Francescos Alexander poemoje atsiskyrėlis, keturiasdešimt metų meldęsis kalnuose, trokšta sužinoti, kiek pažengė. Angelas pasiūlo nueiti į turgaus aikštę. Ten žmones juokina keliaujantis vaidintojas, kurio siela, pasak angelo, Dievo akyse verta tiek pat kaip atsiskyrėlio. Aikštėje senolis mato dažais išsitepusį žmogų ir iš pradžių negali tuo patikėti. Tik žiūrovams išsiskirsčius abu susėda prie sodo sienos.

Vaidintojas prisipažįsta kadaise plėšikavęs. Kartą naktį jis atrišo gaujos pagrobtą vienuolę ir parvedė ją į vienuolyną. Po to išėjo iš gaujos ir duonai pradėjo užsidirbti turguose. Išklausęs jo senolis pats paprašo, kad Dievas atleistų jo išdidumą. Galiausiai jie drauge grįžta į kalnus, o po tuo pačiu buku atsiranda antra celė. Evangelijos palyginimą čia primena akimirka, kai žmogus liaujasi matavęs savo teisumą ir atpažįsta, kad pats gyvena iš gailestingumo.

Šaltinis: Francesca Alexander, „The Hidden Servants“ (1900), to paties pavadinimo rinkinio poema.

Šventadienis · 30 eilinis sekmadienis (C)