Malūnininkas ir sūnus

Sykį malūnininkas su sūnumi varė į miestą asilą, norėjo ten jį prekyvietėje parduoti. Sutinka jiedu arkliu bejojantį žmogų; šis šypsodamos ir sako „Na, negudrūs gi jūs vyrai, kad rankoje vedatės asilą ir nė vienas neužsėdat“. 

Tėvas liepė sūnui sėsti ant asilo. Po valandėlės sutinka jiedu ūkininką vežimu važiuojant. Šis, kreipdamasis į sūnų, tarė. „Ar tau, vaike, negėda raitam joti, kada senas tavo tėvas šalimais pėsčias eina?“

Išgirdęs tą kalbą, sūnus tuoj nušoko nuo asilo ir užsodino tėvą. Keliauja jiedu per smiltis dar kokį galą ir susitinka kaimietę, nesančią ant galvos pilną pintinę vaisių. Ši ir sako tėvui: „Kietaširdis esi tėvas, kad pats ramiai sau sėdi ant asilo, o vargšui sūnui duodi paskui save po gilias smiltis klampoti“. 

Tėvas po tokių žodžių paėmė ant asilo ir sūnų. Piemuo, kuris pakelėje avis ganė, pamatęs abu jojant vienu asilu, ėmė balsiai gailestauti: „Vargšas gyvulėlis! Nepaneš ilgai tokios naštos, turės galą gauti! Jūs širdies gal neturite, kad taip gyvulį kankinate!“

Nulipa jiedu nuo asilo, o sūnus ir sako tėvui: „Ką mes dabar turime daryti su asilu, kad žmonėms įtiktume? Be neteks mums pagaliau surišti jam kojos ir, ant pagalio užnėrus, nešti ant pečių prekyvietėn“. Bet tėvas atsiliepė: „Matai, vaikeli, niekuomet žmonėms negali įtikti. Ne be reikalo senieji sakydavo: „Stenkis tik gerai atlikti savo darbą, nepaisydamas to, ar kas tave peikia ar pašiepia.“