Kad tavo sieloje įžiebtų šviesą.

6-asis laiškas Nektarijaus žmonai, § 3

Sužinojęs apie Nektarijaus sūnaus mirtį, Bazilijus parašė jo motinai. Laišką jis pradeda pasakydamas, kodėl iš pradžių ketino tylėti. Net švelniausias vaistas, paliestas prie uždegimo apimtos akies, gali skaudinti. Panašiai nuo didelio sielvarto kenčiančiam žmogui net geranoriškas žodis kartais būna sunkus. Bazilijus prisimena pačią motiną ir jos gerumą kitiems. Jis rašo žinodamas, kad šį kartą jai pačiai reikia artumo.

Pabaigoje jis ragina sutuoktinius būti vienas kitam paguoda ir pats meldžia, kad Viešpats paliestų jos širdį. Sareptoje Elijas, išgirdęs motinos skundą, išsineša vaiką į kambarį ir kreipiasi į Dievą. Naino kelyje Jėzus pirmiausia pamato verkiančią moterį. Bazilijaus laiške panašus atidumas lemia, nuo ko pradėti ir ko prašyti – pripažinti žmogaus skausmą ir melsti jam šviesos.

Ryšys su skaitiniais. Rašant gedinčiam žmogui galima prisiminti vieną jo artimojo bruožą ir palikti vietos atsakymui, kai jis galės atsakyti.

Šaltinis: Šv. Bazilijus Didysis, 6-asis laiškas Nektarijaus žmonai, §§ 1–3, Roman Letters, graikiškas tekstas.

Šventadienis · 10 eilinis sekmadienis (C)