Staiga pajutau, kad atgavau drąsą ir į mano sielą įžengė viltis.

Laiškas, 1890 m. rugpjūčio 28 d.

Sužinojusi apie dukters ligą, Celina Borzecka išėjo iš namų viena. 1890 m. rugpjūčio 28 d. laiške ji pasakoja radusi bažnyčią užrakintą. Ten, prie slenksčio, atsiklaupė ir meldėsi verkdama. Apie tai, kas tada nutiko, ji rašo „Staiga pajutau, kad atgavau drąsą ir į mano sielą įžengė viltis.“ Durys tebebuvo užvertos, bet Celina pakilo nuo slenksčio pasirengusi toliau rūpintis tuo, kas jai patikėta.

Psalmės žmogus prašo priedangos ir žingsnių tvirtumo. Abu prašymai suprantami Celinos laiško šviesoje. Ji galėjo kreiptis į Dievą ten, kur sužinojusi skaudžią žinią pajėgė ateiti. Ji pati sako gavusi stiprybės tęsti kelią, ir Paulius meldžia tesalonikiečiams tokios paguodos, kuri juos sustiprintų kiekvienam geram darbui ir žodžiui. Užvertos durys šios maldos istorijoje lieka vieta, nuo kurios galima eiti toliau.

Ryšys su skaitiniais. Psalmės prašymą dėl priedangos ir Pauliaus maldą už paguodą sugretinti su Celinos malda ant slenksčio.

Šaltinis: Celina Borzecka, 1890 m. rugpjūčio 28 d. laiškas; lenkišką ištrauką cituoja kardinolas J. Saraiva Martins beatifikacijos homilijoje; Šventųjų skelbimo dikasterija, Celina Chludzińska v. Borzęcka.

Šventadienis · 32 eilinis sekmadienis (C)