Vienoje iš Francescos Alexander užrašytų legendų žmogus ateina melstis už mirusiuosius, kurių kapų niekas nebelanko. Saulė nusileidžia, už kalno iškyla mėnulis, kaime užgęsta žiburiai. Jis tebėra prie kapų, kai pro vartus įeina baltai apsirengę nepažįstamieji. Jie smilko prie įdubusio antkapio, prie bevardžio medinio kryžiaus ir net ten, kur kapo jau nematyti per dilgėles.

Žmogus sugrįžta kitą naktį ir dar daugelį naktų. Pagaliau jis užkalbina vieną iš atėjusiųjų. Šis paaiškina, kad Dievas siunčia juos pagerbti ten palaidotų žmonių. Legendoje vardą praradęs kapas vis tiek turi kam rūpėti. Toks vaizdas padeda įsiklausyti į Jėzaus žodžius apie Abraomą, Izaoką ir Jokūbą: Dievo akyse žmogaus gyvenimas nesibaigia ten, kur liaujasi jį siekusi gyvųjų atmintis.

Šaltinis: Francesca Alexander, „The Hidden Servants and Other Very Old Stories“, „Angels in the Churchyard“.

Šventadienis · 32 eilinis sekmadienis (C)