo pačios pyktį. Motinos prašo padėti išmokti jį suvaldyti, o seseriai vėl leidžia prie savęs prisiartinti.

Šaltinis: Louisa May Alcott, „Little Women“, VIII skyrius „Jo Meets Apollyon“.

Adomas Mickevičius · Kryžiaus ženklas prie vartų

Mickevičiaus „Pone Tade“ sunkiai sužeistas bernardinas Robakas paprašo pakviesti kunigą su Viatiku. Kambaryje pasilieka jo brolis ir senasis Gerazijus. Vienuolis kurį laiką žiūri Gerazijui į akis, paskui užsidengia akis ranka ir prisipažįsta esąs Jacekas Soplica. Prieš Gerazijų guli žmogus, kurio jis metų metus nekentė dėl nužudyto šeimininko.

Gerazijus pagaliau pasako, ką iki tol nutylėjo. Kai sužeistas jo ponas krito, jis pats prisiekė atkeršyti. Mirdamas šeimininkas ištiesė ranką į vartus, kur stovėjo Jacekas, ir ore padarė kryžiaus ženklą. Gerazijus suprato, kad šitaip jis atleido savo žudikui. Dabar, laukdami kunigo, abu vyrai nutyla. Prieš aušrą už durų suskamba varpelis.

Šaltinis: Adomas Mickevičius, „Ponas Tadas“, X knyga „Emigracija. Jacekas“, išpažintis ir Gerazijaus atsakymas.

Elizabeth Gaskell · Tėvas pripažįsta buvęs neteisingas

Polas iš laiško sužino, kad išvykęs Holdsvortas vedė. Anksčiau jis buvo papasakojęs Filidei, kad Holdsvortas norėjo grįžęs jai pasipiršti. Filidės tėvas, išgirdęs, ką jaunuolis perdavė jo dukrai, pasikviečia jį pasikalbėti ir piktai sako negalįs jam atleisti. Tuo metu durys tyliai prasiveria. Filidė, apsigobusi tamsiu apsiaustu, basomis ateina iki stalo ir į jį atsiremia.

Ji pasako tėvui, kad pati mylėjo Holdsvortą, ir paprašo dėl to nekaltinti Polo. Jaunuolis norėjo ją paguosti, matė, kaip jai sunku. Tėvas išklauso ir atsisuka į Polą. Jis tebesako, kad šis galėjo pasielgti išmintingiau, tačiau pripažįsta pats jį kaltinęs neteisingai. Kambaryje nutyla visi, o pro atvirą langą įskridusi kandis ima suktis aplink žvakę.

Šaltinis: Elizabeth Gaskell, „Cousin Phillis“, IV dalis, Filidės ir Polo pokalbis su jos tėvu.

Danielis Defoe · Apie kokį išlaisvinimą kalbama saloje?

Saloje karščiuojantis Robinzonas negali pasišaukti nieko, kas jam padėtų. Jis prisimena tėvo žodžius, kurių anuomet nenorėjo klausyti. Po bauginančio sapno jis pirmąkart po ilgo laiko aiškiai kreipiasi į Dievą ir prašo pagalbos. Vėliau atsiverčia Naująjį Testamentą ir nusprendžia skaityti rytais bei vakarais. Kiek skaityti, sprendžia pagal tai, kiek laiko pajėgia susikaupti.

Žodžius apie išgelbėjimą Robinzonas iš pradžių supranta kaip pažadą ištrūkti iš salos. Sala jam atrodo kaip kalėjimas, nors joje nėra nei užrakintų durų, nei sargų. Vėl ir vėl grįždamas prie Rašto, jis pradeda prašyti ir atsivertimo. Sala tebėra ta pati, o jo maldoje išlaisvinimas jau reiškia daugiau negu horizonte pasirodžiusį laivą.

Šaltinis: Danielis Defoe, „Robinson Crusoe“, I tomas, liga saloje ir Naujojo Testamento skaitymas.

↑ Į šio skirtuko turinį

Istoriniai pavyzdžiai

Turinys:
1863 m., Vašingtonas · Prezidentas parašė, kad suklydo
1995 m., Jeruzalė · Lietuvos prezidentas prašė atleidimo Knesete
1174 m., Kenterberis · Karalius atėjo basas
1940 m., Orleanas · Į katedrą jis grįžo kitą dieną
1776 m., Londonas · Prie stalo Wilkesas pasiūlė kaimynui veršienos
1638–1639 m., Paryžius · Ką daryti su lauke rastu kūdikiu?
1933 m., Niujorkas · Nuomai sumetė dirbančios parapijietės

1863 m., Vašingtonas · Prezidentas parašė, kad suklydo

1863 m. liepos 13 d., po Viksbergo pergalės, Abraomas Linkolnas parašė generolui Ulisui Grantui. Jis padėkojo už tarnybą šaliai ir prisiminė, kad iš pradžių būtų pataręs generolui leistis upe pas kitą kariuomenės vadą. Kai Grantas pasuko į šiaurę, prezidentas manė, jog šis klysta.

Laiško pabaigoje Linkolnas aiškiai išdėstė, ką suprato. Grantas buvo teisus, o jis pats suklydo. Tai laiškas, kuriame už operaciją atsakingas žmogus iš aukščiausio šalies pareigūno gavo ir padėką, ir atvirą ankstesnio vertinimo pataisymą.

Ryšys su skaitiniais. 2 Sam 12, 7–10.13. Natanui prabilus, Dovydas pasako, ką pats padarė. Linkolno laiškas leidžia pamatyti kasdieniškesnį valdžios išbandymą: ar gebu atvirai pripažinti savo klaidą žmogui, kuris nuo manęs priklauso?

Šaltinis: Abraomas Linkolnas · laiškas Ulisui Grantui, 1863 m. liepos 13 d..

1995 m., Jeruzalė · Lietuvos prezidentas prašė atleidimo Knesete

1995 m. kovo 1 d. Algirdas Mykolas Brazauskas kalbėjo Izraelio parlamente. Priminęs Lietuvos žydų gyvenimo istoriją, prezidentas įvardijo lietuvių dalyvavimą Holokausto nusikaltimuose ir prašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie žudė ir plėšė žydus.

To meto „Draugo“ reportaže užfiksuota, kad kalboje prezidentas minėjo ir pradėtą reabilitacijos bylų tikrinimą. Lietuvos archyve išliko penki kalbos lapai ir Kneseto posėdžio nuotrauka.

Ryšys su skaitiniais. 2 Sam 12, 13 ir Ps 31 (32), 5. Dovydas pripažįsta savo kaltę, o psalmininkas atveria Viešpačiui tai, ką buvo slėpęs. Šis viešas atsiprašymas padeda kalbėti apie atsakomybę įvardyti skriaudą ir išgirsti tuos, kuriuos ji palietė.

Šaltinis: Lietuvos ypatingasis archyvas · 1995 m. kovo 1 d. kalba Knesete; Draugas · vizito Izraelyje reportažas, 1995 m. kovo 4 d..

1174 m., Kenterberis · Karalius atėjo basas

1174 m. liepą Anglijos karalius Henrikas II leidosi į Kenterberį prie arkivyskupo Tomo Beketo kapo. Beketas buvo nužudytas katedroje ketveriais metais anksčiau po ilgo konflikto su karaliumi. Metraštininkas Rogeris iš Hovedeno pasakoja, kad, išvydęs bažnyčią, Henrikas nulipo nuo žirgo, nusiavė batus ir toliau ėjo pėsčias.

Prie kapo karalius pasiliko per naktį melstis ir pasninkauti. Kitą rytą išklausė Mišias ir išvyko. Metraštis taip pat mini jo skirtas dovanas Kenterberio bažnyčiai.

Ryšys su skaitiniais. Ps 31 (32), 5. Giesmininkas Dievo akivaizdoje atvirai įvardija, kas slėgė. Kenterberyje karaliaus ėjimas basomis leido ir kitiems pamatyti, kad prie kapo jis atėjo atlikti atgailos.

Šaltinis: Rogeris iš Hovedeno · „Annals“, Henriko II atgaila 1174 m..

1940 m., Orleanas · Į katedrą jis grįžo kitą dieną

1940 m. paauglys Aronas Lustigeris per Didžiąją savaitę užėjo į Orleano katedrą. Pirmąją dieną joje išvydo daug šviesų ir gėlių. Sugrįžęs kitą dieną rado ją tuščią. Vėliau prisiminė, kad tada net nežinojo, jog buvo Didysis penktadienis, tačiau būtent tąkart panorėjo krikštytis.

Apie šį norą jis papasakojo moteriai, pas kurią gyveno. Ji nukreipė jį pas Orleano vyskupą. Rugpjūčio 25 d. Lustigeris buvo pakrikštytas.

Ryšys su skaitiniais. Gal 2, 19–20. Paulius nusako gyvenimą, kurio centre yra Kristus. Lustigerio atsiminimuose matyti pirmas apčiuopiamas tokio kelio žingsnis. Išėjęs iš katedros, jis nusprendė kam nors patikėti, kas jį ten palietė.

Šaltinis: Jean-Marie Lustiger · „Le Choix de Dieu“, pokalbio ištrauka, Paryžiaus arkivyskupija; Paryžiaus arkivyskupija · kardinolo Jeano-Marie Lustigerio gyvenimas.

1776 m., Londonas · Prie stalo Wilkesas pasiūlė kaimynui veršienos

1776 m. gegužės 15 d. knygininkas Edwardas Dilly Londone priėmė pietų kelis svečius. Tarp jų buvo Samuelis Johnsonas ir Johnas Wilkesas, vienas kitą užsipuolę savo raštuose. Jų bendras pažįstamas Jamesas Boswellas padėjo surengti susitikimą. Sužinojęs, kas atėjo, Johnsonas iš pradžių atsisėdo prie lango ir įniko į knygą.

Prie stalo Wilkesas atsisėdo greta Johnsono. Jis pasiūlė jam veršienos, pasirūpino padažu ir patarė išspausti truputį citrinos. Boswellas pastebėjo, kad Johnsonas, iš pradžių atsakinėjęs santūriai, pamažu atsileido.

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 44–46. Jėzus prašo Simono pažvelgti į moters veiksmus ir primena, kaip skirtingai jiedu jį priėmė. Boswello užrašytuose pietuose nedideli patarnavimai prie stalo leido dviem žmonėms pasikalbėti, nors iki tol vienas kitą puolė raštu.

Šaltinis: Jamesas Boswellas · „Life of Samuel Johnson“, III t..

1638–1639 m., Paryžius · Ką daryti su lauke rastu kūdikiu?

1638 m. sausio pradžioje Vincentas Paulietis parašė Luizai de Marillac apie susirinkime priimtą sprendimą. Luiza turėjo imtis kelių paliktų kūdikių priežiūros ir ieškoti, kaip juos maitinti. Kitame laiške Vincentas papasakojo apie kelių dienų naujagimį, žmonių rastą lauke ir atneštą į jo namus.

Jis žinojo, kad vaikas atvežtas tiesiai, be įprastos prieglaudos tarpininkavimo. Laiške pasiūlė formalumus sutvarkyti, jei jų prireiktų. Luizos tuo tarpu prašė priimti kūdikį ir patikėti jį žindyvei.

Ryšys su skaitiniais. Lk 8, 1–3. Lukas įvardija moteris, kurių pagalba palaikė Jėzaus keliones. Luizai skirtuose laiškuose matyti, kiek konkretaus darbo tenka žmonėms, kurie rūpinasi, kad pagalba pasiektų vieną vaiką.

Šaltinis: Šv. Vincentas Paulietis · laiškai Luizai de Marillac, I t., Nr. 288 ir 335.

1933 m., Niujorkas · Nuomai sumetė dirbančios parapijietės

1933 m. rudenį „Catholic Worker“ laikraštyje pasirodė pasakojimas apie moterį, kurią iš vienos pagalbos įstaigos siuntė į kitą. Dorothy Day prisiminė, kad dar tą patį mėnesį judėjimas atidarė moterų svetingumo namus. Dideliame bute galėjo apsistoti penkiolika moterų. Jame buvo šildymas ir karštas vanduo.

Buto nuomą padengė Nekaltojo Prasidėjimo parapijos dirbančių merginų įnašai. Pasak Day, pačios merginos gyveno butuose, kuriuose turėjo tik šaltą vandenį.

Ryšys su skaitiniais. Lk 8, 2–3. Lukas rašo apie moteris, kurios Jėzui ir jo bendrakeleiviams padėjo iš savo išteklių. Niujorke dirbančių parapijiečių įnašai suteikė kitoms moterims vietą apsistoti.

Šaltinis: Dorothy Day · „House of Hospitality“, The Catholic Worker, 1939 m. gegužė; The Catholic Worker · 1939 m. gegužės numerio faksimilė, Bellarmine University.

↑ Į šio skirtuko turinį

10 citatų homilijos minčiai

Turinys:
1. Benediktas XVI · Kryžiaus žaizdos ir Pranciškaus širdis
2. Šv. Jonas Paulius II · Kaltės suvokimas ir atleidimo džiaugsmas
3. Pranciškus · Švelnumas, kurį pajunta atstumtieji
4. Leonas XIV · Atleidimas pirmiausia pasiūlomas kaip dovana
5. Šv. Jonas Paulius II · Pirmasis žingsnis grįžtant pas Dievą
6. Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija · Dvasia parengia geriems darbams
7. Šv. Tomas Akvinietis · Žmogaus atsakas ir veikiančioji malonė
8. Tridento Susirinkimas · Tikėjimas ir nuteisinimo šaknis
9. Šatrijos Ragana · Kai išlepintos rankos paliečia pūslėtas
10. Victoras Hugo · Sąžinei reikia atleidimo

1. Benediktas XVI · Kryžiaus žaizdos ir Pranciškaus širdis

Nukryžiuotojo žaizdos sužeidė jo širdį dar prieš palikdamos savo žymes jo kūne ant La Vernos kalno.

Benediktas XVI · vertimas į lietuvių k.

Popiežius susieja šv. Pranciškaus gyvenimą su Pauliaus žodžiais apie jame gyvenantį Kristų. La Vernos įvykis Asyžiečio istorijoje įgauna prasmę per ilgą jo kasdienio atsidavimo kelią.

Šaltinis: Benediktas XVI · Asyžiaus homilija, 2007 m. birželio 17 d., pastraipa apie Paulių ir Pranciškų Asyžietį.

2. Šv. Jonas Paulius II · Kaltės suvokimas ir atleidimo džiaugsmas

Šis sakramentas leidžia patirti nuodėmės suvokimą, mūsų dienomis dažnai aptemusį, drauge su atleidimo džiaugsmu.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas į lietuvių k.

Popiežius kalba apie Sutaikinimo sakramentą. Jis seka psalmės maldininko keliu nuo slėptos kaltės iki džiaugsmo, kuriuo jau norisi pasidalyti su kitais.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Bendroji audiencija apie Ps 32 (31), 2004 m. gegužės 19 d., § 4.

3. Pranciškus · Švelnumas, kurį pajunta atstumtieji

Šis švelnumas liudija, kaip Dievas myli kenčiančius ir atstumtus žmones.

Pranciškus · vertimas į lietuvių k.

Evangelijos moteris sulaukia Jėzaus dėmesio ten, kur kiti į ją žvelgia su išankstiniu nusistatymu. Jubiliejaus Mišiose popiežius šį dėmesį pritaiko žmonėms, kuriems dėl negalios ar ligos gresia atskirtis.

Šaltinis: Pranciškus · Ligonių ir žmonių su negalia jubiliejaus homilija, 2016 m. birželio 12 d., Lk 7, 36–8, 3.

4. Leonas XIV · Atleidimas pirmiausia pasiūlomas kaip dovana

Tikras atleidimas nelaukia atgailos, jis pirmiausia pasiūlomas kaip dovana.

Leonas XIV · vertimas į lietuvių k.

Leonas XIV kalba apie Jėzaus laikyseną per Paskutinę vakarienę. Luko pasakojime tą pačią dovanos logiką parodo kreditorius, pats atleidžiantis abiejų skolininkų skolas.

Šaltinis: Leonas XIV · Bendroji audiencija, 2025 m. rugpjūčio 20 d., oficiali katechezės santrauka.

5. Šv. Jonas Paulius II · Pirmasis žingsnis grįžtant pas Dievą

Pripažinti, kad esi nusidėjėlis, galintis nusidėti ir į tai linkęs, yra būtinas pirmasis žingsnis grįžtant pas Dievą.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas į lietuvių k.

Paraginime iškart prisimenamas Dovydas, išgirdęs Natano kaltinimą. Karaliaus prisipažinimas užima vos vieną sakinį, tačiau jame jis jau nebeslepia savo atsakomybės.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Apaštališkasis paraginimas „Reconciliatio et paenitentia“, § 13, pastraipa apie Dovydą ir Nataną.

6. Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija · Dvasia parengia geriems darbams

Dievas mus priima, ir mes gauname Šventąją Dvasią, kuri atnaujina mūsų širdis, parengia ir kviečia mus daryti gerus darbus.

Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija · vertimas į lietuvių k.

Bendroje deklaracijoje šie žodžiai eina po išpažinimo, kad esame priimami vien iš malonės. Iš Pauliaus išpažįstamo ryšio su Kristumi kyla ir naujas kasdienis veikimas.

Šaltinis: Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija · Bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos, § 15.

7. Šv. Tomas Akvinietis · Žmogaus atsakas ir veikiančioji malonė

Šie žmogaus veiksmai yra veikiančiosios malonės padariniai. Jie vyksta drauge su nuodėmės atleidimu.

Šv. Tomas Akvinietis · vertimas į lietuvių k.

Tomas čia svarsto tikėjimą, sužadintą meilės, ir valios nusigręžimą nuo nuodėmės. Psalmėje maldininko atviras išpažinimas ir atleidimo patirtis telpa vienoje eilutėje.

Šaltinis: Šv. Tomas Akvinietis · „Summa Theologiae“, III, q. 86, a. 6, atsakymas į pirmąjį prieštaravimą.

8. Tridento Susirinkimas · Tikėjimas ir nuteisinimo šaknis

Tikėjimas yra žmogaus išganymo pradžia, viso nuteisinimo pamatas ir šaknis.

Tridento Susirinkimas · vertimas į lietuvių k.

Šiame skyriuje Susirinkimas aiškina Pauliaus teiginį apie nuteisinimą tikėjimu ir dovanai. Išganymo pradžią jis sieja su Dievo malone, kuri nėra žmogaus iš anksto užsitarnauta.

Šaltinis: Tridento Susirinkimas · VI sesija, Dekretas dėl nuteisinimo, VIII skyrius.

9. Šatrijos Ragana · Kai išlepintos rankos paliečia pūslėtas

jei niekados nebus broliškai palytėjusios juodųjų ir pūslėtųjų ir niekados gailestingai nenušluosčiusios prakaituotos nuo darbo kaktos?

Šatrijos Ragana · lietuviškas originalas

Mamatė sugretina nuo darbo pajuodusias rankas su išlepintomis. Evangelijoje Jėzus leidžia moteriai paliesti jo kojas, nors Simonui atrodo, kad toks prisilietimas svečiui nederamas.

Šaltinis: Šatrijos Ragana · „Sename dvare“, „Mamatės užrašai“, § 2.

10. Victoras Hugo · Sąžinei reikia atleidimo

Pareiga, mano pareiga, yra draugas, į kurį kreipiuosi. Man tereikia vieno atleidimo, savo sąžinės atleidimo.

Victoras Hugo · vertimas į lietuvių k.

Žanas Valžanas atsiveria Marijui, nors šitaip rizikuoja netekti šeimos artumo. Šiame romano epizode, kaip ir Dovydui po Natano žodžių, tiesa apie save kainuoja daugiau negu patogus nutylėjimas.

Šaltinis: Victoras Hugo · „Les Misérables“, V dalis, VII knyga, I skyrius „The Seventh Circle and the Eighth Heaven“.

↑ Į šio skirtuko turinį

Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos

Turinys:
O už ką atsiprašote?
Kunigui spaudžia ranką
Dar viena imperatoriaus replika
Ką reiškia likti skolingam?
Desertui liko trupinių
Svečias nuramina šeimininkę
Atleidimas per atstumą

O už ką atsiprašote?

Panelė Boiz ir ponas Sanfordas išsiruošė čiuožti. Eidami iki ežero jie susiginčijo. Kai Sanfordas pasakė, kad ji ant ledo tikrai atrodys grakščiai, ji palaikė tai pašaipa.

„Atsiprašau“, – tarė jis. „O už ką?“ – paklausė panelė Boiz. „Gerai nežinau. Bet, regis, jūs manote, kad man derėtų atsiprašyti. Tai ar atleisite?“

Ryšys su skaitiniais. 2 Sam 12, 7–10.13. Natanas Dovydui pasako labai konkrečiai, ką šis padarė, todėl Dovydas žino, ką išpažįsta. Sanfordas mėgina atsiprašyti dar nesupratęs, už ką.

Šaltinis: Richardas Marshas · „Confessions of a Young Lady: Her Doings and Misdoings“ (1905), Project Gutenberg.

Kunigui spaudžia ranką

Pas sunkiai sergantį Padį atėjo kunigas. Padis nenorėjo ilgai vardyti savo nuodėmių, tad kunigas pasiūlė pats skaityti galimų nuodėmių sąrašą. Išgirdęs tą, kurią buvo padaręs, Padis turėjo spustelėti kunigui ranką.

Kunigas vos pradėjo skaityti, o Padis jau taip suspaudė jam ranką, kad šis net riktelėjo. „Gana, tėve. Dar ims graužti sąžinė, kad ir jūs prie mano nuodėmių pridėjote ranką.“

Ryšys su skaitiniais. Ps 31 (32), 5. Psalmės giesmininkas pasiryžta Dievui pasakyti, kuo nusikalto. Padžio išsisukinėjimai primena, kiek kartais užtrunkame, kol ryžtamės patys prabilti.

Šaltinis: Samuelis Loveris · „Father Molloy, or The Confession“, The Book of Humorous Verse, p. 307–309.

Dar viena imperatoriaus replika

Vienas jaunas karininkas draugams taip taikliai pamėgdžiojo imperatorių Paulių, kad šiam įėjus jo iš karto nė nepastebėjo. Atsigręžęs karininkas nutilo. Imperatorius liepė tęsti.

Karininkas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir imperatoriaus balsu pareiškė: „Tolstojau, reikėtų atimti iš tavęs laipsnį. Bet prisimenu, kokia lengvabūdė jaunystė. Tau atleidžiu.“ Imperatorius nusišypsojo. „Na, tebūnie.“

Ryšys su skaitiniais. Ps 31 (32), 1–2. Psalmėje laimingu vadinamas tas, kuriam atleista. Karininkas sumaniai pasiūlė tokią baigtį, bet lengviau atsikvėpti galėjo tik išgirdęs paties imperatoriaus atsakymą.

Šaltinis: Williamas Pattenas (sud.) · „Among the Humorists and After-Dinner Speakers“, I t., p. 284–285.

Ką reiškia likti skolingam?

Vyras nusipirko arklį. Pusę kainos sumokėjo iš karto, o už kitą pusę liko skolingas. Po kurio laiko pardavėjas paprašė grąžinti skolą.

„Mes susitarėme, kad už kitą pusę liksiu skolingas. Kaip galėčiau likti skolingas, jei sumokėčiau?“

Ryšys su skaitiniais. Gal 2, 16.19–21. Paulius klausia, iš kur žmogus gauna teisumą. Arklio pirkėjas pats susikuria tariamą teisumą, pasukdamas sutarties žodžius savo naudai.

Šaltinis: Markas Lemonas (sud.) · „The Jest Book“ (1865), DCV „A Bad Bargain“.

Desertui liko trupinių

Jonathanas Swiftas pakvietė svečius pietų. Kiekvieno laukė bandelė, butelis vyno ir apversta lėkštė. Kai vienas svečias paklausė, kur pietūs, Swiftas apvertė savo lėkštę. Po ja buvo moneta ir gretimos smuklės valgiaraštis. Svečiai pasekė jo pavyzdžiu, užsisakė maisto ir papietavo.

Kai visi pavalgė, šeimininkas parodė išlaidų sąmatą. Iš numatytos sumos atėmus svečių išleistas monetas liko 250 svarų. „Gal patarsite, ką daryti su šiais trupiniais?“ – paklausė jis.

Ryšys su skaitiniais. Lk 8, 2–3. Lukas vardija moteris, kurios keliavo su Jėzumi ir padėjo iš savo išteklių. Swifto pietų anekdote šeimininkas taip pat sugalvoja, kaip svečius pakviesti drauge skirti lėšų pagalbai.

Šaltinis: „Irish Wit and Humor“ (1872), „The Dean’s Contributory Dinner“, Project Gutenberg.

Svečias nuramina šeimininkę

Į namus netikėtai pietų užsukus pažįstamam, šeimininkė kiek sutriko. „Bijau, pone Simpsonai, kad šiandien galėsime pasiūlyti tik labai kuklius pietus.“

„Ponia Džouns, tik nesiteisinkite. Aš manau, kad kartais net sveika likti pusalkaniam.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 36.44–46. Jėzus atkreipia dėmesį į tai, kaip Simonas priima svečią. Simpsono žodžiai leidžia išgirsti kitą stalo pusę: ir svečias vienu sakiniu gali šeimininkui palengvinti arba apsunkinti vakarą.

Šaltinis: „Mr. Punch’s After-Dinner Stories“, p. 101, šeimininkė ir ponas Simpsonas.

Atleidimas per atstumą

Atsisveikindamas su savo buvusiu mokytoju Peksnifu, jaunas Džonas Vestlokas atsiprašė, jei šį buvo įžeidęs. Peksnifas iškilmingai pasakė, kad niekam žemėje nelinki blogo. Džonas ištiesė ranką.

„Ne, Džonai, rankos aš tau nespausiu. Aš tau jau atleidau ir dvasioje apkabinau. O tai geriau negu paspausti ranką.“

Ryšys su skaitiniais. Lk 7, 44–48. Jėzus ragina Simoną pažvelgti į tikrus moters meilės gestus. Peksnifas savo jausmus gražiai išdėsto, tačiau paprastas pasisveikinimo gestas jam pasirodo per sunkus.

Šaltinis: Charlesas Dickensas · „Martin Chuzzlewit“, II skyrius, Project Gutenberg.

↑ Į šio skirtuko turinį