Išmintinga širdis atpažįsta, kas vertingiau už turėjimą. Dievo žodis atveria mūsų ketinimus, o Jėzaus meilės žvilgsnis kviečia dalytis, pasitikėti Dievu ir laisvai sekti paskui jį.
Pagrindinės skaitinių mintys
Pirmasis skaitinys · Išm 7, 7–11
Išmintis vertingesnė už turimą galią
Maldininkas išmintį pasirenka labiau negu valdžią, auksą, sveikatą ar grožį. Su ja ateina gėris, kurio negali suteikti vien sukaupti turtai.
Atliepiamoji psalmė · Ps 89 (90), 12–13. 14–15. 16–17
Išmintinga širdis mokosi skaičiuoti dienas
Trumpo gyvenimo akivaizdoje prašoma išmintingos širdies, Dievo gailestingumo ir džiaugsmo. Maldininkas patiki jam savo rankų darbus bei ateinančią kartą.
Antrasis skaitinys · Žyd 4, 12–13
Gyvas Žodis pasiekia širdies sumanymus
Dievo žodis prasiskverbia giliau už žmogaus kuriamą įvaizdį ir atskleidžia tikruosius ketinimus. Prieš jį gyvenimas tampa atviras: Dievui turėsime duoti apyskaitą.
Evangelija · Mk 10, 17–30
Meilės žvilgsnis kviečia į laisvę sekti
Jėzus meiliai žvelgia į turtingą žmogų ir kviečia dalytis su vargšais bei sekti paskui jį. Išganymo neįmanomybę įveikia Dievas. Ilgoji forma žada naują bendrystę ir amžinąjį gyvenimą, kartu mini persekiojimus; trumpoji forma (Mk 10, 17–27) šio tęsinio neapima.
Medžiaga homilijai
Ryšiai su visa Biblija
Kiekvienam skaitiniui parinktos 8 papildančios vietos. Trumpos pažodinės ištraukos patikrintos pagal biblija.lt pateikiamą Rubšio ir Kavaliausko vertimą, LVK 1998 m. Visą nurodytos eilutės tekstą atversite paspaudę jos nuorodą; žemiau pateikiamas paaiškinimas yra šio puslapio sintezė.
Turinys: Pirmajam skaitiniui · Psalmei · Antrajam skaitiniui · Evangelijai
Pirmajam skaitiniui · Išm 7, 7–11
1. 1 Kar 3, 9–12
imlią širdį
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Saliamonas prašo gebėjimo išklausyti ir teisingai spręsti, o ne ilgo gyvenimo, turto ar priešų mirties. Išminties malda čia susiejama su atsakomybe už kitų žmonių gerovę: išmintingas pasirinkimas reikalingas teisingai tarnystei.
2. Pat 3, 13–17
visi tavo turtai negali jai prilygti
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išmintis vertinama labiau už sidabrą, auksą ir brangakmenius; jos keliai veda į gerumą bei taiką. Šis tekstas papildo Išminties knygos vertybių palyginimą: kalbama apie visą gyvenimą ugdantį gėrį, o ne vien apie naudingesnį pirkinį.
3. Sir 6, 18–21
nuo pat jaunystės mokykis drausmės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Siracido knyga išminties paiešką sieja su jaunystėje pradedama drausme. Jos puoselėjimas palyginamas su sėja ir derliumi, o nedrausmingam ji atrodo sunkus akmuo. Meldžiamos dovanos priėmimas apima ir norą leistis ugdomam, nenustumti to, kas pareikalauja pastangos.
4. Išm 9, 4–6
silpnas žmogus ir trumpaamžis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Kreipdamasis į Dievą žmogus prašo prie jo sosto esančios išminties ir pripažįsta savo silpnumą. Net dideli žmogaus gebėjimai be Dievo išminties nepakankami. Taip pirmojo skaitinio prašymas išplečiamas į nuolankų savo ribų pažinimą.
5. Jok 1, 5–8
visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Stokojantis išminties kviečiamas prašyti dosniai duodančio Dievo ir pasitikėti juo. Laiškas parodo, kad išminties malda nėra vien valdovo ar mokyto žmogaus privilegija: su tikru savo negebėjimu gali kreiptis kiekvienas.
6. Iz 55, 1–3
kas nepasotina
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas kviečia be pinigų priimti tai, kas iš tiesų maitina, ir klausia, kodėl jėgos eikvojamos nepasotinančiam dalykui. Išminties pirmenybė atveria klausimą apie troškimus: ar renkuosi gyvenimą teikiančią dovaną, ar tik vis daugiau turiu?
7. 1 Kor 1, 22–25
Dievo galybė ir Dievo išmintis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius Dievo išmintį atpažįsta nukryžiuotame Kristuje, kuris kitiems atrodo silpnas ar neprotingas. Išminties vertę tenka pažinti ir tada, kai ji neatrodo panaši į įprastą galią, prestižą ar sėkmę.
8. Fil 3, 7–11
kad tik laimėčiau Kristų
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius anksčiau vertingais laikytus dalykus permąsto dėl Kristaus pažinimo. Tai asmeniškas vertybių pasikeitimas: didžiausias laimėjimas tampa santykis su Viešpačiu, dalijantis ir jo kentėjimais, ir prisikėlimo viltimi.
Psalmei · Ps 89 (90), 12–13. 14–15. 16–17
1. Ps 39, 5–8
Tavyje visa mano viltis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Maldininkas prašo suvokti savo gyvenimo ribą ir pastebi, kaip žmogus kaupia nežinodamas, kam paliks. Dienų skaičiavimas tampa ne niūria aritmetika, o kvietimu ieškoti tvirtos vilties Dievuje.
2. Job 14, 1–3
praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jobas žmogaus gyvenimą lygina su trumpai žydinčia gėle ir praeinančiu šešėliu. Psalmės malda dėl išmintingos širdies išgirstama ir kenčiančiojo balse: savo dienų trapumą reikia pripažinti, o ne uždengti tariamu visagališkumu.
3. Koh 3, 11–13
tai yra Dievo dovana
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žmogus negali aprėpti viso Dievo veikimo, tačiau gali džiaugtis ir priimti savo darbo vaisių kaip dovaną. Tai papildo psalmės prašymą palaiminti triūsą: ribotas pažinimas neatima prasmingos kasdienybės.
4. Jok 4, 13–15
Jei Viešpats panorės
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Laiškas stabdo įsitikinimą, kad rytdienos keliones ir uždarbį valdome patys. Gyvenimas pavadinamas trumpam pasirodančiu garu. Planus dera kurti nuolankiai, atsimenant Dievo valią ir savo dienų neapibrėžtumą.
5. Ef 5, 15–17
gerai naudojantys laiką
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Raginimas išmintingai gyventi susiejamas su tinkamu laiko panaudojimu ir Viešpaties valios supratimu. Išmintinga širdis ne tik suvokia gyvenimo trumpumą, bet ir renkasi, kam skirti šiandien patikėtą laiką.
6. Rd 3, 22–26
Kas rytą jie nauji
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Skausmo knygoje iškyla kiekvieną rytą atsinaujinančios Dievo malonės ir ištikimybės viltis. Psalmės prašymas pasotinti gerumu auštant kalba ne apie lengvą gyvenimą, o apie galimybę vėl pradėti pasitikint gailestingumu.
7. 2 Kor 4, 16–18
tai vidinis diena iš dienos atsinaujina
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Išorinio žmogaus nykimą Paulius sugretina su kasdieniu vidinio žmogaus atsinaujinimu. Trumpa kančia matoma amžinosios garbės šviesoje. Dienų trapumas neatšaukia vilties, kuri gali augti ir silpstant kūnui.
8. 1 Kor 15, 54–58
jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Prisikėlimo pažadas baigiasi raginimu tvirtai darbuotis Viešpaties darbe, nes šis triūsas nenueina veltui. Psalmės prašymui palaiminti rankų darbus suteikiamas ilgas horizontas: paskutinis žodis nepriklauso mirčiai.
Antrajam skaitiniui · Žyd 4, 12–13
1. Jer 23, 28–29
kaip trupinantis uolą kūjis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pranašas skiria tuščią kalbėjimą nuo tikro Dievo žodžio ir pasitelkia ugnies bei uolą trupinančio kūjo vaizdus. Laiško žydams Žodžio veiksmingumas nėra vien gražus stilius: tiesa gali sugriauti tai, kuo klaidingai remiamės.
2. Iz 55, 10–11
jisai nesugrįš pas mane bergždžias
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Lietaus ir sniego pavyzdžiu aiškinama, kad Dievo siunčiamas žodis nelieka bevaisis. Jis atlieka Viešpaties sumanymą. Laiško žydams kalba apie skvarbų Žodį čia papildoma jo gyvenimą auginančio veikimo vaizdu.
3. 1 Tes 2, 13
kuris ir veikia jumyse
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Paulius dėkoja, kad klausytojai skelbimą priėmė kaip Dievo žodį, veikiantį tikinčiuosiuose. Žodis neapsiriboja išorėje perskaitytu sakiniu: jį priimant atsiveria žmogaus gyvenimą keičiantis veikimas.
4. Apr 1, 12–16
aštrus dviašmenis kalavijas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Regėjime iš Žmogaus Sūnaus burnos išeina aštrus dviašmenis kalavijas. Šis pranašiškas vaizdas padeda skaityti ir Laišką žydams: kalbama apie Kristaus žodžio galią, o ne apie leidimą jo vardu naudoti fizinį smurtą.
5. Jn 12, 47–50
pats žodis, kurį aš kalbėjau
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus savo atėjimą sieja su išganymu, tačiau primena ir paskutinę dieną vertinsiantį jo žodį. Dievo atvertas gyvenimas prašo atsako: išgirstas mokymas negali būti laikomas nieko apie mūsų pasirinkimus nepasakančia informacija.
6. Ef 6, 14–17
Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tarp dvasinės ginkluotės vardijamas Dvasios kalavijas — Dievo žodis. Jis eina kartu su tikėjimu, teisumu ir taikos Evangelija. Todėl aštrumo vaizdo nereikia paversti agresija prieš kitą žmogų.
7. Ps 139, 1–4
iš tolo supranti mano mintis
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dievas pažįsta žmogaus sėdimą ir kėlimą, mintis bei dar neištartą žodį. Laiško žydams atvirumas Dievo akims čia skamba kaip asmeninis santykis: savo tikrojo gyvenimo nuo jo paslėpti nereikia ir nepavyksta.
8. Žyd 4, 14–16
rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Tuoj po dienos skaitinio Laiškas žydams kviečia pasitikint artintis prie malonės sosto. Visą tiesą apie mus pažįstantis Dievas dovanoja ir užjaučiantį Vyriausiąjį Kunigą. Žodžio teismas negali būti atskirtas nuo pagalbos silpnam žmogui.
Evangelijai · Mk 10, 17–30
1. Lk 19, 8–10
pusę savo turto atiduodu vargšams
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Zachiejus pasiryžta dalytis su vargšais ir atlyginti apgautiesiems. Susitikimas su Jėzumi išryškina ne vien tai, kiek turto jis turi, bet ir kam šis turtas dabar tarnaus. Išganymo žinia pasiekia žmogaus ekonominius santykius.
2. 1 Tim 6, 17–19
nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Turtingiesiems liepiama nesudėti vilties į nepatikimus turtus, daryti gera, būti dosniems ir dalytis. Tai padeda konkretinti Evangelijos klausimą: turimas gėris gali tapti tarnyste, o tikrojo gyvenimo viltis remiasi Dievu.
3. Apd 4, 32–35
kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Pirmųjų tikinčiųjų bendrystė pasirodo rūpinimusi, kad tarp jų neliktų stokojančiųjų. Pardavimo ir dalijimosi veiksmai nukreipti į konkrečius poreikius. Jėzaus pažadėtą naują artumą galima atpažinti ir bendruomenės tarpusavio atsakomybėje.
4. 2 Kor 9, 6–8
Dievas myli linksmą davėją
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Dosnumas siejamas su laisvu širdies apsisprendimu ir Dievo teikiama malone. Dovana nepraranda davėjo laisvės: krikščioniškas dalijimasis nėra vien priverstinis turto netekimas ar sandoris dėl didesnio pelno.
5. Pat 11, 24–25
kas pagirdo kitus, bus pats pagirdytas
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Patarlių knyga priešpriešina dosnų dalijimąsi ir pernelyg gniaužiamą turtą. Tai išminties pamoka apie gyvybę auginantį santykį su kitais, o ne mechaninis pažadas, kad kiekviena auka tuoj padidins banko sąskaitą.
6. Įst 8, 17–18
tau duoda galybę būti turtingam
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Žmogus įspėjamas nepriskirti visos gerovės vien savo rankų galybei ir neužmiršti Dievo. Evangelijos turtuoliui skirtas kvietimas paliečia ir pasitikėjimo šaltinį: gavęs daug nepavirstu savo gyvenimo galutiniu šeimininku.
7. Žyd 10, 32–35
geresnį ir nenykstantį lobį
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Laiško skaitytojams primenamas solidarumas su kaliniais ir ištvermė net praradus turtą. Viltis siejama su išliekančia vertybe. Tai paaiškina, kodėl Jėzaus pažadas mini ir persekiojimus: sekimas nepažada apsaugos nuo kiekvieno praradimo.
8. Lk 14, 12–14
jie neturi kuo atsilyginti
Pažodinė ištrauka · biblija.lt, LVK 1998
Jėzus ragina vaišinti tuos, kurie negalės atsilyginti. Dovanos horizontas atveriamas į teisiųjų prisikėlimą. Dalytis su vargšu reiškia atsisakyti uždaro apsikeitimo paslaugomis ir priimti Dievo pažadėtą gyvenimą.
Katekizmas ir temos
Homiletikos vadovo temos padeda jungti skaitinių apmąstymą su Bažnyčios tikėjimu.
Turinys:
Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis · KBK 101–104
Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime · KBK 131–133
Šventasis Raštas kaip maldos versmė · KBK 2653–2654
Širdies neturtas · KBK 1723, 2536, 2444–2447
Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis · KBK 101–104
KBK 101–104: Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis;
Šventasis Raštas kaip maldos versmė · KBK 2653–2654
KBK 2653–2654: Šventasis Raštas kaip maldos versmė;
Šaltinis: Homiletikos vadovas. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija, 2014-06-29
Egzegetiniai komentarai
Teksto prasmę padeda atverti hebrajiški ir graikiški žodžiai, pasakojimo sandara bei to meto gyvenimo aplinka. Žemiau atskiriamas skaitinio aiškinimas ir jo pritaikymas homilijai; prie kiekvienos temos pateikti senesnių ar naujesnių tyrimų šaltiniai.
Turinys:
Išm 7, 7–11 · Išmintis gaunama meldžiantis
Ps 89 (90), 12–17 · Dienų skaičiavimas ir rankų darbas
Žyd 4, 12–13 · Žodis, nuo kurio nepasislepia ketinimai
Mk 10, 17–20 · Ką reiškia paveldėti gyvenimą?
Mk 10, 21–22 · Meilė pirmesnė už reikalavimą
Mk 10, 23–27 · Kupranugaris ir neįmanomybės klausimas
Mk 10, 28–30 · Šimteriopai, bet su persekiojimais
Išm 7, 7–11 · Išmintis gaunama meldžiantis
Phrónesis čia nusako išmanymą, gebėjimą spręsti. Edóthē – „buvo duota“ – pabrėžia gavimą: kalbėtojas meldėsi, ir pas jį atėjo pneûma sophías, išminties dvasia. Graikiškai rašęs žydų autorius kalba Saliamono vardu; tai nėra paties istorinio karaliaus dienoraštis. Tikėtina knygos aplinka – helenistinis Egiptas, kur žydų tikėjimas susitiko su graikų kultūra. Prašymu kalbėtojas jau parodo, ką vertina. Karališkos valdžios ženklus jis minės tik gavęs išmintį: pasakojimą pradeda nuolankus kreipimasis, o gavęs dovaną jis jau gali palyginti kitas gėrybes.
Vertybių eilė nuosekliai plečiasi: skeptrai ir sostai, auksas ir sidabras, galiausiai sveikata, grožis ir šviesa. Net tai, ko nenusipirksi, atsiduria žemiau išminties. Smėlio ir molio palyginimai apverčia įprastą turto matą. Baigiamasis gėrybių pažadas todėl skaitomas po pasirinkimo: pirmiausia mylima išmintis, o ne jos tikimasi kaip priemonės praturtėti.
Šaltinis: Išm 7, 7–11 · graikiškas tekstas, New Advent; USCCB · Išminties knygos autorystės, kalbos ir istorinės aplinkos įvadas.
Ps 89 (90), 12–17 · Dienų skaičiavimas ir rankų darbas
Limnōṯ reiškia „skaičiuoti“. Psalmėje šio veiksmo tikslą paaiškina ləḇaḇ ḥoḵmāh – išmintinga širdis, pažodžiui „išminties širdis“. Prašoma gebėti gyventi suvokiant dienų ribotumą. Todėl malda nepasiūlo apskaičiuoti savo mirties datos; ji moko atpažinti šiandien patikėto gyvenimo vertę. Maldoje dar prašoma, kad Viešpaties gerumas pasotintų auštant. Dienas skaičiuojantis žmogus taip prašo ir džiaugsmo, kuriuo galėtų gyventi nuo pat ryto.
Pabaigoje du kartus meldžiama sutvirtinti rankų darbą. Kônənāh kreipiamasi į Dievą: tegul jis suteikia mūsų triūsui tvirtumo. Trumpaamžiškumas neatšaukia veiklos, o darbas nepadaro žmogaus savipakankamo. Psalmė sujungia atsakingą pastangą ir malonės prašymą; pažadas savaime klestinčiam verslui čia neduodamas.
Šaltinis: Ps 90, 12 · hebrajiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Ps 90, 17 · hebrajiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Michal E. Hunt · XXVIII eilinio sekmadienio B komentaras (2015, atnaujinta 2024), Agape Bible Study.
Žyd 4, 12–13 · Žodis, nuo kurio nepasislepia ketinimai
Zōn – „gyvas“, energḗs – „veiklus, veiksmingas“: Dievo kalbėjimas nėra praeityje likusi žinia. Ankstesnė laiško dalis, remdamasi psalmės kvietimu šiandien klausytis Dievo balso, įspėja neužkietinti širdies. Todėl šios eilutės paaiškina, kodėl klausytojas negali nuo girdimo žodžio pasislėpti už išorinio pamaldumo. Kalavijo įvaizdžiui laiškas suteikia dvi briaunas. Žmogų pasiekiantis žodis toks aštrus, kad per jį iškyla net tie ketinimai, kurių aplinkiniai nemato ir negirdi.
Kritikós nusako gebėjimą atskirti ir spręsti; jo objektas sakinyje – širdies mintys bei sumanymai. Sielos ir dvasios, sąnarių ir kaulų smegenų vaizdai išreiškia prasiskverbimo gelmę, o ne pateikia žmogaus sandaros schemą. Tryliktoji eilutė vaizdą paaiškina: Dievo akims niekas nepridengta. Žodis iškelia klausimą, kaip iš tikrųjų atsiliepiame į jo kvietimą.
Šaltinis: Žyd 4, 12 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Žyd 4, 13 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Haydock Catholic Bible Commentary · Withamo pastabos Žyd 4, 1–16 (XIX a. rinkinys); Joseph H. Thayer · κριτικός, Greek-English Lexicon (XIX a.), Bible Hub.
Mk 10, 17–20 · Ką reiškia paveldėti gyvenimą?
Klēronomḗsō reiškia „paveldėčiau“. Žmogus klausia apie savo veiksmą, tačiau jo pasirinktas veiksmažodis kalba apie gaunamą palikimą. Pasakojimas išlaiko šią įtampą tarp pastangos ir dovanos. Morkus jo nevadina nei jaunuoliu, nei didiku: tokių detalių pateikia kitos Evangelijos. Čia dėmesys krypsta į jo klausimą ir atsaką. Pasakojimo pradžia rodo, kaip jam svarbu gauti atsakymą: pribėga prie besiruošiančio iškeliauti Jėzaus ir priklaupia. Vėliau išgirstą kvietimą svarsto jau žinodamas, ko jis pareikalaus.
Kreipinį didáskale agathé – „gerasis mokytojau“ – Jėzus grąžina klausiančiajam kaip klausimą apie patį gėrio šaltinį. Jo atsakymas nukreipia į Dievą ir parengia kvietimą sekti Jėzumi. Katalikiškame aiškinime šie žodžiai nėra Jėzaus dievystės paneigimas: jie ragina giliau suvokti, į ką žmogus kreipiasi.
Šaltinis: Mk 10, 17 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Mk 10, 18 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Scott Hahn · „Wisdom and Riches“, XXVIII eilinis sekmadienis B, St. Paul Center.
Mk 10, 21–22 · Meilė pirmesnė už reikalavimą
Emblépsas žymi įdėmų žvilgsnį, ēgápēsen – kad Jėzus žmogų pamilo. Šie veiksmai pasakomi prieš raginimą parduoti, išdalyti ir sekti. Taigi sunkus kvietimas kyla iš meilės, o ne iš paniekos nesėkmingam mokiniui. Žvilgsnis žmogų pasiekia dar tada, kai šis nėra pasirinkęs, kaip atsakys. Morkus greta veido išraiškos nurodo ir pasitraukimo priežastį: žmogus turėjo daug nuosavybės. Dabar tikrasis jo atsakymas parodomas veiksmu, nors naujų žodžių jis nebetaria.
Akoloúthei – „sek“ – atskleidžia kvietimo tikslą. Pardavimas nėra atskiras asketinis rekordas: turtas turi pasiekti vargšus, o pats žmogus – eiti paskui Jėzų. Liūdnas pasitraukimas parodo kliūtį šiam ryšiui. Pasakojimo pradžioje žmogus pribėga, pabaigoje nueina: išorinis judesys atskleidžia vidinę dramą. Jėzaus meilė tikra, tačiau atsako ji nepakeičia.
Šaltinis: Mk 10, 21 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Mk 10, 22 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Popiežius Pranciškus · Angelus, 2024-10-13.
Mk 10, 23–27 · Kupranugaris ir neįmanomybės klausimas
Kámēlon yra kupranugaris, trymaliâs – skylutės, rhaphídos – adatos. Vaizdo jėga kyla iš milžiniško dydžių skirtumo. Pats tekstas nekalba apie miestų vartus, pro kuriuos gyvulį būtų galima pravesti jį nukrovus. Tokio paaiškinimo nereikia, kad suprastume Jėzaus hiperbolę: ji parodo, kodėl mokiniai nustemba ir klausia, kas tada gali būti išgelbėtas. Pirmiausia Jėzus kalbasi su mokiniais išlydėjęs žmogų. Jų nuostaba dar padidėja, nes mokytojas po klausimo apie turtinguosius prabyla apie galimybę išgelbėti bet kurį žmogų.
Adýnaton reiškia „neįmanoma“. Jėzus nesumažina išganymo iki sunkios, bet žmogaus technika įvykdomos užduoties. Atsakymas pakeičia veikimo atramą: tai, ko negali žmogus, gali Dievas. Benediktas XVI šį teiginį sieja su Dievo galia pakeisti turtingojo širdį, paskatinti solidarumą ir dalijimąsi. Viltis lieka atvira, tačiau ji remiasi Dievu.
Šaltinis: Mk 10, 25 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Mk 10, 27 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Joseph H. Thayer · τρυμαλιά, Greek-English Lexicon (XIX a.), Bible Hub; Benediktas XVI · Angelus, 2012-10-14.
Mk 10, 28–30 · Šimteriopai, bet su persekiojimais
Hekatontaplasíona – „šimteriopai“ – lydima žodžio „dabar“. Jėzus kalba ne vien apie tolimą atlygį po mirties. Namų, brolių, seserų ir motinų gausa nurodo naują bendrystę: dėl Evangelijos kažko atsisakęs žmogus neturi likti vienas. Bažnyčios bendruomenė kviečiama šį pažadą padaryti apčiuopiamą svetingumu ir dalijimusi. Prie šios kalbos prieinama Petrui priminus, kad jie paliko visa ir nusekė paskui Jėzų. Atsakas įvardija dvi priežastis: dėl jo ir dėl Evangelijos.
Metà diōgmōn reiškia „su persekiojimais“. Šie žodžiai neleidžia šimteriopo atlygio paversti užtikrintos gerovės sandoriu. Pasakojimas skiria dabartinį bendrystės laiką ir ateinantį amžinąjį gyvenimą, nepašalindamas kryžiaus iš nė vieno mokinio kelio. Ši pabaiga priklauso ilgajai Evangelijos formai; pasirinkus trumpąją, ji Mišiose nebus skaitoma.
Šaltinis: Mk 10, 30 · graikiškas tekstas ir gramatinė analizė, Bible Hub; Michal E. Hunt · XXVIII eilinio sekmadienio B komentaras (2015, atnaujinta 2024), Agape Bible Study.
Bažnyčios tėvų komentarai
Turinys:
Šv. Ambraziejus · Išmintis neatskiriama nuo dorybių
Šv. Augustinas · Mūsų darbai prasideda nuo Dievo darbo
Šv. Jonas Auksaburnis · Išėjimo kelias perspėja dabartinį klausytoją
Šv. Klemensas Aleksandrietis · Nuo ištikimo tarno prie Sūnaus dovanos
Šv. Jeronimas · Išeiti su Abraomu, sekti neturtingą Kristų
Tertulijonas · Duoti vargšams reiškia įvykdyti pranašų žodį
Šv. Kiprijonas · Turtingasis, kuriam dar reikia drabužio
Šv. Ambraziejus · Išmintis neatskiriama nuo dorybių
Ji neatskiriamai susijusi su kitomis dorybėmis.
Šv. Ambraziejus, Apie pareigas, II, 13, 64–65; 14, 66–67. Savo vertimas.
Kad niekada netaptų pinigų vergu.
Šv. Ambraziejus, Apie pareigas, II, 13, 64–65; 14, 66–67. Savo vertimas.
Ambraziejus Išminties knygos šviesos ir grožio kalbą pritaiko visam žmogaus gyvenimui. Išmintis jam nėra sumanumas, kuriuo galima pateisinti bet kokį tikslą. Ji susijusi su teisingumu, drąsa ir susivaldymu: geras patarimas negali reikalauti neteisybės, o baimė ar pataikavimas neturi nukreipti nuo tiesos. Išmintingą patarėją Ambraziejus vertina pagal tai, ar jis gali sakyti tiesą tada, kai tai nenaudinga. Išmintis atsiskleidžia sprendžiant, kokį kelią pasiūlyti kitam žmogui.
Todėl išminties vertę ypač atskleidžia santykis su pinigais. Valdantis kitus žmogus neturi pats tapti turto valdomas. Pirmojo skaitinio pasirinkimas tarp išminties ir aukso čia įgauna praktinį matą: ar mano sprendimas lieka teisingas, kai už jį negausiu naudos? Evangelijos kvietimas dalytis išbando būtent šią vidinę laisvę.
Šv. Augustinas · Mūsų darbai prasideda nuo Dievo darbo
Patys tavo tarnai yra tavo darbai.
Šv. Augustinas, Psalmės 89 (90) aiškinimas, 16–17; New Advent antraštė „Psalm 90“. Savo vertimas.
Visi mūsų geri darbai yra vienas meilės darbas.
Šv. Augustinas, Psalmės 89 (90) aiškinimas, 16–17; New Advent antraštė „Psalm 90“. Savo vertimas.
Aiškindamas psalmės prašymą pažvelgti į tarnus ir jų darbus, Augustinas pirmiausia pastebi, kad patys tarnai yra Dievo kūrinys. Tai ne tik sukūrimo atminimas. Remdamasis Laišku efeziečiams jis kalba apie naują žmogaus sukūrimą Kristuje geriems darbams. Prieš prašant palaiminti mūsų veiklą dera atpažinti, kas mumyse jau veikia. Pauliaus mintis leidžia susieti Dievo kuriamą žmogų ir patį rankų darbą. Naujai sukurtas žmogus gali imtis konkrečios veiklos, tačiau ir šioje veikloje Augustinas pirmiausia ieško Dievo dovanos.
Paskutinį prašymą sutvirtinti rankų darbą jis sutelkia į meilę. Daugybė veiksmų gali turėti vieną kryptį, jeigu juos jungia meilė iš tyros širdies. Todėl tikintysis neprašo vien didesnės darbų apimties ar žemiško atlygio. Jis prašo, kad visas gyvenimas taptų vienu meilės darbu. Toks perskaitymas suartina psalmę su Jėzaus kvietimu turėjimą paversti dovana.
ST → NT. žmogus, sukurtas Adome → naujas kūrinys Kristuje geriems darbams → psalmės rankų darbas vienijamas meile. Šią Adomo ir Kristaus sąsają Augustinas pats pateikia 16 dalyje.
Šaltinis: Šv. Augustinas · Psalmės 89 (90) aiškinimas, 16–17 (New Advent: „Psalm 90“).
Šv. Jonas Auksaburnis · Išėjimo kelias perspėja dabartinį klausytoją
Reikia pridėti ir gyvenimą.
Šv. Jonas Auksaburnis, Homilijos Laiškui žydams, 7, 1–2. Savo vertimas.
Jis teisia vidinę širdį.
Šv. Jonas Auksaburnis, Homilijos Laiškui žydams, 7, 1–2. Savo vertimas.
Auksaburnis Dievo žodžio skvarbumą skaito kartu su raginimu įžengti į Dievo poilsį. Dykumos kelias jam yra perspėjimas jau tikintiems ir į Bažnyčios slėpinius įvesdintiems žmonėms. Patirta pagalba dar nesuteikia pagrindo apsileisti: tikėjimas turi tapti gyvenimu. Ankstesnės kartos kelionė todėl paliečia ir dabartinio klausytojo atsakomybę. Homilijoje perspėjimas kyla iš to, kas nutiko per dykumą išėjusiems žmonėms. Gavę pažadą jie dar turėjo juo patikėti ir neatsisakyti kelio išgirdę sunkų žodį.
Komentuodamas dviašmenio kalavijo vaizdą jis pabrėžia vidinę širdį. Nuo Dievo nepasislepia tai, ką žmogus sėkmingai pridengia kitų akims. Tai rimtas kvietimas tikrinti savo ketinimus, o ne pasitenkinti išoriniu priklausymu. Psalmės išmintingos širdies prašymas čia susitinka su laiško perspėjimu: šiandien išgirstas žodis laukia šiandienio atsako.
ST → NT. dykumos karta ir nepasiektas pažado poilsis → Kristaus bendruomenei skirtas kvietimas į Dievo poilsį → tikėjimas turi veikti gyvenime. Tai Auksaburnio aiškinimo eiga, o ne dviejų skirtingų dievų priešprieša.
Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis · Homilijos Laiškui žydams 7, 1–2.
Šv. Klemensas Aleksandrietis · Nuo ištikimo tarno prie Sūnaus dovanos
Per ištikimą tarną suteiktos dovanos.
Šv. Klemensas Aleksandrietis, Kuris turtuolis bus išgelbėtas?, VIII–IX. Savo vertimas.
Sūnūs, broliai ir bendrapaveldėtojai.
Šv. Klemensas Aleksandrietis, Kuris turtuolis bus išgelbėtas?, VIII–IX. Savo vertimas.
Klemensas rimtai priima žmogaus liudijimą, kad šis laikėsi įsakymų. Jėzus jo klusnumo neatmeta: Evangelijoje jį pamyli. Vis dėlto pats klausiantysis jaučia, kad jam dar trūksta gyvenimo pilnatvės. Klemensas šį susitikimą aiškina kaip atsivėrimą malonei, kurios žmogus pats sau nesuteikia. Skyriaus pasakojime įsakymų ištikimybė siekia jaunystę. Dabar prieš klausiantįjį atsiveria kitas žingsnis: asmeniškai atsiliepti jam kalbančiam Sūnui ir priimti tai, ko neįgyjama vien įpročiu.
Mozę jis vadina ištikimu tarnu, o Kristų – tikruoju Sūnumi. Tai nėra kvietimas niekinti įsakymus: jie ugdo ir veda pirmyn. Tačiau Sūnus dovanoja daugiau negu išorinį paklusimą – vaikų, brolių ir bendrapaveldėtojų gyvenimą Tėvo valioje. Išminties prašymas taip krypsta į asmeninį atsiliepimą Kristui, kuris kviečia sekti paskui jį.
ST → NT. Mozė, ištikimas tarnas ir Įstatymo tarpininkas → Kristus, tikrasis Sūnus → sekantieji tampa Dievo vaikais ir bendrapaveldėtojais. Šią grandinę pateikia pats Klemensas.
Šaltinis: Šv. Klemensas Aleksandrietis · Kuris turtuolis bus išgelbėtas? VIII–IX.
Šv. Jeronimas · Išeiti su Abraomu, sekti neturtingą Kristų
Išeik su Abraomu.
Šv. Jeronimas, Laiškas 125 Rustikui, 20 (411 m.). Savo vertimas.
Tapęs neturtingas, sek neturtingą Kristų.
Šv. Jeronimas, Laiškas 125 Rustikui, 20 (411 m.). Savo vertimas.
Laiško pabaigoje Jeronimas jauną vienuolį ragina išsižadėti laisvai, o ne dėl kitų primestos prievartos. Jo akiratyje yra karo ir nesaugumo tikrovė: vien turto netekimas dar nėra dvasinis pasirinkimas. Kalbama apie atsaką į Kristaus kvietimą, kuriame žmogus pats patiki jam savo ateitį. Abraomo išėjimo prisiminimas leidžia klausti, kaip žmogus tvarkosi su likusiomis galimybėmis. Laiškas nesustoja prie karo nusineštų gėrybių ir grįžta prie klausimo, kuo galima pasidalyti dabar.
Tam Jeronimas pasitelkia Abraomo išėjimą iš krašto ir giminės. Numatomas saugumas užleidžia vietą keliui, kurio viso dar nematyti. Turtą turinčiam žmogui jis primena pardavimą ir pagalbą vargšams, o neturinčiam – laisvę nuo didelės naštos. Abiem atvejais centras lieka tas pats: eiti paskui Kristų, o ne vien suskaičiuoti, ko atsisakyta.
ST → NT. Abraomas palieka numatomą savojo krašto saugumą → Kristaus mokinys atsiliepia kvietimui sekti → laisvas pasitikėjimas virsta konkrečiu dalijimusi. Sąsają su Abraomu aiškiai pateikia pats Jeronimas.
Šaltinis: Šv. Jeronimas · Laiškas 125 Rustikui, 20 (411 m.).
Tertulijonas · Duoti vargšams reiškia įvykdyti pranašų žodį
Šis pats įsakymas duoti vargšams.
Tertulijonas, Prieš Markijoną, IV, 36; turtingo žmogaus klausimo ir Mch 6, 8 aiškinimas. Savo vertimas.
Kristus yra žmogus, kuris mums pasako, kas gera.
Tertulijonas, Prieš Markijoną, IV, 36; turtingo žmogaus klausimo ir Mch 6, 8 aiškinimas. Savo vertimas.
Tertulijonas komentuoja Luko pasakojimą apie turtingą žmogų ir priešinasi mėginimui Jėzų atskirti nuo Izraelio Dievo. Jėzaus priminti įsakymai nėra atšaukiami, kai jis paragina turtą išdalyti vargšams. Pasak autoriaus, gailestingumo reikalavimas jau skamba Įstatyme ir pranašuose. Naujas kvietimas atidengia, ar žmogus iš tiesų vertina tai, ką sako vykdąs. Tertulijonas prie savęs išsižadėjimo prieina nuo pokalbio apie Įstatymą. Jam svarbu, kad Jėzaus atsiliepimas į turtingo žmogaus klausimą skatintų tą pačią ištikimybę, kurios jau prašė pranašai.
Toliau jis kreipiasi į Michėjo raginimą elgtis teisingai, mylėti gailestingumą ir eiti su Dievu. Šias dalis susieja su pardavimu, davimu vargšams ir sekimu Kristumi. Tai paties Tertulijono pranašystės išsipildymo skaitymas. Jis padeda išgirsti ir Morkaus Evangeliją: meilė Dievui bei artimui turi paliesti konkrečiai tvarkomą nuosavybę.
ST → NT. Michėjo teisingumas, gailestingumas ir ėjimas su Dievu → Jėzaus parduok, duok ir sek → vieno Dievo mokymas tampa konkrečiu mokinystės veiksmu. Tai Tertulijono pateikta atitiktis.
Šaltinis: Tertulijonas · Prieš Markijoną IV, 36 (Luko paralelės ir Mch 6, 8 aiškinimas).
Šv. Kiprijonas · Turtingasis, kuriam dar reikia drabužio
Tu, kuris buvai nuogas pagal Adomą.
Šv. Kiprijonas, Apie gerus darbus ir išmaldą, 14. Savo vertimas.
Būtum apvilktas baltuoju Kristaus drabužiu.
Šv. Kiprijonas, Apie gerus darbus ir išmaldą, 14. Savo vertimas.
Kiprijonas kalba žmogui, kuris laiko save turtingu ir nieko nestokojančiu. Apreiškimo knygos žodžiais jis atidengia kitą tikrovę: galima turėti daug daiktų ir vis tiek būti dvasiškai nuogam. Ugnimi išmėginto aukso vaizdas nukreipia nuo turimo metalo prie gyvenimo, kurį apvalo atsivertimas ir gailestingumo darbai. Apreiškimo tekste aukso įsigijimas eina drauge su kvietimu apsirengti. Abu vaizdai Kiprijonui leidžia kalbėti apie tai, ko turtingas žmogus negali įžvelgti vien pagal savo atsargas.
Adomo nuogumą jis sugretina su baltu Kristaus drabužiu. Tai kvietimas priimti naują gyvenimą ir juo gyventi, o ne nusipirkti Dievo palankumą. Pirmojo skaitinio aukso ir išminties palyginimas čia įgauna ryškų vaizdą: tikrasis turtas žmogų perkeičia. Evangelijos dalijimasis tampa vieta, kur ši permaina pasirodo kito žmogaus labui.
ST → NT. Adomo nuogumas → baltas Kristaus drabužis → atnaujintas žmogus gyvena gailestingumu. Šią Adomo ir Kristaus priešpriešą pateikia pats Kiprijonas.
Šaltinis: Šv. Kiprijonas · Apie gerus darbus ir išmaldą, 14.
Šventieji: žodis tampa gyvenimu
Turinys:
Pal. Jurgis Matulaitis · Kam atiduoti gyvenimo centrą?
Šv. Bazilijus Didysis · Evangelija pažadina ir nuveda pas brolius
Šv. Faustina · Išgirstas žodis tampa gyvas
Šv. popiežius Jonas Paulius II · Testamentas, kuriame svarbiausi žmonės
Šv. Ignacas Lojola · Ar noriu laisvės, ar tik patogesnio prisirišimo?
Šv. Teresė Avilietė · Neturto įžadą turi lydėti laisva širdis
Šv. Benediktas · Dirbtuvėse taip pat sprendžiama, kam tarnaujame
Pal. Jurgis Matulaitis · Kam atiduoti gyvenimo centrą?
Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo […]
Pal. Jurgis Matulaitis, Užrašai, 1910 m. spalio 14 d., p. 3.
Pirmajame „Užrašų“ įraše, datuotame 1910 m. spalio 14 d., Jurgis Matulaitis apsibrėžia gyvenimo centrą. Apie Dievą ir jo garbę turėtų suktis mintys, jausmai, norai ir darbai. Jis klausia, kaip šio tikslo akivaizdoje atrodo net gražiausi žmonių siekimai. Tai išminties prašymui artimas vertybių patikrinimas. Spalio įrašas prasideda nuo klausimo apie tai, kam skirtas visas gyvenimas. Atsakymą jis taiko ir mintims, kurių kiti nemato, ir darbams, kurių vaisiai matomi bendruomenei.
Įrašo pabaigoje pasirinkimas tampa labai konkretus: pašvęsti tam visą gyvenimą, turtus, gabumus ir gyvybę. Evangelijos klausimas taip pasiekia ir tai, ko neįrašome į turto sąrašą. Gebėjimus bei laiką taip pat galima saugoti vien sau arba patikėti tarnystei. Matulaičio užraše svarbiausias tampa tikslas, kuriam visa tai atiduodama.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7–11; Mk 10, 21: išmintingas pasirinkimas keičia turto, gabumų ir viso gyvenimo paskirtį.
Šaltinis: Pal. Jurgis Matulaitis · Užrašai, 1910-10-14, p. 3 (Aidai, 1998; katalikai.lt).
Šv. Bazilijus Didysis · Evangelija pažadina ir nuveda pas brolius
Meldžiausi, kad rasčiau kurį nors iš brolių, pasirinkusių tokį gyvenimo kelią.
Šv. Bazilijus Didysis, Laiškas 223, 2. Savo vertimas.
Bazilijus laiške pažvelgia į savo jaunystę ir ankstesnius siekius. Susitikimą su Evangelijos tiesa nusako kaip pabudimą iš gilaus miego. Skaitydamas jis atpažįsta pardavimo, dalijimosi su vargšais ir laisvės nuo žemiškų rūpesčių kelią. Išminties vertė dabar matuojama tuo, kokiam gyvenimui ji atveria. Pabudimo vaizdas apima ir požiūrio į ankstesnį išsilavinimą pasikeitimą. Laiške Bazilijus prisimena laiką, kurį skyrė pasaulietinių mokslų išminčiai. Evangelijoje perskaitytą žodį jis jau tikrina savo gyvenimo sprendimais.
Tačiau šis kelias neveda į savarankišką heroizmą. Bazilijus meldžiasi sutikti brolių, kurie jau taip gyvena; jų ieško Egipte, Palestinoje, Sirijoje ir Mesopotamijoje. Jį traukia jų malda ir ištvermė. Ilgosios Evangelijos naujos bendrystės pažadas čia tampa atpažįstamas: atsisakoma vien sau saugomo gyvenimo ir ieškoma žmonių, su kuriais galima eiti Dievo link.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7; Mk 10, 21. 28–30: Evangelijos išmintis keičia siekius ir atveria naują brolystę.
Šaltinis: Šv. Bazilijus Didysis · Laiškas 223, 2 (Blomfieldo Jacksono vertimas, NPNF, 1895).
Šv. Faustina · Išgirstas žodis tampa gyvas
Dievo žodis yra gyvas žodis.
Šv. Faustina, Dienoraštis, 1104 įrašas (PDF p. 262). Savo vertimas.
Dienoraščio 1104 įraše Faustina prisimena konferenciją apie Dievo gerumą ir gailestingumą. Klausydamasi ji išgyvena Dievo meilės artumą ir supranta, kad jo žodis gyvas. Įrašas trumpas, tačiau aiškiai susieja girdimą mokymą su vidiniu atsiliepimu: pasakoma ne vien tai, ką kalbėjo pamokslininkas, bet ir kas vyko klausytojos širdyje. Trumpame dienoraščio įraše įvykis prasideda nuo žmogaus tariamo žodžio. Faustina į jį atsiliepia kaip į kalbėjimą apie Dievo artumą, kurį dabar pati patiria kaip malonę.
Ši jos aprašyta patirtis padeda įsiklausyti į Laišką žydams. Žodis gali pasiekti žmogų giliau negu informacija ar įsiminta formuluotė. Faustinos dėmesys krypsta į Dievo meilę, kuri ją paliečia. Rengiant homiliją galima paklausti, ar išgirstą žodį priimame kaip kreipimąsi ir leidžiame jam paliesti mūsų tikruosius ketinimus.
Ryšys su skaitiniais. Žyd 4, 12–13: Dievo kalbėjimas pasiekia žmogaus vidų ir laukia asmeninio atsako.
Šv. popiežius Jonas Paulius II · Testamentas, kuriame svarbiausi žmonės
Nepalieku nuosavybės, kuria reikėtų disponuoti.
Šv. Jonas Paulius II, Testamentas, 1979 m. kovo 6 d. dalis; paskelbta 2005 m. balandžio 7 d.. Savo vertimas.
1979 m. kovą per dvasines pratybas Jonas Paulius II rašo testamentą. Jis nežino paskutinio pašaukimo datos, tačiau nori, kad žemiškasis gyvenimas tam susitikimui rengtų. Toliau nurodo nepaliekąs nuosavybės, kuria reikėtų disponuoti, o kasdien naudotus daiktus prašo išdalyti taip, kaip atrodys tinkama. Testamente artėjančios mirties data lieka Dievo rankose. Prie to, ką galima sutvarkyti dabar, popiežius priskiria daiktus ir gyvenimo pareigas, o savo paties ateitį patiki Viešpačiui.
Greta daiktų sutvarkymo yra dėkingumas žmonėms, atleidimo prašymas ir maldos prašymas. Gyvenimo apyskaita čia neišsenka palikimo sąrašu. Psalmės dienų skaičiavimas įgauna konkretų pavidalą: jau dabar įvardyti, kam priklauso gyvenimas ir kokius ryšius noriu patikėti Dievui. Evangelijos laisvė nuo turėjimo atveria vietą dėkingumui bei pasitikėjimui.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 12; Mk 10, 21: paskutinio susitikimo perspektyva padeda šiandien laisviau elgtis su tuo, ką turime.
Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Testamentas, 1979-03-06 dalis; paskelbta 2005-04-07, Šventasis Sostas.
Šv. Ignacas Lojola · Ar noriu laisvės, ar tik patogesnio prisirišimo?
Kad Dievas ateitų ten, kur jie nori.
Šv. Ignacas Lojola, Dvasinės pratybos, 149–157, trijų žmonių porų meditacija. Savo vertimas.
Meditacijoje apie tris žmonių poras Ignacas tikrina norą išsilaisvinti iš prisirišimo prie įgytų pinigų. Pirmieji norėtų laisvės, bet iki mirties nesiima priemonių. Antrieji nori jos taip, kad būtinai išlaikytų turimą dalyką. Malda tuomet tampa mėginimu pakviesti Dievą ten, kur jau patys nusprendė pasilikti. Pratybose visos trys poros susiduria su ta pačia turto ir prisirišimo problema. Todėl skirtumą atskleidžia ne suma, bet tai, ką žmogus nusprendžia daryti su tuo, ką turi.
Trečiųjų kryptį lemia galimybė geriau tarnauti Dievui: pagal tai sprendžiama turėti ar atsisakyti. Ignacas ragina prašyti malonės taip pasirinkti. Šis raštų pratimas leidžia Evangelijos klausimą pratęsti į sąžinės tyrimą: ar tikrai ieškau Dievo valios, ar noriu, kad jis patvirtintų mano iš anksto saugomą išimtį? Laiško žydams žodis atveria ir šiuos ketinimus.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21–22; Žyd 4, 12: vidinę laisvę parodo pasirengimas leisti Dievo kvietimui pakeisti sprendimą.
Šaltinis: Šv. Ignacas Lojola · Dvasinės pratybos 149–157 (Elderio Mullano vertimas, 1914, CCEL).
Šv. Teresė Avilietė · Neturto įžadą turi lydėti laisva širdis
Kai turiu mažiausiai, turiu ir mažiausiai rūpesčių.
Šv. Teresė Avilietė, Tobulumo kelias, 2 skyrius. Savo vertimas.
Rašydama šv. Juozapo vienuolyno seserims Teresė neleidžia pasitenkinti vien išoriniu neturto pavidalu. Galima atsisakyti nuolatinių pajamų ir vis tiek mintimis nenustoti jų vaikytis. Ji dalijasi savo patirtimi: turėdama mažiau, patirdavo ir mažiau rūpesčių. Raginimas kyla iš pačios tikrinamo gyvenimo. Mokymas skirtas konkrečiai bendruomenei, turinčiai spręsti dėl savo pragyvenimo. Teresė sveria, kiek apsisprendimas atsisakyti nuolatinių pajamų veikia ir vidinę ramybę, ir žmones, kurie jas paremia.
Teresė pastebi ir skaudų prieštaravimą: nuolat nerimaudamos dėl išmaldos seserys gali prašyti nereikalingo dalyko iš žmogaus, kuriam jo reikia labiau. Todėl jos mokymas paliečia ne vien asketiką, bet ir teisingumą kitam. Neturto pažadas turi išlaisvinti nuo savęs saugojimo ir leisti patikėti Dievui dieną bei jos poreikius.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21; Ps 89 (90), 14: atsisakyti turėjimo neužtenka, jei širdis lieka valdoma baimės ir godumo.
Šaltinis: Šv. Teresė Avilietė · Tobulumo kelias, 2 (E. Allisono Peerso vertimas, CCEL).
Šv. Benediktas · Dirbtuvėse taip pat sprendžiama, kam tarnaujame
Teužsiima savo amatais su visu nuolankumu.
Šv. Benediktas, Regula, 57 skyrius. Savo vertimas.
Regulos 57 skyriuje Benediktas kalba apie vienuolyno amatininkus. Jų gebėjimai reikalingi, tačiau sėkmingas darbas gali tapti puikybės priežastimi: meistras ima manyti esąs ypatingas bendruomenės geradarys. Todėl amatas turi būti atliekamas nuolankiai. Rankų darbas neuždaromas už dvasinio gyvenimo ribų. Jei meistras dėl savo amato ima puikuotis, regula numato ir darbą sustabdyti. Prie jo galima sugrįžti tada, kai keičiasi tai, kaip žmogus gebėjimą vertina.
Parduodant dirbinius draudžiama apgaulė; kainos neturi būti godumo įrankis. Visą tvarką vainikuoja siekis šlovinti Dievą. Psalmės prašymas sutvirtinti rankų darbą čia gauna kasdienį klausimą: kokia širdimi dirbu ir kaip elgiuosi su pirkėju? Turtas bei gebėjimai tampa tarnyste tada, kai neužgožia sąžiningumo ir pagarbos kitam.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 17; Mk 10, 21: darbo vaisių vertę parodo ir sąžiningas, nuo godumo laisvas jų naudojimas.
Šaltinis: Šv. Benediktas · Regula 57 (Leonardo J. Doyle’o vertimas, 1948/2001; OSB).
Palyginimai
Turinys:
Boetijus · Brangakmenio spindesys dar nėra žmogaus vertė
Seneka · Laikrodį ištuština ne vien paskutinis lašas
Šv. Augustinas · Sveikų kūno dalių sąrašas neužgydo žaizdos
Šv. Kryžiaus Jonas · Tas pats paveikslas atveria vis daugiau grožio
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas · Skulptoriaus darbas ir liejimo forma
Šv. Jonas Auksaburnis · Kario stiprybė nėra vien jo šarvai
G. K. Chestertonas · Baltas stulpas pats baltas neišlieka
Boetijus · Brangakmenio spindesys dar nėra žmogaus vertė
Boetijus klausia, kas iš tikrųjų spindi, kai žmogus pasipuošia brangakmeniais. Grožis priklauso akmeniui; savininkui jis savaime nesuteikia nei išminties, nei vidinio kilnumo. Galima labai brangiai apsupti save tuo, kas gražu, ir vis tiek neatsakyti į klausimą, kuo gyvenu aš pats. Puošmena į tikrą ar netikrą vertę neatsako žmogaus vardu. Jos spindesį pamato žiūrovai, tačiau iš jo dar nesužino, ką savininkas brangina.
Išminties knygos auksas bei brangenybės taip gauna aiškų priešpriešinį vaizdą. Jų vertė tikra, tačiau žmogaus širdžiai reikia daugiau negu prisiliesti prie vertingo daikto. Jėzaus kvietimas dalytis leidžia turimą grožį ir naudą paversti kito žmogaus gėriu.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 8–10; Mk 10, 21: turimas vertingas daiktas dar neparodo, ką žmogus laiko savo gyvenimo lobiu.
Šaltinis: Boetijus · Filosofijos paguoda II, V proza (H. R. Jameso vertimas, 1897, Project Gutenberg).
Seneka · Laikrodį ištuština ne vien paskutinis lašas
Seneka gyvenimo laiką palygina su vandens laikrodžiu. Jo neištuština vien paskutinis lašas: iki tol jau ištekėjo visas ankstesnis vanduo. Taip ir gyvenimas nesibaigia tik paskutinę akimirką. Kiekviena praėjusi diena yra jau nugyventa jo dalis. Vandens tekėjimas vyksta nuolat, net jei niekas prie laikrodžio nestovi. Tą patį Seneka prašo suprasti ir apie kasdienę laiko tėkmę.
Psalmės prašymas mokyti skaičiuoti dienas šį vaizdą nukreipia į dabartį. Šiandien dar galima skirti dėmesio žmogui, padaryti reikalingą darbą, susitaikyti ar pasimelsti. Laikrodis padeda pastebėti ribotumą; malda patiki Dievui tai, kuo užpildome mums duotą laiką.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 12. 17: gyvenimo ribotumo pažinimas kviečia išmintingai naudoti dabartinę dieną.
Šaltinis: Seneka · Laiškai Lucilijui 24, 20 (R. M. Gummere’o vertimas, Wikisource).
Šv. Augustinas · Sveikų kūno dalių sąrašas neužgydo žaizdos
Augustinas prašo įsivaizduoti gyvybei pavojingą žaizdą. Gydytojui išvardyti visas sveikas kūno dalis būtų menka pagalba: dėmesio reikia būtent tam, iš kur kyla pavojus. Kartu nereikia gydyti to, kas sveika. Palyginimą autorius pasitelkia svarstydamas tikėjimo, meilės ir Bažnyčios vienybės ryšį. Pavojus paaiškėja tiesiog atsigręžus į vietą, kuri skauda. Sąrašas to, kas dar šalia veikia, gydytojui nepasako, nuo ko pirmiausia pradėti.
Šis vaizdas padeda išgirsti Jėzaus žodžius apie vieną trūkstamą dalyką. Žmogaus padarytas gėris išlieka tikras, tačiau jo išvardijimas dar neatveria saugomos širdies vietos. Gyvasis Dievo žodis kviečia pripažinti ir tai, kam labiausiai reikia gydymo.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 20–22; Žyd 4, 12–13: sąžinės tiesa apima ir gėrį, ir tai, ką vis dar mėginame už jo paslėpti.
Šaltinis: Šv. Augustinas · Apie Krikštą I, 8, 11, New Advent.
Šv. Kryžiaus Jonas · Tas pats paveikslas atveria vis daugiau grožio
Kryžiaus Jonas siūlo įsivaizduoti nuostabų paveikslą, turintį daugybę subtilių grožybių. Vienas žiūrovas įžvelgia mažiau, kitas, aiškiau ir jautriau regintis, pastebi daugiau. Keičiasi gebėjimas matyti, o paveikslo grožio dar lieka neaprėpto. Net geriausiai regintis nepasiekia ribos, už kurios nebebūtų ko atrasti. Regėjimo skirtumas patikrinamas palikus tą patį paveikslą žiūrovų akivaizdoje. Vienas jo nepadaro gražesnio už kitą; jis pamato subtilybių, kurių mažiau įgudusi akis nepastebėjo.
Šiuo palyginimu autorius aiškina skirtingą Dievo dovanojamos vienybės gelmę. Išminties knygos malda taip pat prašo naujo gebėjimo vertinti: brangenybė gali užimti visą dėmesį, kol neatrandama didesnė išminties vertė. Evangelijos žmogui Jėzus atveria dar nepriimtą gyvenimo galimybę. Šis įvaizdis kviečia nepasitenkinti tuo, ką jau manome pažįstantys, ir leistis Dievo vedamiems toliau.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7–11; Mk 10, 21: prašoma išmintis padeda atrasti gėrį, kuris pranoksta ankstesnį mūsų vertinimą.
Šaltinis: Šv. Kryžiaus Jonas · Kopimas į Karmelio kalną II, 5, 9–11 (E. Allisono Peerso vertimas, CCEL).
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas · Skulptoriaus darbas ir liejimo forma
Montfortas sugretina du skulptoriaus darbo būdus: kietą medžiagą galima kalti įrankiais arba lieti į parengtą formą. Antruoju atveju svarbi ir pati forma, ir medžiagos pasidavimas. Kietai besipriešinanti medžiaga negali būti tiesiog išlieta norimu pavidalu. Montforto vaizde skiriasi ir darbo eiga. Kalant reikia suduoti daug smūgių, o liejant iš anksto parengta forma priima medžiagą ir suteikia jai pavidalą.
Šventasis šiuo įvaizdžiu aiškina Marijos vietą Kristaus panašumo ugdyme ir Šventosios Dvasios veikimą. Evangelijos pažadas, kad Dievui įmanoma tai, ko negali žmogus, kviečia pasitikėti ir tapti imliam malonei. Palyginimas padeda klausti, ar savo pastangomis norime valdyti visą rezultatą, ar leidžiame Dievui mus formuoti.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 27: Dievo dovana kviečia bendradarbiauti ir laisvai atverti gyvenimą jo veikimui.
Šaltinis: Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas · Marijos paslaptis 16–18, Montfort Missionaries.
Šv. Jonas Auksaburnis · Kario stiprybė nėra vien jo šarvai
Auksaburnis sugretina du karius: vienas pasitiki savo išugdyta jėga ir gebėjimu kovoti, kitas remiasi vien šarvais. Pirmojo stiprybė yra jame pačiame, antrojo atrama – tai, ką jis dėvi. Šiuo vaizdu autorius lygina dorybę ugdantį žmogų su tuo, kuris saugumą patiki vien turtui. Apsisaugojimo priemonės gali pasitarnauti tam tikrą metą. Tačiau paties žmogaus išugdyta jėga eina drauge su juo, ir palikęs šarvus jis dar gali ja pasikliauti.
Išminties knygos maldininkas taip pat ieško daugiau negu išorinio apsirūpinimo. Evangelijos žmogui neužtenka išsaugoti turimą nuosavybę: Jėzus kviečia dalytis ir sekti juo. Palyginimas padeda klausti, kas lieka mano gyvenimo atrama pasikeitus aplinkybėms. Krikščioniškas atsakas remiasi ir Jėzaus pažadu, kad žmogaus jėgų ribos neužkerta kelio Dievo veikimui.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 8–10; Mk 10, 21–27: išminties ir mokinystės vertė pranoksta turto žadamą išorinį saugumą.
G. K. Chestertonas · Baltas stulpas pats baltas neišlieka
Chestertonas pateikia paprastą vaizdą: paliktas be priežiūros baltas stulpas ilgainiui patamsėja. Norint išsaugoti jo baltumą, tenka vėl dažyti. Tai, ką branginame, ne visada išlieka vien todėl, kad nedarome nieko. Jo išsaugojimui reikia naujo veiksmo. Autoriaus vaizde pakanka kurį laiką nieko nedaryti, kad aplinka pati pakeistų stulpą. Todėl ankstesnį žmogaus sumanymą išsaugo ir šiandien atliekamas darbas.
Evangelijos žmogus prisimena įsakymų laikęsis nuo jaunystės, tačiau šiandien išgirsta naują kvietimą sekti. Ankstesnė ištikimybė yra brangi pradžia gyvam atsakui. Psalmės skaičiuojamos dienos leidžia šį klausimą pakartoti kas rytą: kokiu dabartiniu pasirinkimu pratęsiu tai, ką sakau laikąs savo gyvenimo gėriu?
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 20–21; Ps 89 (90), 12: ištikimybė auga per atnaujinamą dabartinį atsaką.
Šaltinis: G. K. Chestertonas · Ortodoksija VII, „Amžinoji revoliucija“ (1908), Project Gutenberg.
Pasakojimai
Turinys:
François Coppée · Auksas, prie kurio vis trūko dar vienos valandos
Robertas Hugh Bensonas · Svečias, kurio laukiama gyvenimo pabaigoje
Šatrijos Ragana · Rąstelis, kuris neleido ramiai skaityti
Mary De Morgan · Duona, nuo kurios visko pasidaro per maža
Gesta Romanorum · Trys skrynelės ir vienas pasirinkimas
Rabindranathas Tagore · Brangenybė, kuri buvo palikta smėlyje
Šv. Jonas Boskas · Rožės, kurių spygliai iš tolo nematomi
François Coppée · Auksas, prie kurio vis trūko dar vienos valandos
Coppée pasakojime prasilošęs Liusjenas de Hemas užmiega lošimo namuose. Prieš užmigdamas jis pamato, kaip lošimo namų darbuotojas grėbliuku pasiima paskutinį jo šimto frankų banknotą. Prie ruletės paliktas visas likęs turtas. Kai Liusjenas pakyla nuo stalo, jam apsvaigsta galva, ir jis vos laikosi ant kojų.Sapne jis išeina į apsnigtą Paryžių ir pamato miegančią elgetaujančią mergaitę. Jos nukritusiame bate blizga kieno nors paaukotas auksinis luidoras. Užuot padėjęs vaikui, Liusjenas monetą pavagia ir grįžta prie ruletės. Šįkart jis vis laimi. Pinigai nebetelpa kišenėse, tačiau mintis apie mergaitę neduoda ramybės. Jis pažada netrukus grįžti, parsinešti ją namo ir globoti kaip dukterį. Tik dar vienas laimėjimas, dar viena valanda…
Kai lošimas pagaliau nutraukiamas, jis nubėga prie suolo. Mergaitė vis dar ten, bet jau mirusi nuo šalčio. Iš siaubo Liusjenas pabunda: visa vagystė ir laimėta krūva aukso buvo košmaras. Dar galima gyventi kitaip. Jis užstato laikrodį, stoja tarnauti, nebeima kortų į rankas ir išmoksta gyventi iš atlyginimo. Vėliau bičiulis pamato jį dedant auksinį luidorą miegančiai vargšei mergaitei į delną.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21; Ps 89 (90), 12: pagalba negali amžinai laukti dienos, kai pagaliau pasijusime turį pakankamai.
Šaltinis: François Coppée, Le louis d’or, Longues et brèves (1893), originalas prancūzų kalba · Biblisem.
Robertas Hugh Bensonas · Svečias, kurio laukiama gyvenimo pabaigoje
Bensono rinkinio pabaigoje senas kunigas jau guli mirties patale. Jo bičiulis dar viliasi pasveikimo, bet gydytojas tos vilties nepatvirtina. Namuose kyla nerimas: du vaikai sakosi matę šeimininką prie vartų, nors jis tebėra kambaryje. Netrukus tarnas Parkeris kviečia prie lovos. Kunigas sėdi jo prilaikomas ir žiūri priešais save, vis kilsteldamas ir atverdamas rankas, tarsi ruoštųsi ką nors pasitikti. Parkeris yra prie lovos ir padeda kunigui išsilaikyti. Kiti namų žmonės mėgina suprasti už durų ir prie vartų nutikusius dalykus, tačiau bičiulis jau laukia čia pat, prie žmogaus, kuris pats ruošiasi pasitikti.
Bičiulis atsiklaupia ir laukia kartu. Senasis vis prabyla apie artėjantį Svečią. Apačioje garsiai suskamba varpas; berniukas nubėga prie durų. Paskutinę akimirką kunigo veidą nušviečia šypsena, jo žvilgsnis susitelkia ties lovos kojūgaliu, ir jis suglemba Parkerio rankose. Tik po to laiptais ateina žinia, kad į namus atvyko parapijos kunigas. Literatūrinis pasakojimas palieka skaitytojui mirštančio žmogaus pasitikėjimo vaizdą: jo laukimas nesibaigia vien tuo, ką kiti gali pamatyti prie durų.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 12–14; Mk 10, 17. 30: amžinojo gyvenimo klausimas kviečia ruoštis susitikimui su Viešpačiu jau dabar.
Šaltinis: Robertas Hugh Bensonas, The Expected Guest, The Light Invisible · 1910 leidimas, Project Gutenberg.
Šatrijos Ragana · Rąstelis, kuris neleido ramiai skaityti
Šatrijos Raganos Vincukas iš miško veža žabus ir pamato gražius beržinius rąstelius. Vienas labai praverstų motinai prakurti. Jis žino, kad daiktas svetimas, tačiau ima teisintis: ponas nė nepajus, o medį juk Dievas užaugino. Pasirinktą rąstelį paslepia po žabais. Namuose viskas įprasta — gyvuliai pašerti, vaikai laukia vakarienės, galima atsiversti knygą. Tik mintis nuolat sugrįžta prie paslėpto daikto. Rąstelis praverstų namuose ir dėl to vilioja. Tačiau grįžus po pažįstamų ūkio darbų ateina valanda, kai niekas nebeužgožia prisiminto savo paties poelgio. Atsiversta knyga gali kalbėti apie visai konkretų daiktą čia pat.
Knygoje jis perskaito apie sąžiningumą, kuris neleidžia pasisavinti net menkiausio svetimo daikto. Rytojaus pamokslas bažnyčioje paliečia tą patį pasiteisinimą: mažumas dar nepadaro vagystės teisingos. Vincukas nebegali apsimesti, kad kalbama vien apie kitus. Jis meldžia atleidimo ir pasiryžta žalą atitaisyti. Auštant pasikinko arklį, išveža rąstelį atgal ir padeda ten, iš kur paėmė. Tik tada nuo širdies tartum nusirita sunki uola, ir berniukas vėl gali dainuoti.
Ryšys su skaitiniais. Žyd 4, 12–13; Mk 10, 20–22: išgirsta tiesa pasiekia ir vietą, kurią žmogus mėgino apsaugoti savais pasiteisinimais.
Šaltinis: Šatrijos Ragana, Vincas Stonis, IX skyrius, 183–226 pastraipos · 1906 leidimas, Wolne Lektury.
Mary De Morgan · Duona, nuo kurios visko pasidaro per maža
Mary De Morgan pasakoje kepėjas pyksta dėl sudegusių kepalų. Iš vieno išlenda krosnies kipšiukas ir pasiūlo sandėrį: duona visuomet pavyks, pirkėjų nestigs, tik ją valgantys žmonės taps nepatenkinti. Kepėjas sutinka — juk jam pačiam tos duonos valgyti nereikės. Netrukus palikimą gavęs teisėjas skundžiasi, kad pinigų galėjo būti daugiau, jo žmona — kad jie atėjo per vėlai, o dukterys — kad turtas neatiteko joms. Kepėjo sunkus būdas matyti iš pat pradžių: vos nepavykus darbui jis pratrūksta. Todėl sandėris žada palengvinti būtent tai, kas jam pačiam tuo metu rūpi. Apie pirkėjų nuotaikas jis negalvoja taip, kaip apie neiškepusį kepalą.
Nerimas ir priekaištai pasklinda po visą kaimą. Vien kepėjas džiaugiasi pelnu, kol supykę žmonės nusprendžia, kad jo linksmumas yra įžeidimas. Minia sumuša jį ir nusiaubia kepyklą. Sudaužius krosnį kipšiukas pasprunka, o žmonės atsitokėja. Teisėjas net mėgina nuslėpti savo paties įsakymą bausti. Kepėjas sutaiso krosnį ir vėl kepa paprastą duoną, kartais nepavykstančią. Dabar jis verčiau priima tokį darbą, negu pelną, kurį lydi visų nelaimė.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 8–10; Ps 89 (90), 14: turėjimo gausa savaime neišmoko atpažinti gėrio ir juo džiaugtis.
Gesta Romanorum · Trys skrynelės ir vienas pasirinkimas
Viduramžių pasakojimų rinkinyje karaliaus dukters laukia išbandymas. Prieš ją pastatomos trys skrynelės: auksinė, sidabrinė ir švininė. Imperatorius sako, kad tinkamas pasirinkimas turi būti naudingas ir jai, ir kitiems. Mergaitė pirmiausia meldžia Dievo pagalbos. Auksinės grožis vilioja, bet neatskleidžia, kas viduje. Sidabrinės užrašas žada tai, ko trokšta jos prigimtis, tačiau ji nepasitiki kiekvienu savo troškimu. Skrynelės skiriasi ne vien medžiaga. Kiekvienoje galima perskaityti žodžius apie tai, ką žmogus gaus pasirinkęs ją. Mergaitė turi įvertinti tuos pažadus dar prieš atidarydama dangtį, kai sprendimui padeda vien malda ir supratimas.
Galiausiai ji sustoja prie blankios švininės skrynelės. Jos užrašas kreipia į tai, ką žmogui skiria Dievas. Mergaitė ją pasirenka, ir imperatorius pagiria jos sprendimą. Viduje slypi brangakmeniai. Tuo tarpu auksinėje yra mirusiųjų kaulai, o sidabrinėje — žemės ir kirminų. Pasakojimo pabaigoje ji išteka už princo. Lemiamą kelią į dovaną atvėrė ne išorinis blizgesys, o malda ir gebėjimas nepatikėti pirmuoju patraukliu pažadu.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7–11; Mk 10, 21: vertę atpažinti padeda išmintis, kurios žmogus prašo, o ne vien tai, kas pirmiausia patraukia akis.
Rabindranathas Tagore · Brangenybė, kuri buvo palikta smėlyje
Indijos poeto Tagore pasakojime prie Gangos besimeldžiantį Sanataną susiranda nuskuręs brahmanas ir prašo pagalbos. Sanatanas sako visa jau išdalijęs: telikęs dubenėlis išmaldai. Svečias pasakoja sapne gavęs Šivos patarimą kreiptis būtent į jį. Tuomet Sanatanas prisimena kadaise tarp pakrantės akmenukų radęs neįkainojamą akmenį. Jis buvo paslėpęs jį smėlyje, manydamas, kad gal kam prireiks, ir dabar parodo vietą. Gėrybė, kurios svečias ieško, paaiškėja esanti visai arti, ten, kur kitas ją paliko tarp akmenų. Brangenybės radimas dar nėra pasakojimo atomazga: dabar vyrui tenka apsispręsti, ar naujas daiktas jam tikrai duos tai, ko ieškojo.
Brahmanas išsikasa brangenybę, bet neskuba džiaugsmingai iškeliauti. Jis atsisėda ir mąsto iki pat saulėlydžio, kol piemenys pargena galvijus. Galiausiai sugrįžta prie Sanatano ir paprašo bent menkos dalelės to vidinio turto, dėl kurio pasaulio brangenybės jam tokios nesvarbios. Po šio prašymo akmenį sviedžia į vandenį. Pasikeičia pati jo ieškojimo kryptis: pradžioje norėjęs gauti daiktą, dabar trokšta išmokti tokios laisvės, kuri leidžia jo nesaugoti kaip didžiausio lobio.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 8–11; Mk 10, 21–22: šis literatūrinis pasirinkimas padeda klausti, kokį gėrį laikome didesniu už saugomą brangenybę.
Šaltinis: Rabindranathas Tagore, Fruit-Gathering XXVII (1916), paties autoriaus vertimas · Project Gutenberg.
Šv. Jonas Boskas · Rožės, kurių spygliai iš tolo nematomi
Jonas Boskas pasakoja sapne Marijos vedamas išvydęs nuostabią rožių alėją. Nusiavęs žengia pirmyn, bet po žiedais paslėpti spygliai sužeidžia kojas. Tenka apsiauti tvirtus batus. Einant toliau šakos kliudo, duria iš šonų ir viršaus, o stebėtojai tepastebi žiedus: jiems atrodo, kad Boskui viskas sekasi lengvai. Kai keliu pasuka jo pagalbininkai, dalis jų, pajutę spyglius, apsigręžia. Iš toli matomi žiedai aplinkiniams nepasako, kiek skausmo patyrė einantysis. Boskas kelią renkasi paskatintas Marijos ir tik žengdamas sužino, kur reikia pasisaugoti. Pirmoji žaizda pakeičia tai, kaip jis gali toliau eiti.
Pamatęs tuštėjantį būrį Boskas verkia ir klausia, ar turės eiti vienas. Tuomet ateina kiti bendradarbiai ir pasilieka su juo. Kelio pabaigoje sužeistuosius atgaivina vėsus vėjas; jie pasiekia sodą ir salę, pilną rožių be spyglių. Sapno aiškinime Marija rožes sieja su karšta meile jaunimui, o spyglius — su kliūtimis, kentėjimais ir nusivylimais. Kelias sunkus, bet meilė ir susivaldymas padeda nesitraukti iš patikėtos tarnystės.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 29–30; Ps 89 (90), 17: Kristaus pažadas apima ir persekiojimus; prašome, kad Dievas sutvirtintų ištikimą mūsų darbą.
Šaltinis: Šv. Jonas Boskas, A pergola of roses, BM III, p.25–28 · Salesian Bulletin Online.
Istoriniai pavyzdžiai
Turinys:
716 metai · Biblija, kurios kelionė nesibaigė kartu su jos nešėjo gyvenimu
1677 metai · Mokslininkas išvyksta tarnauti mažoms bendruomenėms
1780 metai · Sekmadienis, kuriame atsiranda vietos raidei
1922–1936 metai · Maironio namai tampa dovana mokslui ir atminčiai
1964 metai · Tiara padedama ant altoriaus
1982–2020 metai · Fondas, kuris planavo išdalyti turtą dar steigėjui gyvam esant
2026 metai · Kėdė daiktams, išsaugotiems bėgant iš namų
716 metai · Biblija, kurios kelionė nesibaigė kartu su jos nešėjo gyvenimu
716 m. birželio 4 d. abatas Ceolfridas iš Nortumbrijos vienuolyno išvyksta į Romą. Su juo keliauja nepaprasta dovana — beveik pusės metro aukščio, apie aštuoniolikos centimetrų storio lotyniškosios Biblijos tomas. Vienuolyno raštininkai parengė tris tokias vienatomes Biblijas: po vieną Vermutui ir Džarou, trečią — popiežiui. Pergamento lapuose sukauptas daugelio rankų darbas dabar turi peržengti jūrą ir žemyną.
Rugsėjį Ceolfridas miršta pakeliui, nepasiekęs Romos. Jo bendrakeleiviai kelionę tęsia ir perduoda dovaną. Vėliau popiežiaus Grigaliaus II padėkos laiškas pasiekia naująjį abatą. Šiandien rankraštis vadinamas Amiatino kodeksu ir saugomas Florencijoje. Žmogaus dienos baigėsi, o jo pradėtą darbą perėmė kiti. Likęs tomas leidžia įsivaizduoti, kiek laiko, išteklių ir rūpesčio žmonės skyrė tam, kad Raštą galėtų skaityti ir būsimos kartos. Pati rankraščio puošyba taip pat kalba apie vienuolyno darbą. Šalia lotyniško teksto išliko ištisus puslapius dengiančių iliuminacijų. Iš kitų dviejų tuo metu parengtų tomų šiandien turime tik kelis lapus.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 12. 17; Žyd 4, 12: prašydami sutvirtinti rankų darbą, patikime Dievui ir tai, ką po mūsų pratęs kiti.
Šaltinis: Catholic Encyclopedia · Codex Amiatinus: rankraštis ir Ceolfrido dovana; Máirín MacCarron · From Jarrow to Rome (2016), University of Sheffield.
1677 metai · Mokslininkas išvyksta tarnauti mažoms bendruomenėms
Nilsas Stensenas jau žinomas Europos mokslininkas: jo vardu pavadintas seilių liaukos latakas, jo darbai padeda suprasti fosilijas ir žemės sluoksnius. Jis dirbo ir karališkuoju anatomu Kopenhagoje. 1675 m. Florencijoje priima kunigystę, o po dvejų metų tampa vyskupu ir išvyksta į Šiaurės Vokietijos misijas. Laukia išsklaidytos katalikų bendruomenės krašte, kuriame dauguma gyventojų priklauso protestantiškoms Bažnyčioms. Pasikeitus tarnystei pasikeitė ir darbo vietos. Iš Kopenhagos bei Florencijos aplinkos jo kelias pasuko į žmones, kuriuos reikėjo pasiekti atskirose Šiaurės Vokietijos bendruomenėse, keliaujant iš vienos vietos į kitą.
Stensenas daugelį pastoracinių kelionių atlieka pėsčiomis. Hanoverį keičia Miunsteris, Hamburgas ir galiausiai Šverinas, kur jis tarnauja vis kuklesnėmis materialinėmis sąlygomis. Jo gyvenime lieka vietos pamokslui, religiniam ugdymui ir vargšų globai. Mokslinis vardas neatleidžia nuo paprastų naujos tarnystės darbų. Pažinimo kelią jis pratęsia konkrečiu gyvenimo pasirinkimu: turimus gebėjimus ir likusias dienas skiria žmonėms, kurių bendruomenės mažos ir keliai tolimi.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7–11; Mk 10, 21: išminties ieškojimas paliečia ir sprendimą, kam atiduodame savo žinias bei gyvenimą.
Šaltinis: Pal. Nilsas Stensenas · Domenico Agasso biografija, Santiebeati.
1780 metai · Sekmadienis, kuriame atsiranda vietos raidei
1780 m. Glosteryje Robertas Reiksas pradeda sekmadieninę mokyklą kaminkrėčių vaikams Sooty Alley skersgatvyje. Čia galima mokytis skaityti Bibliją ir įgyti pagrindinių įgūdžių. Reiksas turi priemonę, kurios vienam mokytojui dažnai trūksta: jis yra „Gloucester Journal“ savininkas ir redaktorius. 1783 m. laikraštyje paskelbia apie šį darbą, ir vietinė iniciatyva pasiekia daug platesnį skaitytojų ratą.
Pavyzdys plinta evangelinėse bendruomenėse; 1785 m. įsteigiama sekmadienines mokyklas palaikanti draugija. Šiaurės Anglijoje ir Velse jose mokosi ir suaugusieji. Reiksas nebuvo pirmasis žmogus, sugalvojęs mokyti sekmadienį, tačiau jo viešai parodyta galimybė pasirodo vaisinga. Vienas skersgatvis tampa pradžia darbui, kuriame vaikas gauna ne vien pabarimą dėl elgesio, bet ir laiko bei pagalbos suprasti tai, kas jam iki tol buvo nepasiekiama. Muziejaus duomenimis, jau 1784 metais Mančesteryje ir Salforde mokėsi apie 1800 mokinių bendrai, tiek pat Lidse. Spaudoje atskleistas vienos mokyklos darbas pamažu tapo įvairiose vietose įgyvendinama mokymosi galimybe.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7; Žyd 4, 12: kelias į išmintį prasideda ir nuo konkrečios pagalbos žmogui išmokti skaityti bei klausytis.
Šaltinis: Deborah Tout-Smith · Robert Raikes, Museums Victoria: Glosterio sekmadieninės mokyklos istorija.
1922–1936 metai · Maironio namai tampa dovana mokslui ir atminčiai
1909 m. Kaune įsigytuose rūmuose Maironis kuria ir gyvena, bet dalis pastato tarnauja visuomenei. Čia veikia lietuviška biblioteka-skaitykla, Katalikių moterų draugija, mokykla ir kitos įstaigos. 1922 m. poetas namus su žemės valda padovanoja Kauno kunigų seminarijai. Savo memorialinio buto globą patiki seseriai Marcelei. Kitas, Aleksote pastatytas namas testamentu skiriamas būsimam jo vardo muziejui. Iki įsigijimo pastatas buvo naudojamas kaip kareivinės, o poetas jį pertvarkė. Visuomeninėms įstaigoms skyrė vietos pirmajame aukšte. Seminarijai, kuriai atidavė šią valdą, jis pats vadovavo kaip rektorius iki mirties.
Po Maironio mirties dėl tinkamiausios muziejaus vietos ginčijamasi, baldai, rankraščiai ir knygos kurį laiką kilnojami. Galiausiai 1936 m. birželio 28 d. muziejus atidaromas senuosiuose rūmuose, iš pradžių trijuose poeto kambariuose. Jo sukauptas turtas ir kūrybos pėdsakai tampa prieinami ateinantiems žmonėms. Šis palikimas turėjo labai konkrečias duris, kambarius, knygas ir juos saugoti prisiėmusius asmenis — dovaną reikėjo ne tik paskirti, bet ir atsakingai išsaugoti.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 8–11; Mk 10, 21: turimas namas, knyga ar kūrinys gali tapti gėriu, kurį perduodame kitiems.
Šaltinis: Jonas Jonušas · Maironio namų erdvės Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (2026), Maironio muziejus.
1964 metai · Tiara padedama ant altoriaus
1964 m. lapkričio 13 d., pasibaigus Bizantijos apeigų Mišioms, Paulius VI nulipa nuo sosto ir rankose neša savo karūnavimo tiarą prie pagrindinio altoriaus. Padeda ją ant jo stalo. Susirinkimo sekretorius perskaito pareiškimą, siejantį šį gestą su Bažnyčios rūpesčiu pasaulio vargšais. Prieš aštuonias dienas Susirinkimo tėvams apie skurdą kalbėjo pasaulietis Jamesas Norrisas, dirbęs pagalbos karo aukoms srityje. Šis gestas atliktas susirinkimo dalyvių akivaizdoje, kad susirinkę matytų, su kuo viešai siejamas karūnavimo ženklas. Vėliau tiara buvo rodoma žmonėms, galintiems savo ruožtu skirti išteklių tam pačiam tikslui.
Tiara vėliau keliauja per Jungtines Valstijas: 1964–1968 m. jos parodos padeda rinkti paramą vargšams. Vienkartinis pardavimas neįvyksta — pats daiktas tampa labdaros kampanijos ženklu. 1968 m. jis perduodamas Vašingtono Nekaltojo Prasidėjimo nacionalinei šventovei. Paulius VI daugiau tiaros nebedėvi. Ženklas, anksčiau matytas ant jo galvos, dabar kreipia žvilgsnį į žmones, kuriems reikia maisto, drabužių ir pagalbos.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 8–9; Mk 10, 21: brangenybės vertę gali atskleisti ir tai, kokiam gėriui žmogus leidžia jai tarnauti.
Šaltinis: National Shrine · The Coronation Tiara of Pope Paul VI (2020): tiaros istorija.
1982–2020 metai · Fondas, kuris planavo išdalyti turtą dar steigėjui gyvam esant
Verslininkas Chuckas Feeney 1982 m. įkuria „Atlantic Philanthropies“, o 1984 m. fondui perduoda beveik visą savo turtą. Pirmuosius penkiolika metų parama skiriama anonimiškai. Jos gavėjai dirba švietimo, sveikatos, tyrimų ir kitose srityse. Svarbus tampa ne vien sukauptas kapitalas, bet ir galimybė pamatyti jo naudą žmonėms dar savo gyvenime. Pirmąją JAV paramą fondas skyrė Kornelio universitetui. Tuomet apie steigėją dažniausiai nekalbėta viešai: pasirinktas anonimiškumas leido lanksčiai padėti gavėjams keliose skirtingose šalyse ir nepriešinti paramos jų pačių darbo matomumui.
2002 m. fondo patikėtiniai apsisprendžia jo veiklai nustatyti pabaigą ir panaudoti sukauptas lėšas. Paskutiniai paramos įsipareigojimai prisiimami 2016 m., o 2020 m. fondas uždaromas. Per savo veiklą jis skyrė daugiau kaip aštuonis milijardus JAV dolerių paramos. Toks sprendimas turėjo aiškią laiko ribą: pinigai turėjo pasiekti darbus ir žmones, kol steigėjas tebebuvo gyvas. Gyvenimo dienų skaičiavimas čia tampa klausimu, kokį gerą darbą galima atlikti jau dabar.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 12. 17; Mk 10, 21: dalijimasis prašo ir sprendimo, kada turimas gėris pradės tarnauti kitam.
Šaltinis: The Atlantic Philanthropies · Our Story: fondo istorija ir 1982–2020 m. laikojuostė.
2026 metai · Kėdė daiktams, išsaugotiems bėgant iš namų
2026 m. spalio 30 d. popiežiaus išmaldininkas arkivyskupas Luisas Marínas de San Martínas aplanko Meilės misionierių namus Kyjivo pakraštyje. Iki jų tenka vykti pro sprogimų nuniokotus daugiabučius ir nuolaužas. Seserys priglaudusios apie penkiasdešimt žmonių: iš namų pasitraukusius, neįgalius, sergančius, tarp jų ir negalinčius pakilti iš lovos. Atvykusio svečio kelias nuo apgriautų gyvenamųjų namų griuvėsių veda į rūpestingai parengtą vidų. Čia priimami žmonės, kuriems dėl ligos ar išsekimo neužtektų pasiūlyti tik laikinos vietos pasėdėti.
Priėmimo patalpose stovi lovos ir kėdės daiktams, kuriuos žmonės spėjo pasiimti bėgdami. Šeimininkės parodo vietą kasdien iš geradarių gaunamam maistui ir nedidelį sodą, kuriame šiltesnę dieną galima pietauti bei melstis. Kartu su apaštaliniu nuncijumi Visvaldu Kulboku svečiai ukrainietiškai meldžiasi „Tėve mūsų“, klausosi žmonių istorijų ir tikslina tolesnės pagalbos poreikius. Prarastų namų vietoje bendruomenė pasiūlo lovą, vietą asmeniniams daiktams, bendrą stalą ir maldą.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 29–30; Ps 89 (90), 14. 17: Jėzaus pažadas apie brolius ir namus kviečia bendruomenę atverti duris tiems, kurie neteko savųjų.
10 citatų homilijos minčiai
Turinys:
1. Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Turto žadamas saugumas
2. Šv. Pranciškus Salezas · Tarnystės didybė
3. Seneka · Išmintis negali likti priedu
4. Šv. popiežius Paulius VI · Koks yra galutinis tikslas?
5. Popiežius Benediktas XVI · Meilė, kuri augina meilę
6. Šv. Bernardas Klervietis · Gerovė turi savo pabaigą
7. Tomas Kempietis · Išminties ir drąsos šaltinis
8. Šv. popiežius Jonas Paulius II · Sekimas paliečia žmogaus gelmę
9. Popiežius Pranciškus · Nebijoti šventumo
10. Rabindranathas Tagore · Kai dovanos užstoja Dovanotoją
1. Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Turto žadamas saugumas
Turtų turėjimo pavojus — žemiško saugumo jausmas, prie kurio jie veda. […]
Šv. Jonas Henrikas Newmanas · Parochial and Plain Sermons, II, 28, The Danger of Riches, p.349–350 (1835) · savo vertimas
Mk 10, 23–27. Newmanas įspėja, kad turtas gali tapti saugumo atrama, užimančia pasitikėjimo Dievu vietą.
2. Šv. Pranciškus Salezas · Tarnystės didybė
O mano dukra, tokia tarnystė šlovingesnė už karališkąją didybę!
Šv. Pranciškus Salezas · Introduction to the Devout Life, III, 15, p.191 · savo vertimas
Mk 10, 21. Salezas šiais žodžiais skatina savo rankomis patarnauti vargstančiajam: slaugyti, ruošti maistą, padėti jo kasdienybėje.
Šaltinis: Šv. Pranciškus Salezas · Introduction to the Devout Life III, 15, p.191, CCEL.
3. Seneka · Išmintis negali likti priedu
Argi filosofija turi būti paskutinė gyvenimo reikmė — tarsi koks priedas?
Seneka · Laiškai Lucilijui, 17, 8 (R. M. Gummere’o vertimas) · savo vertimas
Išm 7, 7–11. Antikos filosofas klausia, ar išminties paiešką galima vis atidėti, kol bus sutvarkyti kiti reikalai. Skaitinyje jos prašoma kaip pirmutinės dovanos.
Šaltinis: Seneka · Laiškai Lucilijui 17, 8, R. M. Gummere’o vertimas, Wikisource.
4. Šv. popiežius Paulius VI · Koks yra galutinis tikslas?
Nei asmenys, nei tautos neturėtų laikyti vis gausesnio gėrybių turėjimo galutiniu tikslu.
Šv. Paulius VI · Populorum progressio, 19 (1967-03-26) · savo vertimas
Išm 7, 8–11; Mk 10, 21. Enciklika primena žmogaus augimo tikslą ir gėrį, kurio neįmanoma sutraukti į nuosavybės didėjimą.
Šaltinis: Šv. Paulius VI · Populorum progressio, 19 (1967), Šventasis Sostas.
5. Popiežius Benediktas XVI · Meilė, kuri augina meilę
Meilė auga per meilę. Meilė yra „dieviška“, nes kyla iš Dievo ir suvienija mus su Dievu. […]
Benediktas XVI · Deus caritas est, 18 (2005-12-25) · savo vertimas
Mk 10, 21. Jėzaus meilės žvilgsnis lydimas kvietimo dalytis. Priimta meilė tampa pradžia meilei, kurią perduodame kitam.
Šaltinis: Benediktas XVI · Deus caritas est, 18 (2005), Šventasis Sostas.
6. Šv. Bernardas Klervietis · Gerovė turi savo pabaigą
Kol tau šypsosi dabartinė gerovė, neužmiršk, kad ji tikrai baigsis, kad po jos neateitų vargas be pabaigos.
Šv. Bernardas Klervietis · Laiškas XIV Aleksandrui Linkolniečiui, 3 (apie 1129 m.) · savo vertimas
Ps 89 (90), 12. Laiške vyskupui Bernardas primena baigtinumą: dabartinė gerovė nepakeičia rūpesčio tuo, kas išlieka.
Šaltinis: Šv. Bernardas Klervietis · Laiškas XIV Aleksandrui, Linkolno vyskupui, 3, CCEL.
7. Tomas Kempietis · Išminties ir drąsos šaltinis
Nėra išminties, jei Tu nustoji vesti, nėra drąsos, jei Tu nustoji ginti.
Tomas Kempietis · Kristaus sekimas, III, 14 (angliškas 1940 m. leidimo tekstas) · savo vertimas
Išm 7, 7; Mk 10, 27. Ši malda padeda išminties ir ištvermės prašyti kaip dovanos, pasitikint Dievo veikimu.
8. Šv. popiežius Jonas Paulius II · Sekimas paliečia žmogaus gelmę
Kristaus sekimas nėra išorinis mėgdžiojimas, nes jis paliečia pačias žmogaus būties gelmes.
Šv. Jonas Paulius II · Veritatis splendor, 21 (1993-08-06) · savo vertimas
Žyd 4, 12–13; Mk 10, 21. Kristaus kvietimas pasiekia daugiau negu matomą poelgį: jis atveria širdį malonės atliekamam perkeitimui.
Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Veritatis splendor, 21 (1993), Šventasis Sostas.
9. Popiežius Pranciškus · Nebijoti šventumo
Nebijok šventumo. Jis neatims nei tavo jėgų, nei gyvybingumo, nei džiaugsmo.
Pranciškus · Gaudete et exsultate, 32 (2018-03-19) · savo vertimas
Mk 10, 21–22. Jėzaus kvietimas atveria gyvenimo kelią. Pranciškus padrąsina nebijoti leistis Dievo mylimam ir keičiamam.
Šaltinis: Pranciškus · Gaudete et exsultate, 32 (2018), Šventasis Sostas.
10. Rabindranathas Tagore · Kai dovanos užstoja Dovanotoją
„Imk, o imk!“ — dabar toks mano šauksmas.
Rabindranathas Tagore · Fruit-Gathering, XXVIII (1916; paties autoriaus vertimas į anglų kalbą) · savo vertimas
Mk 10, 21. Eilėraštyje sukauptos dovanos užstoja Dovanotoją. Dabar prašoma išlaisvinti iš jų naštos.
Šaltinis: Rabindranathas Tagore, Fruit-Gathering XXVII (1916), paties autoriaus vertimas · Project Gutenberg.
Juokeliai ir trumpos linksmos istorijos
Turinys:
Knyga, kurios ūkininkui nereikia
Saugoti reikėjo kitą širdį
Ko nevalgiau, to ir atsisakiau
Papildomas uždarbis jau turi adresą
Prašymas, kad būtų kas nors kita
Labai pelningas vienuoliktas skyrius
Patrauklumą pagaliau pavyko įvertinti
Knyga, kurios ūkininkui nereikia
Knygų pardavėjas užsuka į kaimą. Jaunas pardavėjas siunčiamas ten, kur pirkėjų tenka ieškoti pačiam, vaikštant nuo durų prie durų.Verandoje ūkininkas supasi krėsle. Jaunuolis iškart siūlo knygą: ši išmokysianti ūkininkauti dešimteriopai geriau. Šeimininkas nė nepakelia akių. Krėslas supasi, pardavėjas laukia. Pagaliau ūkininkas pažvelgia į svečią:
– Man tos knygos nereikia. Aš jau ir taip žinau, kaip ūkininkauti dešimteriopai geriau, negu dabar ūkininkauju!
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7; Mk 10, 21: žinojimas dar gali palikti žmogų tame pačiame krėsle. Jėzaus kvietimas prašo žengti.
Saugoti reikėjo kitą širdį
Senolis laimi milijoną dolerių. Vaikai nenori, kad žinia jį užkluptų netikėtai, todėl ieško žmogaus, kurio senolis ramiai išklausytų.Vaikai apie tai sužino pirmi ir išsigąsta: tėvo širdis silpna, tokios naujienos gali neatlaikyti. Kreipiasi į jo bičiulį kunigą. Šis pažada atsargiai paruošti senolį. Prisėda pas jį, ramiai šnekučiuojasi ir lyg tarp kitko pasiteirauja, ką darytų laimėjęs milijoną.
– Visą atiduočiau Bažnyčiai.
Nuo širdies smūgio miršta kunigas.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21–22: pinigai pajudina ir tą širdį, kuri buvo pasirengusi tik stebėti kito žmogaus reakciją.
Šaltinis: Kun. George M. Smiga · Letting Go So As to Receive (2009-10-11), Building on the Word.
Ko nevalgiau, to ir atsisakiau
Timo Bete šeima per gavėnią į dėžutę vargstantiesiems deda po ketvirtį dolerio už atsisakytą užkandį. Kiekvienas turi suskaičiuoti savo atsisakytus skanėstus ir už kiekvieną įmesti į dėžutę po vieną monetą.Mažasis Polas jau ateina su moneta. Tėvas ką tik matė jį suvalgant maišelį sūrių riestainėlių. Tačiau vaikas paaiškina atsisakęs ledų. Tėvas primena: namuose ledų apskritai nėra! Polui tai nekliudo — jei būtų, nevalgytų.
Tėvas ironiškai priduria:
– Sausainių irgi nevalgei.
– Ačiū, kad priminei. Įdėsiu dvi monetas!
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21: tikras atsisakymas paliečia tai, ką turiu, o išradinga apskaita gali suskaičiuoti ir tai, ko net nebuvo.
Šaltinis: Tim Bete · Humor: Show Me the Money! (2002-04-19), Catholic Exchange.
Papildomas uždarbis jau turi adresą
Judith meldžiasi dėl pinigų namo remontui. Gavusi rašymo darbą, ji jau gali vyrui pasakyti, kiek papildomai šeima šįkart uždirbs.Netikėtai gauna rašymo užsakymą — uždirbs tris šimtus dolerių.
– Nedaug, bet padės, — pasidžiaugia vyrui ir padėkoja Dievui.
Netrukus užsikemša kriauklė. Atvažiuoja santechnikas; jam dirbant dar ir vamzdžiai trūksta. Sąskaita — lygiai trys šimtai dolerių. Autorė gali tik nusijuokti: uždarbis atėjo ir išėjo, nė nespėjęs tapti turto pagausėjimu.
Ryšys su skaitiniais. Ps 89 (90), 14–17: prašome Dievo gerumo kasdienybėje, kur net ir reikalinga pagalba nebūtinai virsta didesnėmis santaupomis.
Šaltinis: Judith Costello · God’s Humor (2015-02-12), CatholicMom.
Prašymas, kad būtų kas nors kita
Moteris veža du vaikus į mokyklą. Ji svarsto, kaip reikėtų nuvežti vaikus ir paskui pasirūpinti automobiliu, jei tikrai būtų prakiurusi padanga.Iš automobilio šono — tuk, tuk, tuk. Atrodo, traukia į šoną. Ji jau įtaria nuleistą padangą, o remontui nei laiko, nei pinigų. Prašo vaikų melstis drauge:
– Viešpatie, tegul tai būna kas nors kita!
Prie mokyklos atidaro dureles. Iš palto kyšantis diržas velkasi žeme ir vis daužo automobilio šoną. Padangos sveikos.
– Ačiū Dievui! — nusijuokia ji.
Ryšys su skaitiniais. Išm 7, 7; Ps 89 (90), 14: meldžiantis verta likti atviram ir paprastam paaiškinimui, kurio iš pradžių nematėme.
Šaltinis: Judith Costello · God’s Humor (2015-02-12), CatholicMom.
Labai pelningas vienuoliktas skyrius
Verslininkui JAV reikalai visai prasti. Verslas jam nesiseka tiek, kad jis jau rimtai ieško žingsnio, kurio pats dar nebūtų sugalvojęs.Nueina pas kunigą patarimo. Šis pasiūlo užsimerkus atversti Bibliją, durti pirštu į puslapį ir padaryti, kas ten parašyta. Po trijų mėnesių prie klebonijos — prabangus automobilis. Verslininkas puikiu kostiumu įteikia storą voką pinigų: padėka už patarimą. Kunigas susidomi, kokie Biblijos žodžiai šitaip padėjo.
– Vienuoliktas skyrius.
Tik jis pasinaudojo JAV bankroto įstatymo vienuoliktu skyriumi.
Ryšys su skaitiniais. Žyd 4, 12–13: Dievo žodis perpranta širdį. Jo skaitymas prašo tikro klausymosi; atsitiktinio numerio verslo planui nepakanka.
Šaltinis: Vysk. William Joensen · The worthy Word at work in us, The Catholic Mirror (2022-01-21), p.2.
Patrauklumą pagaliau pavyko įvertinti
Oskaro Wilde’o komedijoje ledi Braknel jau rengiasi išeiti. Jos svarstymą pakeičia skaičius, kurį galima įrašyti prie merginos vardo. Pakilusi nuo kėdės, dama išgirdusi sumą tuoj pat prisėda.Dar iš mandagumo pasiteirauja, ar panelė Sesilija Kardju turi kiek turto. Džekas atsako: apie šimtą trisdešimt tūkstančių svarų, investuotų į vertybinius popierius. Dama tuoj vėl atsisėda. Dar kartą įsižiūri į tą pačią merginą:
– Dabar, kai į ją pažvelgiu, panelė Kardju man atrodo nepaprastai patraukli jauna dama.
Pasirodo, labai trūksta merginų su tokiomis tvirtomis savybėmis, kurios ilgainiui dar ir didėja.
Ryšys su skaitiniais. Mk 10, 21–22: turto suma gali pakeisti mūsų žvilgsnį į žmogų. Jėzus pirmiausia pažvelgia su meile ir tik tada kviečia palikti turtą.
Šaltinis: Oscar Wilde · The Importance of Being Earnest, III veiksmas (1895), Project Gutenberg.
