Bažnyčios liturgija įžengė į gavėnios metą – pasirengimą Kristaus prisikėlimo šventei. Gavėnia taip pat primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš pradedant viešąją misiją. Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (plg. Iš 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (plg. 1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda bei pasninku…
Pasakojime apie našlės skundą teisėjui Viešpats mus moko sugretindamas priešybes. Vargšė našlė, neišgalinti pasamdyti advokato, negalinti pati apsiginti, vis dėlto atkakliai beldžia ir nė kiek nenusileidžia savo prašymuose. Teisėjas – pasitikintis savimi, nebijantis Dievo, nesiskaitantis su žmonėmis – galiausiai neatlaiko našlės atkaklumo ir nusileidžia dėl šventos ramybės. Jei nedoras teisėjas vis dėlto atsižvelgė į našlės…
Pirmąjį gavėnios sekmadienį girdime apie Jėzaus pasninką ir susimąstome apie savo pasninkavimo motyvus. Pasninkauti mus ragina ne „senamadiškas“ ugdymas ar sveikos gyvensenos siekimas, o Šventoji Dvasia. Ji kviečia alkti ir trokšti dar reikalingesnio ne šio pasaulio maisto. Šventoji Dvasia skatina palikti sotumą, komfortą, gerovę ir sekti Jėzaus keliu. Dykuma, kur Dvasios „vedžiojamas“ atsidūrė Jėzus, yra…
Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos: Dievas atleidžia savo tautai, žmonės atleidžia vienas kitam. Tačiau pagal žmonių visuomenėje įprastą tvarką už kiekvieną nusikaltimą numatoma bausmė. Jei už kiekvieną nusikaltimą būtų automatiškai atleidžiama, visuomenėje ir valstybėje netrukus įsivyrautų anarchija. Valstybės funkcijos yra palaikyti teisėtą tvarką, o už nusižengimus bausti – tokia yra žmogiškoji tikrovė….
Visur būtina atsakomybė – kaip žemėje, taip ir danguje. Dangaus karalystėje atsimokama panašiai kaip palyginime, kur karalius atsiskaito su savo tarnais. Kristus šiuo pasakojimu apie atsilyginimą nori parodyti begalinį Dievo gerumą ir tarnų gailestingumą. Mūsų skolos Dievui visada didesnės, negu galėtume išsimokėti. „Jūs esate atpirkti ne auksu ar sidabru, o brangiausiuoju Jėzaus krauju”. Mūsų skolos…
Jėzus priėmė jausmingą moters palankumo išraišką ir drauge atsiribojo nuo šalto fariziejaus mandagumo. Mokytojo žodžiai byloja, kad anuodu žmones labiausiai skiria ne nuodėmių dydis ar jų skaičius, netgi ne svetingumo parodymo būdas, bet elgsenos motyvai: karšta meilė priešpriešinama šaltam tobulumui. Fariziejus piktino Jėzaus žodžiai, kad ištvirkėlės ir muitininkai anksčiau už juos įžengs į dangaus karalystę….
Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troškimui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septynis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, atleistos daug…
Atleidimą visi laiko mielu dalyku, kol neprireikia patiems atleisti. C. S. Lewis
Kaltės ir atleidimo problema yra egzistencinė problema kiekvienam žmogui, ypač bet kokiai žmonių bendrijai. Žmonių kaltė, deja, auga diena iš dienos. Nesumažinus jos per atleidimą, ji ima slėgti žmogaus laimę, netgi gyvenimą. Tas, kuris atleidžia, yra ne kvailas, bet išmintingas žmogus, gelbėtojas. Nors jam už tai neretai tenka mokėti, ši kaina už ramybę ir taiką…
Šešios ar aštuonios dienos prieš ką tik girdėtą atsimainymo epizodą Evangelijoje Kristus buvo taręs mokiniams gan slėpiningą žodį: „Iš tiesų sakau jums, kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ Galbūt kai kurie iš klausytojų klaidingai suprato šį sakinį, manydami, kad Jėzus buvo pažadėjęs galutinai įkurti Dievo Karalystę…
Pasakojimas apie apaštalą Paulių, kurį žydai įskundė Cezarėjos valdytojui Feliksui, bet negalėjo įrodyti kaltės. Feliksas klausėsi Pauliaus apie tikėjimą, teisingumą ir teismą, nusigando, bet, tikėdamasis pinigų, dažnai šaukėsi Paulių, nors ir nenorėjo priimti tikėjimo. Pasakojimas pabrėžia, kad kai kurie žmonės prioritetą teikia materialiniams dalykams, o ne dvasiniams. Žydai įskundė Cezarėjos valdytojui Feliksui šv. Paulių, prikaišiodami…
Nei vienas istorinis Senojo Testamento veikėjas taip labai neprimena Jėzaus kaip Jeremijas. Bažnyčia tai pabrėžia, sugretindama šio sekmadienio liturginius skaitinius. Netrukus po Jeremijo laikų nežinomas pranašas tremtyje parašė eilę poemų, kurias dabar randame Izaijo knygoje. Šiose poemose aprašomas kenčiantis Jahvės tarnas. Kai kurie biblistai mano, kad Jeremijo gyvenimas galėjo pasitarnauti prototipu Izaijo knygos poemoms. Krikščionys…