Kristaus Krikštas (C)

Jėzaus krikštas Jordane · KBK 535–537, 1223–1225

Jėzaus krikštu prasideda jo viešasis gyvenimas. Prie Jordano jis ateina kartu su žmonėmis, kurie prašo atleidimo. Taip jis priima kenčiančio tarno misiją ir iš anksto parodo, kur ji jį nuves. Tėvo balsas paliudija, kas yra šią misiją prisiėmęs Sūnus.

KBK 1223–1225 Jordano įvykį skaito drauge su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Krikšte žmogus susiejamas su Jėzumi ir pakeliamas naujam gyvenimui. Skaitant Luką verta pastebėti, kad atsivėrus dangui pirmiausia girdime Tėvo kreipinį į Sūnų.

Katalikų Bažnyčios katekizmas, 535–537 · KBK 1223–1225

Vanduo ir Dvasia išganymo istorijoje · KBK 1217–1222

Velyknaktį laiminant vandenį Bažnyčia prisimena kūrimą, Nojaus arką, perėjimą per jūrą ir Jordaną. Vandenyje išryškėja skirtingos patirtys. Jis palaiko gyvybę, gali ją pražudyti ir tampa riba, kurią peržengusi tauta pradeda laisvą gyvenimą.

Psalmės žodžiai apie Dvasią, atnaujinančią žemę, atveria pirmąjį šios istorijos vaizdą. Kaip kūrinija semiasi gyvybės iš Kūrėjo, taip žmogus Krikšte gauna gyvenimą iš Šventosios Dvasios.

Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1217–1222

Krikšto malonė ir naujas gyvenimas · KBK 1262–1274

Laiškas Titui pabrėžia, kad Dievas išgelbsti iš gailestingumo. Katekizmas šią dovaną išskleidžia įvardydamas Krikšto vaisius: atleidžiamos nuodėmės, žmogus atgimsta Šventojoje Dvasioje, įtraukiamas į Kristaus ir Bažnyčios gyvenimą.

Šis ryšys įpareigoja. Pakrikštytieji pašaukti liudyti tikėjimą, tarnauti kitiems ir dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Laiško žodžiai apie uolumą geriems darbams nusako, kaip gauta malonė ima matytis kasdienybėje.

Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1262–1274

Iz 40, 1–2 · Jeruzalei baigėsi tarnybos laikas

Ṣəḇāʾāh čia reiškia Jeruzalės tarnybą arba vargo laiką. Tas pats žodis kituose tekstuose gali reikšti karinę tarnybą. Šioje vietoje svarbi jos pabaiga. Miestui liepiama prabilti į širdį po nelaisvės, kurią pranašas aprašo kaip pasibaigusią prievolę.

Pasakymas nirṣāh ʿăwōnāh skelbia, kad jos kaltė atlyginta. Po jo minimas kiflayim, dvigubas atlygis. Žodis sustiprina patirto vargo svorį. Visas sakinys skirtas guosti žmones, išgirdusius, kad tremties metas baigėsi ir kad Dievas vėl vadina juos savo tauta.

Šaltinis: Izaijo 40 skyriaus hebrajiškas tekstas; Izaijo 40 skyrius ir išnašos, USCCB.

Iz 40, 9–11 · Kas skelbia miestams gerąją naujieną?

Məḇaśśereṯ yra moteriškosios giminės žodis, reiškiantis geros žinios skelbėją. Hebrajišką sakinį galima suprasti dvejopai. Arba šauklys turi pranešti Zionui, arba pats Zionas, po tremties sulaukęs paguodos, prabyla kaip žinios skelbėja. Gretimas kreipinys į Jeruzalę ir liepimas kalbėti Judo miestams dera su antruoju skaitymu.

Žinia trumpa: hinnēh ʾĕlōhêḵem, „štai jūsų Dievas“. Imperatyvai liepia užlipti aukštai ir nesibijoti pakelti balso. Žinia skirta daugeliui miestų, todėl po pirmųjų eilučių, kuriose kalbama Jeruzalės širdžiai, dabar svarbu, kas ją išgirs už sostinės ribų.

Šaltinis: Izaijo 40 skyriaus hebrajiškas tekstas; Izaijo 40 skyrius ir išnašos, USCCB.

Ps 103 (104), 1b–4. 24–25 · Dangus kaip palapinė, jūra pilna gyvybės

Kayrîʿāh reiškia „lyg palapinės dangą“. Psalmėje Dievas apsivelka šviesa ir ištempia dangų kaip dangą virš žmonių. Po to debesys, vėjas ir ugnis įtraukiami į karališkos kelionės vaizdą. Senovės Artimųjų Rytų tekstuose audra ir jūra gali priklausyti dievų kovos pasakojimams. Giesmininkui jie leidžia išsakyti Kūrėjo galią valdyti savo pasaulį.

Kai maldininkas pažvelgia žemyn, hebrajiškas yām, „jūra“, pasirodo kupinas mažų ir didelių gyvūnų. Toliau psalmėje minimas ir Leviatanas, tačiau šventės skaitinys ties juo nesustoja. Šventės skaitinys leidžia pamatyti nesuskaičiuojamą gyvų būtybių įvairovę. Jos, kaip ir visa žemė, byloja apie Kūrėjo išmintį.

Šaltinis: 104 psalmės hebrajiškas tekstas, angliška numeracija; Davidas G. Garberis jaunesnysis, Psalmės 104 vaizdų tyrimas, Review & Expositor (2025).

Ps 103 (104), 27–30 · Kai atimamas ir grąžinamas alsavimas

Hebrajiškas rûaḥ gali reikšti vėją, alsavimą arba dvasią. Dviejose gretimose eilutėse žodis turi skirtingus įvardžius. Iš kūrinių paimama „jų dvasia“ – gyvybės alsavimas, o Dievas siunčia „savo dvasią“. Lygiai dėl to lietuviškame skaitinyje abiem vietoms tinka skirtingi žodžiai.

Veiksmažodis tĕḥaddēš reiškia „atnaujini“. Jis nusako tai, ką Dievas daro dabar, palaikydamas ir vėl kurdamas gyvybę. Prieš tai kūriniai laukia maisto iš jo rankos. Kai žemės atnaujinimą sugretiname su šiuo kasdieniu laukimu, lengviau suprasti, kad giesmė kalba ir apie pasaulio pradžią, ir apie nuolatinę jo priklausomybę nuo Kūrėjo.

Šaltinis: 104 psalmės hebrajiškas tekstas, angliška numeracija; 104 psalmė ir išnašos, USCCB.

Tit 2, 11–14 · Malonė imasi mokytojos darbo

Epephánē reiškia „pasirodė“. Laiške būtent malonė atlieka veiksmą. Dalyvis paideúousa, „ugdanti“, priklauso tam pačiam sakiniui. Taigi Dievo dovana žmogų moko, kaip dabar gyventi. Trijų prieveiksmių eilė apima savitvardą, teisingą elgesį su kitais ir gyvenimą Dievo akivaizdoje.

Paskui laukiama būsimo Kristaus šlovės apsireiškimo. Tarp to, kas jau pasirodė, ir to, ko dar laukiama, auga Kristaus suburta tauta. Žodis perioúsios nusako tautą, kuri jam ypatingai priklauso. Tokia formuluotė atsiliepia į Sandoros kalbą apie Dievo nuosavybę (Iš 19, 5). Šios tautos darbštumas yra atpirkimo vaisius.

Šaltinis: Laiško Titui 2 skyriaus graikiškas tekstas; Laiško Titui 2 skyrius ir išnašos, Vatikano archyvas.

Tit 3, 4–7 · Ką nuplauna naujo gimimo vanduo?

Philanthrōpía reiškia palankumą ir meilę žmonėms. Laiške ji priskiriama Dievui, kurio gerumas pasirodo konkrečiu veiksmu: jis išgelbsti. Sakinys leidžia matyti ir veikiantįjį, ir priežastį. Žmogų išgelbsti Dievas iš savo gailestingumo, kai dar negalima išvardyti teisumo darbų, kurie pelnytų šią dovaną.

Loutroû palingenesías yra „naujo gimimo nuplovimas“. Laiškas greta nuplovimo mini Dvasios atnaujinimą ir jos išliejimą per Jėzų. Sakinio pabaigoje kalba apie paveldėtojus apibrėžia žmogaus naują padėtį. Iš gautos malonės jis gyvena kaip tas, kuriam pažadėtas gyvenimas su Dievu.

Šaltinis: Laiško Titui 3 skyriaus graikiškas tekstas; Laiško Titui 3 skyrius ir išnašos, Vatikano archyvas.

Lk 3, 15–16. 21 · Jono vanduo ir Jėzaus malda

Jonas sako baptízō, „krikštiju“, kalbėdamas apie tai, ką pats daro vandenyje. Juozapui Flavijui priskiriamame Jono veiklos pasakojime apsiplovimas irgi glaudžiai siejamas su gyvenimo pakeitimu. Žydų autoriaus aiškinimas rodo, kaip sąžinės ir vandens ryšys galėjo būti suprantamas anuomet. Lukas pabrėžia dar ir tai, ko laukiama iš ateinančiojo: Dvasios.

Prieš pasakodamas apie Jėzaus krikštą Lukas jau užbaigia pastraipą apie Jono viešą veiklą žinia apie jo įkalinimą (Lk 3, 19–20). Pačią krikšto akimirką jis pamini trumpai, o proseuchoménou nusako Jėzų, kuris tebesimeldžia, kai atsiveria dangus. Luko pasakojime malda palydi ir kitus svarbius Jėzaus misijos žingsnius.

Šaltinis: Evangelijos pagal Luką 3 skyriaus graikiškas tekstas; Evangelijos pagal Luką 3 skyrius ir išnašos, USCCB; Juozapas Flavijus, Žydų senovė 18.117.

Lk 3, 22 · Dvasia gauna regimą ženklą

Sōmatikô eídei reiškia „kūnišku pavidalu“. Lukas taip apibūdina Dvasios nusileidimą, o hōs peristerán priduria „tarsi balandis“. Skaitytojas girdi Tėvo balsą ir gauna regimą Dvasios ženklą. Balandžio palyginimas padeda įsivaizduoti nusileidimą, o pasakojimas nesako, kad Dvasia tapo paukščiu.

Jordano vietovėje Al Magtase išlikę krikšto baseinai, koplyčios ir bažnyčių liekanos. Jie liudija, kaip vėlesni krikščionys vietoje saugojo Evangelijos atmintį. Pats Lukas šiame epizode dėmesį sutelkia į tai, kas apreikšta apie Jėzų. Pakrikštytųjų minioje jis yra tas, į kurį asmeniškai kreipiamasi „Tu“ ir ant kurio nusileidžia Dvasia.

Šaltinis: Evangelijos pagal Luką 3 skyriaus graikiškas tekstas; UNESCO, Betanija anapus Jordano ir Al Magtaso archeologiniai radiniai.

Šv. Jeronimas · Ganytojo rankose – ką tik atgimę ėriukai

pirmiau priima ganytojo pavidalą

XI, prie Iz 40, 11; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

kurie neseniai atgimė per Krikštą

XI, prie Iz 40, 11; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

Jeronimas Izaijo skelbiamą Dievo galybę girdi greta jo žodžių apie ganytoją, kuris glaudžia prie savęs ėriukus. Šią pranašystės vietą jis aiškina Jono evangelijos žodžiais apie gerąjį Ganytoją, atiduodantį už avis savo gyvybę. Tas, kuris ateis šlovėje, jau ateina pas savo kaimenę ir ją pažįsta.

Ėriukais Jeronimas vadina neseniai pakrikštytuosius, kurių gyvenimas Kristuje dar tik prasideda. Pranašo žodžius jis sugretina su Jėzaus pavedimu Petrui ganyti jo avinėlius. Taip Izaijo vaizdas įgauna bažnytinį tęsinį. Ganytojo rūpestis pasiekia žmogų, kuriam ką tik prasidėjo naujas gyvenimas.

ST → NT. Jeronimas Izaijo ganytoją ir Ezekielio pažadėtą Dovydo ganytoją (Ez 34, 23) atpažįsta Jėzuje. Izaijo nešami ėriukai jam yra naujai pakrikštytieji, kuriuos Kristus patiki Petrui (Jn 21, 15).

Ryšys su skaitiniais. Iz 40, 9–11 ir Tit 3, 4–7. Dievo artumas matomas iš rūpesčio, kurį jis rodo naujai atgimusiam žmogui.

Šaltinis: Šv. Jeronimas, Izaijo knygos komentaras, XI, prie Iz 40, 9–11 (PL 24, sk. 483–486).

Šv. Augustinas · Žemės veidas atsinaujina per žmones

iš jo Dvasios gavome malonę gyventi teisume

IV, §14; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

kad gavę jo Dvasią būtume atkurti

IV, §15; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

Augustinas skaito psalmės posmą, kuriame kūriniai grįžta į dulkes, o atsiuntus Dvasią atgyja. Grįžimą į dulkes jis sieja su akimirka, kai žmogus pamato savo silpnumą ir ima jo nebeslėpti. Psalmės prašymas tada įgauna asmeninį skambesį. Žmogus jau gali prašyti to, ko pats sau suteikti nepajėgia.

Žemės atnaujinimą Augustinas atpažįsta žmonėse, kuriuos Dvasia įgalina gyventi teisiai. Jis sugretina psalmę su Laiško efeziečiams žodžiais apie žmones, sukurtus geriems darbams. Todėl savo gerų darbų Augustinas ragina nesavintis. Juose galima atpažinti kūrybinį Dievo veikimą.

ST → NT. Augustinas psalmės kūrinijos atgaivinimą Dvasia pritaiko naujajai kūrinijai. Laiško efeziečiams žodžiai apie kūrimą geriems darbams (Ef 2, 10) paaiškina, kaip Dvasia atnaujina žmones.

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 29–30 ir Tit 3, 4–7. Atnaujinto žmogaus darbai leidžia pamatyti gautą Dvasios malonę.

Šaltinis: Šv. Augustinas, Psalmės 103 ketvirtasis aiškinimas, §§13–15, prie Ps 103, 29–31 (lotyniškas tekstas).

Šv. Jonas Auksaburnis · Kai namą tenka statyti iš naujo

nugriauna iki pamatų ir pastato iš naujo

5-oji homilija, prie Tit 3, 4–7; mūsų vertimas iš anglų kalbos

prisimink savo ankstesnį gyvenimą

5-oji homilija, prie Tit 3, 2–3; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Auksaburnis Laiško Titui žodį apie atgimdymą aiškina pasitelkdamas namą. Smarkiai apirusį pastatą kartais tenka nugriauti ir vėl statyti nuo pamatų. Krikšto nuplovimą homilija supranta kaip tokį naują pradėjimą: Dvasia žmogui suteikia gyvenimą, kurio jis pats nesusikūrė.

Prieš tai Auksaburnis primena Pauliaus prašymą elgtis romiai su visais. Kai kyla noras priekaištauti kitam, jis kviečia atsiminti savo ankstesnį elgesį ir gautą pagalbą. Prisiminta malonė įgauna kasdienį pavidalą: žmogus gali suvaldyti savo pyktį ir pasimelsti už kitą.

ST → NT. Homilijoje perstatomo namo palyginimas aiškina Laiško Titui atgimdančio nuplovimo vaizdą ir Dvasios kuriamą naują pradžią.

Ryšys su skaitiniais. Tit 3, 4–7. Dvasios atgimdytas žmogus gali elgtis su kitais iš to paties gailestingumo, kurį gavo.

Šaltinis: Šv. Jonas Auksaburnis, 5-oji homilija apie Laišką Titui, prie Tit 3, 2–7 (NPNF I.13, 1889).

Šv. Kirilas Aleksandrietis · Jėzus pasikrikštijęs meldžiasi

be paliovos melstis itin dera

XI, p. 47; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Dvasia vėl nusileido lyg naujoje mūsų giminės pradžioje

XI, p. 47; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Kirilas sustoja prie Luko sakinio, kad Jėzus po krikšto meldėsi. Jėzaus malda jam rodo, ką daryti žmogui, gavusiam Krikšto malonę: toliau kreiptis į Tėvą. Atsivėrusį dangų Kirilas susieja ir su Jėzaus pažadu apie angelus, kylančius bei nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.

Dvasios nusileidimą ant Kristaus Kirilas aiškina kaip naują žmonijos pradžią. Kristus turi Dvasią ir ja dalijasi su žmonėmis. Šią dovaną Kirilas sieja su įsūnyste. Per Krikštą žmogus gauna drąsos melstis Dievui kaip Tėvui. Todėl Jordano scena pasakoja ir apie ryšį, į kurį Kristus įveda žmogų.

ST → NT. Kirilas Jėzų prie Jordano vadina antruoju Adomu. Dvasios nusileidimas pradeda Kristuje atnaujintos žmonijos gyvenimą, kuriame pakrikštytieji priimami į Dievo vaikų bendrystę.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22 ir Tit 3, 4–7. Po Krikšto atsivėręs ryšys su Dievu auga, kai į jį kreipiamės maldoje.

Šaltinis: Šv. Kirilas Aleksandrietis, Evangelijos pagal Luką homilijos, XI, prie Lk 3, 21–23, p. 46–48 (R. Payne Smith, 1859).

Ambroziastras · Iš kokios šaknies išauga geras darbas?

kyla iš dieviškojo gailestingumo šaknies

III, prie Tit 3, 4–7; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

jis pats nupiešia dvasiniais bruožais

III, prie Tit 3, 4–7; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

Laiško Titui žodžius apie pasirodžiusią malonę Ambroziastras aiškina kaip Kristuje išryškėjusią tiesą apie Dievą. Tikėjimo išpažinimas šioje šviesoje tampa atpažįstamas iš žmogaus darbų. Komentatorius sieja abu dalykus: Kristus atiduoda save ir ugdo žmones, kurių gyvenime subręsta gėris.

Prie laiško žodžių apie atgimdantį nuplovimą Ambroziastras keičia vaizdą. Krikščionio gėris išauga iš Dievo gailestingumo šaknies. Dvasios dovana leidžia imtis gerų darbų, o juose žmogus atpažįsta, kaip Dievas kantriai brėžia jo vidinio gyvenimo bruožus. Taip laukiamas amžinojo gyvenimo paveldas siejamas su šiandien atliekamu darbu.

ST → NT. Ambroziastras pasitelkia augalo ir tapybos palyginimus. Jais paaiškina, kaip Kristuje suteikta malonė ir Krikšte gauta Dvasia atsiskleidžia žmogaus darbuose.

Ryšys su skaitiniais. Tit 2, 11–14 ir 3, 4–7. Geras darbas yra vieta, kur galima atpažinti pirmesnį Dievo gailestingumą.

Šaltinis: Ambroziastras, Laiško Titui komentaras, II, prie Tit 2, 11–14, ir III, prie Tit 3, 4–7 (PL 17).

Šv. Ireniejus Lionietis · Ką pasako vardas Kristus?

Tėvas patepa, o Sūnus yra patepamas Dvasia

III, 18, §3; mūsų vertimas iš anglų kalbos

leidžia suprasti, kas kentėjo

III, 18, §4; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Ireniejus sustoja prie vardo Kristus, reiškiančio Pateptąjį. Jis atsiverčia Izaijo pranašystę apie žmogų, ant kurio yra Viešpaties Dvasia. Tėvas patepa, Sūnus yra pateptas, o patepimas yra pati Dvasia. Taip viename varde girdėti, kaip Tėvas, Sūnus ir Dvasia veikia išgelbėjimo istorijoje.

Ireniejui svarbu išlaikyti vieną pasakojimo veikėją. Tas, apie kurį kalba pranašystė, yra Jėzus, kuris gimė, kentėjo ir prisikėlė. Tad skaitant apie Jordane nusileidusią Dvasią, jos veikimą galima atpažinti visame Jėzaus kelyje. Apaštalų darbuose Petras šiuo patepimu paaiškina ir Jėzaus gerus darbus bei išgydymus.

ST → NT. Ireniejus patepimo Dvasia pranašystę (Iz 61, 1) sieja su įsikūnijusiu Jėzumi. Alternatyvaus pirmojo skaitinio pažadą apie tarnui suteiktą Dvasią (Iz 42, 1) su šiuo aiškinimu gretina liturgija.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22 ir alternatyvus Apd 10, 34–38. Petro žodžiais, Dievas patepė Jėzų Dvasia, o šis ėjo darydamas gera.

Šaltinis: Šv. Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas, III, 18, §§3–4 (ANF I, 1885).

Tertulijonas · Ką iš tvano vandenų parneša balandis?

po, taip sakant, pasaulio krikšto

VIII, §4, p. 18; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

atskrenda Šventosios Dvasios balandis, nešdamas Dievo ramybę

VIII, §4, p. 18; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

Tertulijonas šalia Jordano balandžio pastato Nojaus išleistą balandį. Šis sugrįžo su alyvmedžio lapu, ir Nojus suprato, kad vandenys nuslūgo. Tertulijonas primena, jog alyvmedis ir kitoms tautoms buvo taikos ženklas. Šis senas pasakojimas jam padeda suprasti, kodėl Dvasia virš Jėzaus pasirodo balandžio pavidalu.

Tertulijonas skaitytoją nuo Jordano palydi iki krikštyklos. Kaip po tvano balandis atnešė žinią žemei, taip iš Krikšto vandens iškylančiam žmogui Dvasia atneša Dievo ramybę. Tertulijonas dar prisimena, kad po tvano žemėje vėl atsirado nuodėmė. Šitaip ir pakrikštytajam tenka saugoti gautą ramybę, leidžiant jai pakeisti jo santykį su kitais.

ST → NT. Tertulijonui iš Nojaus arkos paleistas balandis su alyvmedžio lapu (Pr 8, 10–11) yra pirmavaizdis balandžiu virš Jėzaus pasirodžiusios Dvasios, nešančios Dievo ramybę pakrikštytiesiems.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22 ir Tit 3, 4–7. Nojaus balandžio vaizdas leidžia Krikšto atgimimą sieti su Dievo dovanojama ramybe.

Šaltinis: Tertulijonas, Apie Krikštą, VIII, §§3–5 (lotyniškas tekstas, E. Evans leid., 1964, p. 18).

Šv. Juozapina Bakhita · Prie šio šaltinio tapau Dievo dukra

Čia tapau Dievo dukra!

Bakhitos žodžiai, perduoti kanonizacijos biografijos skyriuje „Figlia di Dio“; mūsų vertimas iš italų kalbos

Venecijos katechumenate Bakhita norėjo pažinti Dievą, apie kurį dar vaikystėje galvodavo žiūrėdama į saulę, mėnulį ir žvaigždes. Keletą mėnesių ji rengėsi priimti įkrikščioninimo sakramentus. 1890 m. sausio 9 d. buvo pakrikštyta ir gavo Juozapinos vardą. Jos džiaugsmą, pasak kanonizacijai paskelbtos biografijos, aplinkiniai išskaitė iš jos veido.

Vėliau žmonės ne kartą matė Bakhitą pabučiuojančią krikštyklą. Ji taip prisimindavo konkrečią vietą, kurioje tapo Dievo dukra. Šis gestas leido kitiems pamatyti, kokią reikšmę ji teikė vienąkart prie krikšto vandens gautai dovanai. Vis labiau pažindama Dievą, Bakhita išmoko savo kelią skaityti kaip jo lydimą.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22 ir Tit 3, 4–7. Krikštyklos prisiminimas padeda tikinčiajam atpažinti save kaip Dievo vaiką ir malonės paveldėtoją.

Šaltinis: Šv. Juozapina Bakhita, kanonizacijos biografija, pastraipos „In Italia“ ir „Figlia di Dio“ (Šventasis Sostas, 2000 m.).

Šv. Patrikas · Už Krikštą nereikia mokėti

ar tikėjausi gauti bent menkiausią atlygį?

„Confessio“, §50; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Gyvenimo pabaigoje rašydamas išpažinimą Patrikas atsako į klausimą, ar už tarnystę Airijoje ko nors prašė sau. Jis prisimena tikinčiuosius, palikdavusius nedideles dovanas ir papuošalus ant altoriaus. Dovanas grąžindavo, nors kai kuriems tai būdavo skaudu. Jam rūpėjo, kad žmonės galėtų pasitikėti jo tarnystės tikslais.

Tada Patrikas kreipiasi tiesiai į tuos, kuriuos krikštijo. Jeigu kas galėtų pasakyti, kad jis už Krikštą tikėjosi užmokesčio, Patrikas žada atlyginti. Jis net klausia, ar kada prašė apmokėti apavą. Keliones pas tolimiausių vietovių žmones, kur anksčiau niekas nebuvo nuėjęs krikštyti, Patrikas vadina galimybe, kurią jam pačiam padovanojo Dievas.

Ryšys su skaitiniais. Tit 3, 4–7. Patriko elgesys palieka aiškią vietą malonei, kurią Dievas dovanoja iš gailestingumo.

Šaltinis: Šv. Patrikas, „Confessio“, §§49–51 (Royal Irish Academy leidimas, anglų vertimas).

Šv. Hildegarda Bingenietė · Dvasia atgaivina žemę ir gydo žaizdas

šventas esi, teikdamas gyvybę kūriniams

Sekvencija „O ignis Spiritus paracliti“, 1a; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

Hildegardos giesmė Šventajai Dvasiai prasideda kreipiniu į ugnį, kuri teikia kūriniams gyvybę. Paskui giedantysis prisiartina prie sužeisto žmogaus. Ta pati Dvasia patepa sužeistuosius ir valo žaizdas. Hildegarda ją taip pat vadina tyru šaltiniu, prie kurio pasimato, kaip Dievas ieško pasiklydusių ir juos surenka.

Kitame posme žvilgsnis pereina nuo kūno prie debesų, akmenų, vandens ir žemės. Debesys plaukia, iš vandens randasi upeliai, o žemė sužaliuoja. Psalmės žodžiai apie Dvasios atnaujinamą kūriniją giesmėje suskamba greta žodžių apie žmogaus gijimą. Kūrinija ir žmogus abu laukia Dvasios gyvybės.

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 24–30 ir Lk 3, 16. Šlovindami kūriniją gaivinančią Dvasią galime prašyti, kad ji gydytų ir žmogaus gyvenimą.

Šaltinis: Šv. Hildegarda Bingenietė, sekvencija „O ignis Spiritus paracliti“, 1a–2b ir 4a–4b, rankraščiai D 158 ir R 473r.

Šv. Ambraziejus · Iki vyskupo tarnystės – prie Krikšto vandens

o aštuntą dieną buvo įšventintas vyskupu

Paulino liudijimas, „Vita sancti Ambrosii“, §9; mūsų vertimas iš lotynų kalbos

Paulinas pasakoja, kad Ambraziejus atėjo į susirinkimą Milane kaip provincijos valdytojas. Bendruomenė ginčijosi, kas bus jos naujasis vyskupas. Pasigirdo vaiko balsas, siūlantis Ambraziejų. Tada jo vardą ėmė šaukti abi ginčo pusės. Ambraziejus vis dar buvo katechumenas ir iš pradžių mėgino išvengti tokio paskyrimo.

Galiausiai, sugrąžintas į Milaną, Ambraziejus paprašė jį pakrikštyti. Paulinas pasakoja, kad vyskupu jis buvo įšventintas aštuntą dieną. Laiko tarp šių įvykių buvo nedaug. Tačiau Paulinas išsaugojo jų eilę: pirmiausia Ambraziejus priėmė Krikštą ir tada jam buvo patikėta nauja tarnystė.

Ryšys su skaitiniais. Tit 3, 4–7. Pasakojimas apie Krikštą prieš vyskupo šventimus leidžia atpažinti malonę, iš kurios kyla ir tarnystė.

Šaltinis: Paulinas Milanietis, „Vita sancti Ambrosii“, §§6–9 (lotyniškas tekstas, Bibliotheca Augustana).

Šv. Jonas Kryžiaus · Ranka, prisilietimas ir ugnis

Dvasia yra gydanti ugnis, Tėvas – ranka, o Sūnus – prisilietimas

Antrosios giesmės aiškinimas, §1; mūsų vertimas iš ispanų kalbos

Aiškindamas savo antrąją giesmę Jonas Kryžiaus sustoja prie rankos, prisilietimo ir gydančios ugnies įvaizdžių. Jam tai būdai kalbėti apie vieną Dievo veikimą, žmogui ateinantį iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tėvas yra ranka, Sūnus – prisilietimas, o Dvasia – ugnis, kuri veikia žmogaus gelmėje.

Jonas šiuos įvaizdžius paaiškina trimis žmogaus patirtimis. Jis gyja, ima ragauti amžinojo gyvenimo ir gali atpažinti savo skolos atleidimą. Tokia giesmės kalba leidžia melstis skaitant apie Jordane drauge atsiskleidžiantį Tėvą, Sūnų ir Dvasią. Evangelijos ugnies vaizdas tuomet primena žmogų gydančią Dievo meilę.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 16. 21–22. Jonas Kryžiaus leidžia apmąstyti Dvasios ugnį kaip meilę, veikiančią drauge su Tėvu ir Sūnumi.

Šaltinis: Šv. Jonas Kryžiaus, „Llama de amor viva“, antrosios giesmės aiškinimas, §1, PDF p. 55 (ispaniškas tekstas).

Šv. Ignacas Lojola · Sustoti prie Jono dvejonės

jis manė esąs nevertas jį pakrikštyti

„Dvasinės pratybos“, §273, antras punktas; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Antroje Dvasinių pratybų savaitėje Ignacas Lojola veda besimeldžiantįjį į Jėzaus gyvenimo įvykius. Jordano kontempliaciją jis pradeda nuo kelio iš Nazareto. Paskui kviečia sustoti prie Jono, kuris jaučiasi nevertas pakrikštyti Jėzaus. Jėzus atsako, kad taip dera išpildyti teisumą. Ignacas čia remiasi Mato pasakojimu.

Trečiasis kontempliacijos punktas palieka laiko atsivėrusiam dangui ir balsui, kuris pavadina Jėzų mylimuoju Sūnumi. Šiuos trumpus punktus Ignacas duoda kaip atramą maldai. Juos perskaičius šalia Luko pasakojimo, dėmesį galima išlaikyti ir prie paties Jėzaus, kuris prie Jordano meldžiasi.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 15–16. 21–22. Ignaco siūlomas sustojimas padeda ramiai išgirsti Jono žodžius ir pamatyti besimeldžiantį Jėzų.

Šaltinis: Šv. Ignacas Lojola, „Dvasinės pratybos“, §§158–159 ir §273 „How Christ was baptized“ (Jesuit Sources leidimas).

Šv. Kamilis de Lelis · Skaityti prie stalo, kad mokėtum paguosti

kad geriau mokėtų padėti ir paguosti ligonius jų reikmėse

Ligonių tarnų gyvenimo formulė, §17; mūsų vertimas iš anglų kalbos

Kamilis de Lelis Ligonių tarnų bendruomenei parengė gyvenimo taisykles. Jose jis skyrė laiko pokalbiui apie konkrečius ligonių poreikius. Susitikimą reikėjo suplanuoti taip, kad ligoninėje dėl jo nepritrūktų patarnautojų. Bendra malda ir pokalbis turėjo padėti geriau prižiūrėti žmogų, kuris tos pagalbos laukė.

Prie stalo Kamilis siūlė skaityti apie kantrybę ir gerą mirtį. Tikslas buvo išmokti kalbėtis su kenčiančiu žmogumi ir jį paguosti. Bendruomenė iš anksto galvojo, ko reikės prie ligonio lovos. Taisyklėje tikėjimo apmąstymas padeda mokytis pasirūpinti kitu.

Ryšys su skaitiniais. Iz 40, 1–2. 11 ir Tit 2, 11–14. Pranašo raginimas guosti įgauna pavidalą, kai bendruomenė mokosi kalbėti ir pasirūpinti kenčiančiu žmogumi.

Šaltinis: Šv. Kamilis de Lelis, Ligonių tarnų gyvenimo formulė, §§10 ir 17, patvirtinta 1591 m. (Camilliani leidimas).

Benediktas XVI · Vilna ant ganytojo pečių

Benediktas XVI aiškina, kodėl vyskupo ant pečių nešiojamas palijus audžiamas iš vilnos. Ant pečių esanti vilna primena silpną avį, kurią piemuo pakelia ir neša iki vandens. Pasak Benedikto, šis ženklas pirmiausia sako, kad Kristus neša mus visus, ir kartu ragina prilaikyti vieniems kitus.

Iz 40, 9–11. Izaijas apie galingai ateinantį Viešpatį kalba kaip apie piemenį, kuris neša prie krūtinės priglaustus ėriukus. Palijaus įvaizdis leidžia pajusti, kokią formą gali įgyti stipresniojo galia, kai jos reikia silpnesniam.

Šaltinis: Benediktas XVI · 2005 m. balandžio 24 d. pontifikato pradžios homilija.

Pranciškus · Kūriniai kaip knygos raidės

Pranciškus, remdamasis Jonu Pauliumi II, kūriniją palygina su brangia Dievo knyga. Kūriniai joje yra lyg raidės. Įsiskaičius galima aptikti tai, ką praleistume matydami vien panoramą ar vieną atskirą gyvą būtybę. Dėmesio vertos ir pačios mažiausios gyvybės formos.

Ps 103 (104), 24–25. Psalmė stebisi ir jūros platybe, ir jos mažais bei dideliais gyventojais. Knygos įvaizdis padeda suprasti, kaip jų įvairovė gali tapti padėkos Kūrėjui priežastimi.

Šaltinis: Pranciškus · Enciklika „Laudato si’“, 85 paragrafas.

Thomas Traherne’as · Granatvaisyje telpa daug sėklų

Thomas Traherne’as pasaulį palygina su perpjautu granatvaisiu. Jo viduje telpa daugybė sėklų. Traherne’ui kūrinijoje panašiai glūdi progos augti dėkingumui ir kitoms dorybėms. Tam reikia pastebėti, kokią dovaną žmogus jau yra gavęs.

Ps 103 (104), 27–30. Visi kūriniai laukia iš Dievo peno ir gyvybės. Granatvaisio vaizdas padeda įsižiūrėti į kūrinijos gausą ir susimąstyti, kas gali bręsti žmoguje, kai jis ją priima kaip dovaną.

Šaltinis: Thomas Traherne · „Centuries of Meditations“, antrasis šimtas, 96 meditacija.

Pranciškus Salezas · Vėjas pripildo bures

Pranciškus Salezas malonę palygina su vėju, pripildančiu laivo bures. Laive esantys žmonės gali pasinaudoti palankiu vėju ir leistis į kelionę. Burių judėjimui reikia iš šalies ateinančios jėgos. Panašiai žmogus gali atsiliepti į Dievo kvietimą, kuris pirmas suteikia jam jėgų judėti.

Tit 3, 4–7. Laiškas skelbia, kad Dievas atnaujina žmogų iš gailestingumo. Salezo burės padeda įsivaizduoti, kaip ši dovana ateina ir kartu laukia laisvo žmogaus atsako.

Šaltinis: Pranciškus Salezas · „Traktatas apie Dievo meilę“, IV knyga, VI skyrius.

Grigalius Nazianzietis · Du žiedai palieka tą patį atspaudą

Grigalius Nazianzietis prašo įsivaizduoti du antspaudinius žiedus. Vienas auksinis, kitas geležinis. Abiejuose išraižytas tas pats valdovo atvaizdas, todėl abu vaške palieka tokį pat atspaudą. Šiuo vaizdu Grigalius aiškina, kad krikšto malonė lieka ta pati, nors krikštytojų padėtis ar gyvenimo aplinkybės skiriasi.

Tit 3, 4–7. Laiške nuplovimo atnaujinanti jėga kyla iš dosniai išlietos Šventosios Dvasios. Vienodi atspaudai leidžia įsidėmėti, kieno dovana duodama per krikštą.

Šaltinis: Grigalius Nazianzietis · XL kalba apie šventąjį krikštą, 26 paragrafas.

Johnas Henry Newmanas · Pro uždangą atsiveriantis žvilgsnis

Johnas Henry Newmanas tai, kas mus skiria nuo visiško Dievo regėjimo, palygina su stora uždanga. Per Bažnyčios maldą ir sakramentus, anot jo, žmogui jau duodama atpažinti įsikūnijusio Kristaus artumą. Tai panašu į trumpą žvilgsnį į tai, ką vėliau bus galima išvysti akis į akį.

Lk 3, 21–22. Jėzui meldžiantis atsiveria dangus, nusileidžia Dvasia ir pasigirsta Tėvo balsas. Newmano uždanga padeda išgirsti, kaip Evangelijos akimirka leidžia atpažinti tai, kas įprastai lieka nuo mūsų akių paslėpta.

Šaltinis: John Henry Newman · „Parochial and Plain Sermons“, V, 1 „Worship, a Preparation for Christ’s Coming“.

Richardas Crashaw · Jordano lašas kaip brangakmenis ir ašara

Richardas Crashaw eilėraštyje apie Jėzaus krikštą vieną vandens lašą regi dvejopai. Kol jis laikosi ant Jėzaus kūno, atrodo kaip brangakmenis, o krisdamas primena ašarą. Vanduo paliečia Jėzų ir pats, poeto žodžiais, tuo prisilietimu nuplaunamas.

Lk 3, 21–22. Evangelijoje Jėzus krikštijasi kartu su žmonėmis. Lašo vaizdas kviečia įsižiūrėti į jo tikrą artumą žmonėms, kurį Lukas parodo prieš pasigirstant Tėvo balsui.

Šaltinis: Richard Crashaw · „On the water of our Lord’s baptisme“, „Complete Works“, II.

Petras Cvirka · Vilko lopšinė sugadina krikštynų puotą

Žiemą sušalęs ir išalkęs vilkas su kitais nuo ūkininko atitrūkusiais gyvuliais pamato šviesą kiškių namuose. Senasis kiškis svečius pakviečia prie stalo: namuose švenčiamos trijų mažylių krikštynos, patiekta arbatos, sūrio, kiaušinių ir vištienos. Vilkui toks meniu nepatinka. Jis pasisiūlo pasūpuoti mažylius ir užtraukia lopšinę, kurios žodžiai išduoda, kad ketina juos suėsti.

Motina išgirsta grėsmę ir sušunka. Vilkas šoka pro langą nešinas kiškučiais, bet šuo įkanda jam į uodegą, o asilas spiria į galvą. Vilkas išlekia lauk be grobio ir vėliau svarsto, kad, matyt, buvo patekęs į dangų: ten jį ne tik sotino, bet ir išlydėjo tokiu trenksmu.

Ryšys su skaitiniais. Iz 40, 11. Dievas ganytojo rankomis surenka ėriukus ir glaudžia juos prie krūtinės. Cvirkos pasakoje krikštynų džiaugsmą saugo motina ir visa bendruomenė: svetingumas neatima pareigos apginti mažuosius.

Šaltinis: Petras Cvirka, „Kiškelių krikštynos“, iš „Nemuno šalies pasakos“ (1948), Vikišaltiniai; CC BY-SA 4.0.

Juliana Horatia Ewing · Vaikai suranda senelio namus

Per Kūčias penki vaikai eina per kaimą rodyti kalėdinio vaidinimo. Dviejų vaidmenų atlikti trūksta žmonių, tad kartu eina ir abu šeimos šunys. Viename name vaikus įsileidžia prie židinio sėdintis senukas. Jis jau seniai nebendrauja su savo dukra ir yra jų senelis. Vaikai to nežino. Iš pradžių jis piktai klausia, kas juos atsiuntė, tačiau paskui pradeda ploti drąsiausiems kovotojams ir džiaugiasi, kad šunų neišvarė.

Vaidinimui baigiantis vienas berniukas virš senelio galvos pamato portretą. Jis mano, kad ten nupiešta sesuo Dora. Iš tiesų tai jų motinos vaikystės portretas. Dora nusitraukia gobtuvą, ir senelis, pažinęs dukters veidą, pravirksta. Mergaitė nežino, kas nutiko, todėl švelniai glosto jo galvą. Kitą rytą kaimynai bažnyčioje nustemba matydami senelį įeinantį drauge su žentu, o dukrą ir vaikus susėdančius jo suole.

Ryšys su skaitiniais. Iz 40, 1–5. Jeruzalei žadama, kad kelias atgal atsivers. Ewing pasakojime šeimą ilgai skyrė vos vienas kelias tarp dviejų namų. Pirmi juo perėjo vaikai, kurie seneliui ir motinai padėjo vėl susitikti.

Šaltinis: Juliana Horatia Ewing, The Peace Egg, skyriai „Christmas Eve“ ir „Peace and Goodwill“, Project Gutenberg nr. 20425.

Anatole France · Vandens lašas po nykštukų kalnu

Nykštukų karalius Lokas nuveda Bitę į lobyną. Jis atveria brangakmenių skrynią ir leidžia rinktis. Mergaitė pakelia akis, pro angą lubose įžiūri dangų ir pasako, kad verčiau rinktųsi vieną saulės spindulį ant savo namų stogo. Antroje skrynioje guli perlai. Jų šviesa jai primena draugo Žoržo akis, todėl ir perlų ji nepasiima.

Tada Lokas parodo krištolą, kuriame nuo pasaulio pradžios įkalintas vandens lašas. Papurčius akmenį galima matyti, kaip lašas juda. Gintare matyti smulkių vabzdžių kojos ir sparneliai. Bitė paprašo, kad karalius pasiliktų šiuos daiktus: gavusi juos dovanų, ji vis tiek negalėtų paleisti nei lašo, nei vabzdžio. Lokas uždeda jai karūną, nes mato, kad ji gali turėti turtą ir likti nuo jo laisva.

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 24–25. Giesmė kviečia pastebėti nesuskaičiuojamą gyvybę. Bitė, žiūrėdama į akmenyje sustingusį vabzdį, įsivaizduoja, ką jis galėtų daryti laisvas. Jos žvilgsnis padeda išgirsti, kokią vertę psalmė skiria net mažiausiam kūriniui.

Šaltinis: Anatole France, Bee: The Princess of the Dwarfs, XI skyrius, Project Gutenberg nr. 53771.

Charlesas Kingsley · Tomas įbrenda į vandenį

Kaminus valantis Tomas sprunka iš dvaro. Jis netyčia pateko į mergaitės kambarį, išsigando, o paskui buvo palaikytas vagimi. Po ilgo bėgimo berniukas nusileidžia į slėnį. Įkaitęs, ištroškęs ir suodinas, jis pamato skaidrų upelį. Skubėdamas nusivelka apdriskusius drabužius, įbrenda ir vandenyje užmiega. Jam sapnuojasi pievos, aukšti medžiai ir snaudžiančios karvės.

Tomas nepastebi, kad prieš jį į upelį įžengė airė, lydėjusi jį kelyje. Pasakoje ji yra vandens fėjų karalienė. Ji sako fėjoms parvedusi joms mažąjį brolį ir prašo saugoti jį nuo žalos, kol jis dar negali jų matyti. Kai berniukas atsibunda, jis jau gali gyventi vandenyje. Ten jam tenka iš naujo mokytis, kaip elgtis su tais, kuriuos sutinka.

Ryšys su skaitiniais. Tit 3, 4–7. Pasaka leidžia įsivaizduoti, kaip nuplovimas gali žymėti viso gyvenimo pradžią. Laiške naujas gyvenimas kyla iš Dievo gailestingumo. Tomą fėjos priima kaip brolį, kol jis dar nesupranta, kas nutiko.

Šaltinis: Charlesas Kingsley, The Water-Babies, I skyrius ir II skyriaus pradžia, Project Gutenberg nr. 36309.

Jean K. Baird · Batai po senu rąstu

Beta pastebi, kad jos globėja Eliza vaikšto apsiavusi lopytais batais, o jai pačiai vis tenka pirkti naujus: kelias į mokyklą akmenuotas. Vieną pavasarį gavusi naujus batus mergaitė nutaria juos patausoti. Išėjusi iš namų ir pasislėpusi nuo Elizos akių persiauna senaisiais. Prie miestelio vėl apsiauna geruosius, o seną porą paslepia po pakelėje gulinčiu rąstu.

Vieną dieną Eliza pasitinka Betą šlaito apačioje ir pasidžiaugia, kad jos batai po penkių savaičių vis dar nesubraižyti. Tada pastebi ryšulėlį. Beta pravirksta ir išvynioja senąją porą. Ji bijojo, kad Eliza supyks, sužinojusi, kaip mėgina sutaupyti. Eliza apkabina mergaitę ir pasako, kad džiaugiasi jos rūpesčiu. Nuo tada Beta gali ir toliau tausoti batus, o į mokyklą eina švariai apsiavusi. Naujosios poros užtenka iki mokslo metų pabaigos.

Ryšys su skaitiniais. Tit 2, 11–14. Laiške malonė ugdo žmogų geriems darbams. Beta jau pažįsta Elizos rūpestį ir iš jo išmoksta pastebėti kito poreikį. Jos sumanymas parodo, kaip iš priimtos dovanos gali išaugti atidus kasdienis veiksmas.

Šaltinis: Jean K. Baird, That Little Girl of Miss Eliza’s, X skyrius, Project Gutenberg nr. 35822.

Jonas, Nikiu vyskupas · Aktorius, kurio krikšto scena nustojo būti vaidyba

VII a. kronikos pasakojime Heliopolio Libane teatro publika susirenka stebėti aktorių, kurie parodijuoja krikščionių Krikštą. Aktoriai į didelį bronzinį indą pripila šalto vandens. Vienas jų, Gelazinas, pats įlipa į indą ir nusileidžia į šaltą vandenį, apsimesdamas priimantis Krikštą. Išlipusį jį aprengia balta tunika, kaip įprasta krikštijamajam. Tačiau aktorius nebegrįžta į sceną: jis pareiškia, kad krikščionių tikėjime nori gyventi ir mirti.

Kronika pasakoja, kad Gelazinas dėl šio apsisprendimo buvo užmėtytas akmenimis. Jo artimieji palaidojo kūną ir virš kapo pastatė bažnyčią. Pasakojimo lūžis įvyksta ten, kur imituotas veiksmas virsta tikru apsisprendimu. Tai hagiografinė kronikos istorija, o ne šiandienos istoriko patvirtintas įvykio aprašymas.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22. Jėzui pasikrikštijus atsiveria dangus, Dvasia nusileidžia, o Tėvas pavadina Jėzų mylimuoju Sūnumi. Nikiu kronikoje aktoriaus pašaipa pasisuka į rimtą tikėjimo pasirinkimą.

Šaltinis: Jonas, Nikiu vyskupas, „Chronicle“, §§ 78–82; 1916 m. anglų vertimas.

„Rusios metraštis“ · Miestas susirenka prie Dniepro

988 metų įraše „Rusios metraštis“ pasakoja, kad didysis kunigaikštis Vladimiras paskelbė Kijevo gyventojams susirinkti prie Dniepro. Metraštis prideda ir įsakymo grasinimą: nesusirinkusieji būsią laikomi kunigaikščio priešais. Kitą rytą prie upės atėjo minia; žmonės brido į vandenį, vieni iki kaklo, kiti iki krūtinės. Jaunesnieji laikėsi arčiau kranto, taip pat iki krūtinės, kai kurie laikė kūdikius rankose, o vyrai brido giliau. Kunigai meldėsi, ir metraštininkas reginį vadina džiaugsmingu.

Pasak metraščio, visiems pasikrikštijus žmonės grįžo į savo namus. Tai viduramžių metraštininko bendruomeninio krikšto pasakojimas; jo aprašyme aiškiai girdimas ir kunigaikščio prievartos grasinimas. Todėl ši istorija gali kelti klausimą, kaip politinis įsakymas skiriasi nuo laisvo tikėjimo priėmimo.

Ryšys su skaitiniais. Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus pats ateina prie Jordano, o Tėvo žodis apreiškia jo tapatybę. Metraščio Dniepro scena rodo, kad krikštas paliečia visą bendruomenę; joje įvardytas valdovo grasinimas kartu primena, kad politinis įsakymas nėra laisvas tikėjimo atsakas.

Šaltinis: „The Russian Primary Chronicle“, 988 m. „The Baptism of Kyiv“; originalus senosios rytų slavų tekstas ir „Mouseia“ pateikiamas vertimas.

V–VI a. sandūra · Avitas parašo Chlodvigui po krikšto

Išgirdęs, kad frankų valdovas Chlodvigas pakrikštytas, Vjeno vyskupas Avitas jam parašė. Vyskupas apeigose nedalyvavo. Laiške jis pažymėjo, kad Chlodvigo krikštas sutapo su Kalėdomis, ir sugretino dvi pradžias. Per Kalėdas pasaulis priėmė gimusį Kristų, o tą pačią šventę krikšto vanduo pažymėjo naują Chlodvigo gyvenimą.

Vėliau Grigalius Turietis rašė, kad Chlodvigą krikštijo Reimso vyskupas Remigijus. Tikslių metų Avito laiške nėra. Išlikęs amžininko žodis rodo, kokią prasmę vyskupas suteikė įvykiui, nors pats jame nedalyvavo.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22. Evangelija po Jėzaus krikšto leidžia išgirsti Tėvo žodį apie mylimąjį Sūnų. Avitas, sveikindamas pakrikštytą žmogų, iškelia pradžią, kurios prasmę jam duoda ryšys su Kristumi.

Šaltinis: Vjeno vyskupas Avitas · Laiškas Chlodvigui, Nr. 46, lotyniškas tekstas; Grigalius Turietis · „Frankų istorija“, II knyga, 31 skyrius.

1886 m., Paryžius · Mišparuose Claudelis išgirsta „Magnificat“

1886 m. Kalėdų dieną aštuoniolikmetis Paul Claudel atėjo į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Savo atsiminimuose jis rašė anuomet pradėjęs kurti ir manęs, kad iš kalėdinių apeigų galės pasisemti medžiagos rašymui. Rytinėse Mišiose didelio įspūdžio nepatyrė. Vis dėlto grįžo į mišparus.

Mišparuose giedojo baltai apsirengę katedros choro vaikai ir mažosios seminarijos mokiniai. Claudelis stovėjo minioje prie antrojo stulpo, ties įėjimu į chorą. Tik vėliau jis sužinojo, kad girdėjo „Magnificat“. Savo pasakojime jis būtent su šia akimirka siejo tikėjimo pradžią.

Ryšys su skaitiniais. Tit 3, 4–7. Laiške atnaujinimas kyla iš Dievo gerumo. Claudelio pasakojime svarbi akimirka jį pasiekia tuo metu, kai jis pats į katedrą ateina visai kitu tikslu.

Šaltinis: Paul Claudel · „Ma conversion“, Société Paul Claudel.

1903 m., Florida · Pelikanams išsaugoma perėjimo vieta

XX a. pradžioje Floridos Atlanto pakrantėje medžioklė naikino vandens paukščių kolonijas. Pelikanų saloje dar perėjo rudieji pelikanai. Gamtininkas Frankas Chapmanas ir Floridos Audubono draugija ragino šią vietą apsaugoti.

1903 m. kovo 14 d. JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas pasirašė įsaką. Nedidelė sala Indian River lagūnoje skirta vietiniams paukščiams saugoti ir perėti. Valstybinės tarnybos archyve saugomas įsakas liudija, kaip dėl vienos paukščių kolonijos buvo įsteigtas pirmas federalinis paukščių rezervatas.

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 24–25. Psalmė įsižiūri į kūrinių gausą ir šlovina jų Kūrėją. Pelikanų salos įsakas primena, kad pastebėti tą gausą kartais reiškia ir pasirūpinti maža vieta, nuo kurios ji priklauso.

Šaltinis: JAV žuvų ir laukinės gamtos tarnyba · 1903 m. Pelican Island įsako atvaizdas; JAV žuvų ir laukinės gamtos tarnyba · Pelican Island istorija.

1926 m., Lietuva · Nustatoma bažnytinės provincijos tvarka

1926 m. balandžio 4 d. Pijus XI pasirašė apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“. Įžangoje jis prisiminė po karo laisvę atgavusią Lietuvą ir išdėstė, kodėl reikėjo pertvarkyti vyskupijų ribas. Dokumentu įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, kurios metropolijos sostas buvo Kaune.

Dokumente net įvardytos atskiros parapijos, kurioms nustatyta nauja tvarka. Klaipėdos krašte įsteigta prelatūra, kurią pavesta valdyti Telšių vyskupui. Kuriamai Panevėžio vyskupijai priskirti išvardyti dekanatai, o tuo metu statomai katedrai numatytas Kristaus Karaliaus titulas.

Ryšys su skaitiniais. Tit 2, 11–14. Laiške išganingoji malonė telkia tautą, uolią geriems darbams. Lietuvos dokumente matyti viena konkreti bendruomenės atsakomybė: pasirūpinti, kad tikintieji skirtinguose kraštuose turėtų aiškią vietą bendrame Bažnyčios gyvenime.

Šaltinis: Pijus XI · „Lituanorum gente“, 1926 m. balandžio 4 d., EIS lietuviškas tekstas; „Acta Apostolicae Sedis“, 18 (1926), p. 121–128 · „Lituanorum gente“.

1950 m., Vokietija · Koplyčia atvažiuoja pas perkeltuosius

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje daugelis perkeltųjų katalikų gyveno vietovėse, kuriose nebuvo jų bažnyčių. Pagalbos organizacija, šiandien vadinama „Aid to the Church in Need“, 1950 m. išbandė dvi koplyčias ant ratų. Perdarytose transporto priemonėse buvo vietos maldai, kunigams ir atvežamoms dovanoms.

Koplyčios dalis atsiverdavo į lauką pro dvejas dideles duris. Prie šono pritvirtinta danga leido žmonėms susirinkti šalia automobilio. Išlikusiose nuotraukose matyti pamaldos prie atviros koplyčios. Dar po metų kelyje jau buvo dvylika tokių transporto priemonių.

Ryšys su skaitiniais. Iz 40, 1–5.9–11. Izaijas liepia paguosti žmones ir tiesti Viešpačiui kelią. Koplyčių ant ratų pavyzdys leidžia įsivaizduoti, kaip rūpestis kartais prasideda nuo kelionės pas žmones, kuriems į įprastą maldos vietą nueiti sunku.

Šaltinis: Aid to the Church in Need · Koplyčių ant ratų kampanijos 1950 m. nuotrauka; Sven Sterken · „God Comes Along by Bus“, 2013, su ACN archyvo nuotraukomis.

1964 m., Vatikanas · Susirinkimas įvardija krikšto ryšį

1964 m. lapkričio 21 d. Vatikano II Susirinkimas paskelbė dekretą apie ekumenizmą. Vienas jo klausimų buvo, kas jau dabar sieja krikščionis, priklausančius atskiroms Bažnyčioms ar bažnytinėms bendruomenėms. Dvidešimt antrame paragrafe įvardytas Kristaus įsteigtas ir tinkamai teikiamas bei priimamas krikštas.

Dekrete sakoma, kad per krikštą žmogus įjungiamas į nukryžiuotą ir pašlovintą Kristų. Todėl krikštas sukuria tikrą sakramentinį ryšį tarp jį priėmusių žmonių. Susirinkimas tą ryšį pavadino pradžia, kviečiančia siekti pilnos bendrystės.

Ryšys su skaitiniais. Tit 3, 4–7. Atnaujinantis nuplovimas Laiške Titui yra Dievo dovana. Susirinkimo žodžiai padeda pamatyti vieną jos padarinį: krikšto dovana susieja krikščionis ir ten, kur jų bendrystė dar nėra pilna.

Šaltinis: Vatikano II Susirinkimas · „Unitatis redintegratio“, 1964 m. lapkričio 21 d..

2024–2026 m., Klamato baseinas · Lašišos grįžta į aukštupį

2024 m. pašalinus keturias užtvankas Klamato upėje, žuvims vėl atsivėrė kelias į dalį aukštupio. Spalio 16 d. Oregono biologai viename intake aukščiau buvusios J. C. Boyle’o užtvankos pastebėjo karališkąją lašišą. Tarnybos darbuotojai ją nufotografavo.

2026 m. paskelbtame tyrime įvertinti pirmieji du migracijos sezonai. Mokslininkų skaičiavimu, į aukštupį kilo apie 7 700 karališkųjų lašišų 2024 m. ir apie 13 300 kitąmet. Tyrėjai fiksavo sugrįžtančias žuvis įvairiuose upės ruožuose ir jos intakuose.

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 24–25.29–30. Psalmėje vandenys knibžda gyvybės, o Dievo atsiųsta dvasia atnaujina žemės veidą. Sugrįžtančios lašišos padeda pastebėti, kiek daug gyvybės gali vėl pasirodyti ten, kur jai atsiveria kelias.

Šaltinis: Oregono žuvų ir laukinės gamtos tarnyba · 2024 m. spalio 17 d. pranešimas; USGS · 2026 m. Klamato baseino karališkųjų lašišų tyrimo santrauka.

1. Pranciškus · Kūrinių įvairovė kalba apie meilę

Dirvožemis, vanduo, kalnai – visa tai tarsi Dievo glamonė.

Pranciškus · vertimas iš anglų k.

Ps 103 (104), 24–25. Maldininkas apžvelgia Kūrėjo darbų gausą. Popiežiaus žodžiai padeda jo nuostabą susieti su pažįstamu kraštovaizdžiu.

Šaltinis: Pranciškus · Laudato si’, 84.

2. Šv. Jonas Paulius II · Tikėjimas, kurį gavo protėviai

Ženklas, kad esate giliai prisirišę prie tikėjimo, kurį jūsų protėviai gavo prieš šešis šimtmečius.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas iš anglų k.

Tit 3, 4–7. Susitikimas su Lietuvos ir išeivijos piligrimais leido popiežiui paveldą nusakyti kaip gautą tikėjimą, kurį žmonės tebegyvena.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Kalba Lietuvos krikšto jubiliejaus piligrimams, 1987-06-27, 1.

3. Benediktas XVI · Malda prie Jordano

Malda, kuria Jėzus meldėsi priėmęs krikštą Jordano upėje, yra ypač svarbi jo kelio akimirka.

Benediktas XVI · vertimas iš anglų k.

Lk 3, 21. Lukas pasako, kad dangus atsivėrė Jėzui meldžiantis. Ši detalė sieja viešosios tarnystės pradžią su jo bendravimu su Tėvu.

Šaltinis: Benediktas XVI · Bendroji audiencija, 2011-11-30.

4. Leonas XIV · Šviesa, susitaikinimas ir vartai

Tamsos valandą Krikštas yra šviesa, gyvenimo nesutarimuose – susitaikinimas, o mirties valandą – vartai į dangų.

Leonas XIV · vertimas iš anglų k.

Tit 3, 4–7. Laiško kalba apie amžinojo gyvenimo paveldą apima visą pakrikštyto žmogaus kelią. Popiežius tą kelią parodo trimis atpažįstamomis akimirkomis.

Šaltinis: Leonas XIV · Viešpaties angelo malda, 2026-01-11.

5. Šv. Jonas Paulius II · Prie krikštyklos atnešta gyvybė

Atnešate juos prie krikštyklos, kad jie antrą kartą gimtų iš vandens ir Šventosios Dvasios.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas iš anglų k.

Tit 3, 5. Tėvams pasakyti žodžiai paaiškina, ką krikštijamo vaiko gyvenime reiškia laiške minimas atgimimas.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Kristaus Krikšto homilija, 2002-01-13, 2.

6. Šv. Johnas Henry Newmanas · Šventoji Dvasia veikia per Krikštą

Kartoju: arba Krikštas yra Šventosios Dvasios įrankis, arba jam nėra vietos krikščionybėje.

Šv. Johnas Henry Newmanas · vertimas iš anglų k.

Tit 3, 5–6. Pamoksle Newmanas remiasi šio laiško žodžiais apie atgimimo nuplovimą. Jie jam leidžia pasakyti, kas veikia sakramento regimame ženkle.

Šaltinis: Šv. Johnas Henry Newmanas · Parochial and Plain Sermons, III, 19, The Christian Sacraments.

7. Blezas Paskalis · Tikrumas, džiaugsmas ir ramybė

Tikrumas, tikrumas, išgyvenimas, džiaugsmas, ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas.

Blezas Paskalis · vertimas iš prancūzų k.

Lk 3, 21–22. Paskalio maldos užrašas padeda sustoti ties Evangelijos žinia, kad Dievas pažįstamas susitikime su Sūnumi.

Šaltinis: Blezas Paskalis · Mémorial, 1654-11-23, rankraštis D.

8. Šv. Jonas Paulius II · Krikštykla kaip Jordanas

Pagal Rytų Bažnyčioms brangią tradiciją krikštyklos vanduo yra tarsi mažasis Jordanas.

Šv. Jonas Paulius II · vertimas iš anglų k.

Lk 3, 21–22. Popiežius, apmąstydamas kelionę į Šventąją Žemę, parodo, kaip Rytų krikščionys šventėje atmena Kristaus krikštą.

Šaltinis: Šv. Jonas Paulius II · Bendroji audiencija, 2000-04-12, 2.

9. Benediktas XVI · Jordane apsireiškia gelbstinti meilė

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia ateina pas žmones ir apreiškia mums savo gelbstinčią meilę.

Benediktas XVI · vertimas iš anglų k.

Lk 3, 21–22. Pasakojime Dievo artumas tampa girdimas ir regimas. Benediktas XVI tą patį įvykį sieja su Kristaus pergale prieš mirtį.

Šaltinis: Benediktas XVI · Kristaus Krikšto homilija, 2010-01-10.

10. Pranciškus · Paguoda, kuri neišblėsta

Džiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visuomet išlieka, nors kartais tėra mažas šviesos blyksnis.

Pranciškus · vertimas iš anglų k.

Iz 40, 1–2. Pranašo žodis pasiekia daug iškentėjusią tautą. Pranciškus prisimena panašią paguodą, kuri sugrįžta pamažu, net kai aplinkybės dar sunkios.

Šaltinis: Pranciškus · Evangelii gaudium, 6.

Bažnyčia pakeliui

Kad kelias į naują tiltą eitų tiesiai, architektas Gvinas nugriovė seną bažnyčią ir pastatė kitą. Samuelis Džonsonas papriekaištavo: „Jūs patraukėte bažnyčią iš kelio vien tam, kad žmonės tiesiai nueitų prie tilto.“

– Pastačiau bažnyčią pakeliui, – atsakė architektas, – kad žmonėms einant į ją nereikėtų sukti iš kelio.

Ryšys su skaitiniais. Iz 40, 3–5. Džonsonas žiūri, kaip žmonės pasieks tiltą, o architektas – kaip jie nueis į bažnyčią. Izaijo žodžiais, tiesiamas kelias Viešpačiui, ateinančiam pas savo tautą.

Šaltinis: Mark Lemon (sud.), The Jest Book, Kembridžo leidimas, 1865, Project Gutenberg.

Kiek triukšmo dėl vieno kiaušinio

Filosofas mėgino susikaupti, bet kieme užkudakavo ką tik kiaušinį padėjusi višta.

– Ačiū Dievui, kad žuvys kitokios. Įsivaizduokit, jei dėl kiekvieno iš milijono ikrelių kiltų toks triukšmas!

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 24–25. Viena triukšminga višta priverčia filosofą susimąstyti, kiek gyvybės tyliai randasi vandenyje. Psalmininkas stebisi, kad jūra knibžda įvairiausių Dievo kūrinių.

Šaltinis: Jokes for All Occasions, Edward J. Clode, 1921–1922, Project Gutenberg.

Pagaliau muilas po ranka

Svečiuose vyras rado vonią su penkiolika blizgančių čiaupų. Atsuko visus iš karto. Iš vieno į krūtinę pliūptelėjo verdantis vanduo, iš kito į vonią pritekėjo šalto. Jūros vandens, kurį žadėjo užrašai, taip ir nesulaukė.

Kur kas labiau jam patiko kita vonia su lentele muilui. „Pirmą kartą nusiprausiau du ar tris sykius. Norėjau atsidžiaugti, kad žinau, kur muilas.“

Ryšys su skaitiniais. Ps 103 (104), 27–28. Vyrą pradžiugina paprasta lentelė, kurios jam iš tikrųjų reikėjo. Psalmė moko atpažinti Dievo dosnumą ir iš to, kuo kasdien naudojamės.

Šaltinis: Punch, or the London Charivari, t. 158, 1920 m. kovo 31 d., Project Gutenberg.

Marškiniai Temzėje

Po maudynių Temzėje Džeromas skubėjo apsirengti ir išmetė marškinius iš valties į upę. Džordžas leipo juokais. Džeromas jau traukė marškinius iš vandens, kai pamatė, kad šie Džordžo. Dabar susijuokė ir pats. Taip smarkiai, kad marškinius vėl paleido.

– Ar netrauksi? – vis dar juokdamasis paklausė Džordžas.
– Čia tavo marškiniai!
– Mano?! O negalėjai apsirengti ant kranto?

Ryšys su skaitiniais. Tit 2, 11–12. Džordžui lengva juoktis, kol mano, kad bėda ištiko draugą. Malonė moko kitaip elgtis ir tada, kai nepatogumą patiria kitas.

Šaltinis: Jerome K. Jerome, Three Men in a Boat (To Say Nothing of the Dog), 1889, Project Gutenberg.

Kas ją pastūmė prie aviečių

Mama užtiko dukrą skinant avietes ir pamokė atsispirti pagundai. Netrukus mergaitė vėl grįžo iš sodo avietėtomis lūpomis.

– Argi nesakiau priešintis pagundai?
– Priešinausi! Pasakiau: „Šėtone, stok man už nugaros!“ Jis atsistojo. Ir pastūmė mane tiesiai į avietes.

Ryšys su skaitiniais. Tit 2, 11–12. Mergaitė randa kam suversti kaltę. Laiške Titui Dievo malonė mus moko atsižadėti to, kas mus traukia į blogį.

Šaltinis: William Walsham How, Lighter Moments, sud. Frederick Douglas How, 1900, Project Gutenberg.

Dešimt dienų iki krikštynų

Per krikštynas kūdikis visą laiką žiūrėjo į kunigą ir šypsojosi. „Esu pakrikštijęs daugiau kaip du tūkstančius vaikų, – nusistebėjo kunigas. – Dar nė vienas taip ramiai nesielgė.“

– Mat mudu su vyru dešimt dienų repetavome, – atsakė mama. – Su kibiru vandens.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22. Tėvai pasirūpina, kad kūdikiui vanduo nebūtų staigmena. Prie Jordano staigmena ateina iš dangaus: Jėzui meldžiantis, nužengia Šventoji Dvasia ir prabyla Tėvas.

Šaltinis: Marion Dix Mosher (sud.), More Toasts, 1922, Project Gutenberg.

Vardas iš keturių raidžių

Per krikštynas dvasininkas išgirdo vardą „Acts“, angliškai taip vadinami Apaštalų darbai. Perklausė bažnyčios patarnautojo, o šis net paraidžiui pakartojo: A, C, T, S. Po krikšto dvasininkas pasiteiravo mamos, kodėl išrinko tokį vardą.

– Matot, namie jau turim Matą, Morkų, Luką ir Joną. Tai vyras nutarė, kad dabar reikėtų pagerbti apaštalus.

Ryšys su skaitiniais. Lk 3, 21–22. Šeima vaiko vardu išreiškia tai, kas jai brangu. Prie Jordano Tėvo balsas pasako, kas jam yra Jėzus – mylimasis Sūnus.

Šaltinis: P. H. Ditchfield, The Parish Clerk, 1907, Project Gutenberg.