Jis vienas džiugino jos stalą.

Apie žmogaus sukūrimą, XXV, 10

Jos senatvės ramstis.

Apie žmogaus sukūrimą, XXV, 10

Grigalius Nysietis sustoja prie dviejų Luko detalių. Mirusysis buvo vienintelis sūnus, o jo motina buvo našlė. Komentatorius įsivaizduoja, kaip šis jaunuolis gyvino jos namus prie stalo, darbe ir šventėse. Jis buvo tokio amžiaus, kai motina jau galėjo tikėtis jo paramos senatvėje. Evangelijoje pakanka kelių žodžių, kad išryškėtų, kiek žmogaus kasdienybės kartu su juo prarandama.

Jėzus atkreipia dėmesį būtent į motiną, sustabdo nešėjus ir grąžina jai gyvą sūnų. Grigaliui svarbu, kad šiame pasakojime jaunuolis jau nešamas į kapą. Jėzaus žodis pasiekia jį ir ten. Sareptos našlė taip pat atgauna sūnų. Abiejose scenose Dievo gailestingumas pasiekia konkrečią moterį ir jos šeimą. Naino vartai padeda įsivaizduoti, kokiu kasdieniu, matomu gestu Jėzus atveria prisikėlimo viltį.

ST → NT. Sareptos ir Naino našlių istorijose vaikas grąžinamas motinai. Grigalius Naino susitikimą skaito kaip Kristaus dovanojamą ženklą, kuris parengia tikėjimą būsimu prisikėlimu.

Ryšys su skaitiniais. Kalbant apie mirusį žmogų verta paklausti, kokią kasdienę vietą jis užėmė ir kam po jo mirties ypač reikia paramos.

Šaltinis: Šv. Grigalius Nysietis, Apie žmogaus sukūrimą, XXV, 10, NPNF, II serija, V t., p. 415, istorinis angliškas vertimas.

Šventadienis · 10 eilinis sekmadienis (C)