Romane jaunas teisininkas Emilijus svečiuojasi namuose, kuriuose miršta sena krikščionė. Norėdamas ją paguosti, jis žada kvapnių prieskonių laidotuvių laužui ir kalba apie gražų paminklą. Moteris sako, kad jos vardas jau įrašytas danguje. Ji viliasi susitikti su Kristumi. Emilijus pasitraukia į gretimą kambarį įsitikinęs, kad ligonė kliedi.

Atsigulusį Emilijų pasiekia šviesos spindulys pro plyšelį lentose. Jis girdi atvykėlį linkint ramybės namams. Šis kalba moteriai apie gyvenimą su Kristumi ir širdį, kuri vėl juoksis ir giedos. Pro plyšelį Emilijus mato, kaip lankytojas padeda ranką jai ant kaktos. Moteriai mirus, jos dukra nusišluosto ašaras. Pirmą kartą Emilijus supranta, iš kur krikščionys semiasi drąsos pasitikti mirtį, ir kelia sau klausimą, kuo remiasi ši jų viltis.

Šaltinis: Sabine’as Baring-Gouldas, „Perpetua. A Tale of Nimes in A.D. 213“, VI skyrius, p. 62–67.

Šventadienis · 28 eilinis sekmadienis (C)