Po 325 m. Nikėjos susirinkimo Cezarėjos vyskupas Euzebijus parašė savo bendruomenei. Jis norėjo, kad žmonės iš jo paties sužinotų, kaip buvo svarstomas tikėjimo išpažinimas. Į laišką įtraukė ir savo pateiktą išpažinimą, ir susirinkime patvirtintą tekstą. Abiejuose sakoma, kad Jėzus Kristus kentėjo ir trečią dieną prisikėlė.

Toliau vyskupas pasakoja, kodėl pritarė susirinkimo formuluotei apie Sūnų, esantį vienos prigimties su Tėvu. Jis nurodo, kad prieš pritariant buvo svarstoma, kaip suprasti naujus žodžius. Aiškinime atmetama mintis, jog Tėvas, duodamas būtį Sūnui, tarsi būtų padalijęs save į dalis. Laiško skaitytojams Euzebijus perduoda ir patį išpažinimą, ir priežastis, dėl kurių jį pasirašė.

Ryšys su skaitiniais. Lk 24, 44–48. Jėzus padeda mokiniams suprasti, ką jie liudys. Po kelių šimtmečių Euzebijus savo bendruomenei aiškina, ką reiškia žodžiai, kuriais ji išpažįsta nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų.

Šaltinis: Euzebijus Cezarėjietis, „Laiškas apie Nikėjos susirinkimą“, §§ 1–8 (New Advent); Pirmasis Nikėjos susirinkimas (325 m.), tikėjimo išpažinimo tekstas (New Advent).

Šventadienis · 3 Velykų sekmadienis (B)