Pasakojimai

Kariškio garbės žodis

Pasakojimas apie karininką, kuris, būdamas geras žmogus, turėjo įprotį keiktis. Sunkiai susirgęs, ligoninėje gailestingoji sesuo patarė jam kiekvieną kartą nusikeikus paaukoti guldeną vargšams. Karininkas, davęs kariškio garbės žodį, sutiko ir pamažu atprato nuo keikimosi, dėkodamas sumaniai seseriai. Pasakojimas iliustruoja kaip galima atsikratyti blogų įpročių per atgailą ir gerus darbus. Vienas karininkas, šiaip geras žmogus, buvo…

Gėda įeiti, o ne išeiti

Pasakojimas apie graikų filosofo Sokrato mokinį, kuris, išeidamas iš "negarbingo vardo namų", pamatė mokytoją ir pasislėpė. Sokratas jam tarė, kad gėda ne išeiti, bet įeiti į tokius namus. Tai palyginama su nuodėmių išpažintimi – gėda ne išpažinti, bet nusidėti. Pasakojimas iliustruoja atgailos ir išpažinties svarbą. Vienas graikų filosofo Sokrato mokinys kartą nuėjo į negarbingo vardo…

Rekolekcijos svarbesnės už seimą

Pasakojimas apie O'Konelį, Airijos laisvės kovotoją, kuris rekolekcijų metu atsisakė eiti į parlamentą, nors jam buvo sakoma, kad be jo bus pralaimėta kova. Jis atsakė, kad melsdamasis ir atlikdamas išpažintį jis atstovauja Airijos reikalams prieš Dievą ir kad Airijos laisvė dėl to nenukentės. Jis pabrėžė, kad eidamas išpažinties yra stipresnis. Pasakojimas iliustruoja dvasinių dalykų teikimą…

Nuodėmių lentelė

Pasakojimas apie Benjaminą Frankliną, kuris, norėdamas nugalėti net mažiausias ydas, sukūrė lentelę, kurioje kas vakarą žymėjo savo darbus ir nusižengimus. Jis siekė gyventi be mažiausios ydos ir kovojo prieš kiekvieną silpnybę. Pasakojimas iliustruoja atgailos svarbą ir pastangas siekti tobulumo. Taip pat minima, kad per JAV prezidento laidotuves viskas sustoja penkioms minutėms, kad būtų primintas svarbus…

„Tai nieko, tai nieko!”

Pasakojimas apie Palaimintąjį kun. Don Bosko, kuris pasakojo savo auklėtiniams palyginimą apie šv. Pilypą Florencijoje. Šv. Pilypas su draugu eidavo išpažinties prieš chorą. Vieną naktį velnias, apsivertęs vienuoliu, išklausė vieno išpažinties ir į kiekvieną nuodėmę sakė "Tai nieko!". Vienuolis suprato, kad tai apgaulė. Pasakojimas pabrėžia, kad negalima ignoruoti net mažų nuodėmių, nes jos veda į…

Trys paskutiniai žodžiai

Pasakojimas apie žmogų Anglijoje, kuris gyveno nuodėmingai, tikėdamasis prieš mirtį sukalbėti tris žodžius "Viešpatie, dovanok man!" ir būti išganytas. Pal. Tomas Moras jį įspėjo, kad Dievas neatleidžia atkakliems nusidėjėliams. Po daugelio metų, šis žmogus žuvo nelaimingo atsitikimo metu, ir paskutiniai jo žodžiai buvo keiksmas. Pasakojimas iliustruoja atkaklumo nuodėmėje pavojų ir netikėtos mirties galimybę. Anglijos karaliaus…

Atgaila už vyro nuodėmes

Pasakojimas apie moterį, kuri per išpažintį pasakojo ne tik savo, bet ir vyro nuodėmes. Kunigas nurodė jai atlikti atgailą už save ir tris dalis rožančiaus už vyrą, nes ji išpažino jo nuodėmes. Taip kunigas pamokė ją išpažinti tik savo nuodėmes. Pasakojimas iliustruoja išpažinties esmę – savo nuodėmių pripažinimą. Viena moteriškė per išpažintį skundė savo vyrą…

Vietoje septynerių metų vieneri poteriai

Pasakojimas apie vyrą, kuris, kankinamas nuodėmių, atėjo pas vyskupą prašyti didelės atgailos. Vyskupas nurodė septynerius metus atgailos, bet vyrui pasiryžus atgailoti iki mirties, sutrumpino iki trejų metų. Nusidėjėlis vis tiek manė, kad tai per trumpas laikas. Vyskupas, sujaudintas jo nuoširdaus gailesčio, liepė sukalbėti tik vienerius poterius ir užtikrino, kad Dievas jam atleido. Pasakojimas pabrėžia nuoširdaus…

Karaliaus 8 metų atgaila

Pasakojimas apie Lenkijos karalių Boleslovą II, kuris, nužudęs Krokuvos vyskupą Stanislovą už tai, kad šis drįso papeikti jo nedorybes, buvo ekskomunikuotas. Grįždamas iš Romos, jis apsivilko atgailos rūbais ir aštuonerius metus tarnavo benediktinų vienuolyne kaip nebylys. Prieš mirtį jis prisipažino, kas esąs, ir mirė kaip atgailaujantis nusidėjėlis. Pasakojimas iliustruoja atgailos svarbą ir bausmę už nusikaltimus….

Pirmųjų krikščionių atgaila

Pasakojimas apie pirmųjų krikščionių atgailos praktiką. Atgailojantieji būdavo atskiriami nuo tikinčiųjų ir negalėdavo priimti Komunijos iki Didžiojo Ketvirtadienio. Pelenų trečiadienį jie klūpodavo su žvakėmis, vyskupas pildavo pelenus ant jų galvų, primindamas apie žmogaus dulkėtumą ir išvarymą iš Bažnyčios, kaip Adomas iš rojaus. Didįjį Ketvirtadienį jie būdavo vėl priimami į Bažnyčią po išpažinties ir galėdavo priimti…