Brangūs broliai ir seserys, Vakar mes šventėme Visų Šventųjų iškilmę, o šiandien, Vėlinių dieną, mūsų dėmesys ir malda ypatingu būdu apglėbia mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie jau užbaigė savo žemiškąją kelionę. Labai nuosekliai liturginis šventimas ir maldos nuotaika iš iškilmingos Dievo adoracijos ir šventųjų pagerbimo pereina į užtarimo maldą už tuos, kurie mūsų priešakyje iškeliavo į amžinybę.

Tačiau nežiūrint to, kad skiriasi liturginio drabužio spalva ir nuotaika, vis gi, tiek vakar, tiek šiandien mes gyvai išreiškiame mūsų tikėjimą į šventųjų bendravimą. „Šventųjų bendravimas“, kurį mes tikėjimo simbolyje išpažįstame, yra mus supanti ir nuolatos besivystanti tikrovė, kuri pasieks savo tobulumą tuomet, kada mes regėsime Dievą veidas į veidą.

Galima sakyti, kad šventųjų bendravimas paklūsta didžiulės šeimos dėsniams, kurios narius susieja gilūs dvasiniai solidarumo saitai. Kaip šventieji, Dievo malone pasiekę tobulumą, stovi Dievo akivaizdoje ir mus, esančius dar kelionėje, užtaria mūsų reikaluose, taip ir mes savo ruožtu esame pašaukti būti užtarėjais tų, kurie paliko pasaulį, bet kuriems dar yra reikalingas apsivalymas, tam kad jie galėtų drąsiai stovėti nesuteptojo Dievo akivaizdoje. Mistiniame Kristaus Kūne, sielos tikinčiųjų, kurie jau peržengė mirties slenkstį ir kurių nesaisto kūno ribotumas, susitinka; jos gali melstis viena už kitą ir meilėje įgyvendinti apsikeitimą dovanomis.

Jos gali taip pat melstis už gyvuosius, tačiau vis gi gyviesiems priklauso užtarti mirusiuosius ir suteikti jiems tarsi naują gyvenimą per prisiminimą, meilę, rūpestį jų kapais. Iš tiesų, Bažnyčia mus ragina kasdien melstis už mirusiuosius ir už juos aukoti Kristaus auką. Mes visi, krikštu turėdami dalį Kristaus karališkoje kunigystėje, galime Dievui aukoti mūsų kasdienius sunkumus, išbandymus ir kentėjimus, prašydami malonės mirusiesiems. Išties, tą dvasinį ryšį tarp mistinio Kristaus kūno narių palaiko malda ir ypatingai Eucharistija. Panašaus dvasinio solidarumo pavyzdį mums pristato pirmasis Mišių skaitinys, paimtas iš Makabiejų knygos.

Tai viena iš retų Senojo Testamento vietų, kur taip akivaizdžiai yra kalbama apie mirusiųjų prisikėlimo viltį ir apie permaldavimo auką už juos, kuri gali nulemti jų pomirtinį likimą. Šventasis autorius pagiria Judo Makabiejaus gestą sakydamas: jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. O apie jo tikėjimą autorius sako: jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. Ne visi žydai išpažino tokį tikėjimą ir net Kristaus laikais sadukiejai, įtakinga žydų atskala, įnirtingai neigė sielos buvimą, angelus ir mirusiųjų prisikėlimą.

Evangelijose yra vienas epizodas, kuriame kalbama, kaip sadukiejai pateikė Kristui aporiją apie moterį turėjusią septynis vyrus. Tokiu būdu jie tikėjosi nukreipti pašnekovą į pagrindo neturinčius spėliojimus, tuščias hipotezes ir galiausiai juokingai pristatyti patį mirusiųjų prisikėlimą. Vis gi sadukiejai tam tikra prasme buvo teisūs: toks prisikėlimas, kokį jie įsivaizdavo, tikrai neegzistuoja. Išties, per daug grubus, žemiškas, arba galbūt per daug detalus pomirtinio būvio ir paties prisikėlimo įsivaizdavimas gali tapti kliūtimi tikėjimui priimti šią apreikštą tiesą.

Tikėjimas visagalybe gyvojo Dievo, kuris save vadina ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievu, kadangi visa kas yra, gyvena jam, padeda atsispirti grynai žmogiškai išminčiai. Nerimas ir netikrumas apie mirusiųjų būvį kamavo ir pirmuosius krikščionis. Todėl šventasis Paulius savo laiške Tesalonikiečiams ragina krikščionis neprarasti vilties. Reikia pabrėžti ir tai, kad jis kalba apie mirusiuosius ir mirštančiuosius kaip apie užmigusius bei užmiegančiuosius. Sušvelnindamas žodyną – išties, miegas nesukelia neigiamų asociacijų – šventasis Paulius tuo pačiu sušvelnina požiūrį į mirties slėpinį.

Mirties slenkstis krikščioniui jau nebėra žingsnis į nebūtį, į neapibrėžtą nežinią, ji nėra išsisklaidymas į atomus, bet greičiau ji yra paslaptingi vartai pas Dievą, kaip panašiai kalbėjo šventasis Pranciškus Asyžietis „Saulės giesmėje“. Krikštu suvienyti su Jėzumi Kristumi, mes drauge su juo perėjome mirtį. Naujas gyvenimas, kurį mums suteikė krikštas, daugiau nėra pavaldus mirčiai ir dūlėjimui. Žmogui, kuris gyvena Kristuje – kuris yra vaisinga Kristaus-Vynmedžio šakelė, mirtis yra perėjimas iš žemiškosios kelionės į Dangaus tėvynę, kur dangiškasis Tėvas visus priima kaip vaikus.

O žemiškojoje kelionėje pats Kristus, kaip gerasis Ganytojas, mums rodo kelią ir guodžia. Vienas kunigas pasakojo kitados matęs ant kapo paslaptingą lotynišką užrašą, epitafą, kuri sako: Ut moriens viveret, vixit ut moriturus. Išvertus reiškia: „Tam kad mirštantysis gyventų, jis pragyveno kaip besiruošiantis mirti“. Paradoksaliai skamba, tačiau savo prasme antkapio užrašas yra artimas šiandienos Evangelijos žodžiams: Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Šiandien, minėdami mūsų užmigusius artimuosius, pasistenkime mirties slėpinyje įžvelgti viltį, nes tik tokiu atveju galima tikrai gyventi, jeigu gyvenimą motyvuoja viltis. Mišių maldos žodžiais prašykime Dievą, kad sutvirtėtų visų mūsų viltis pažadėtuoju kūno atsikėlimu, kurie tikime Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/320-homilija-mirusi%C5%B3j%C5%B3-diena.html