Sielą, kuri priima Viešpatį.

Laiškas Marcelinui, § 17

Ir kūniškus namus, kuriuose gyveni kūnu.

Laiškas Marcelinui, § 17

Atanazas rašo Marcelinui, kuris po ligos gilinasi į Psalmių knygą. Laiške jis siūlo psalmes rinktis pagal tai, kuo žmogus tuo metu gyvena. Įšventinant namus Atanazas pataria dėkojant giedoti Ps 29 (30) ir Ps 126 (127). Namus jis supranta dvejopai – kaip sielą, kuri priima Viešpatį, ir kaip namus, kuriuose žmogus gyvena kūnu. Abiem jis skiria tą pačią padėkos maldą.

Sareptoje Elijas gyveno svetimuose namuose ir juose šaukėsi Dievo dėl mirusio vaiko. Kambaryje prie jo lovos prasideda tai, už ką motina paskui gali dėkoti. Atanazo patarimas leidžia išgirsti, kaip namų dedikacijai skirta psalmė tampa konkrečios šeimos malda. Joje yra vietos šauksmui ir padėkai už išgelbėtą gyvybę. Abu psalmės judesiai telpa namuose, kuriuose laukiamas Viešpats.

ST → NT. Ps 29 (30) antraštės namai Atanazui žymi ir sielą, kuri priima Viešpatį. Elijo malda našlės namuose duoda šiam psalmės skaitymui biblinį atitikmenį.

Ryšys su skaitiniais. Namuose perskaičius psalmę galima padėkoti už vieną konkretų atvejį, kai Dievo artumo laukėme būtent ten.

Šaltinis: Šv. Atanazas Aleksandrietis, Laiškas Marcelinui apie psalmių aiškinimą, § 17, PG 27, graikiškas tekstas; Atanazas, Laiškas Marcelinui, § 17, Catholic Library.

Šventadienis · 10 eilinis sekmadienis (C)