Izraelio vaikai keliavo pagal Viešpaties įsakymą, vedami debesies ir ugnies stulpo, tačiau jie atėjo į vietą, kur nebuvo vandens atsigerti. Mes galime eiti pareigos keliu, tačiau galime susidurti su sunkumais, į kuriuos Apvaizda mus atveda mūsų tikėjimui išbandyti, kad Dievas būtų pašlovintas, kai mums palengvėja. Jie ėmė abejoti, ar Dievas yra su jais, ar ne. Tai vadinama Dievo gundymu, kuris reiškia nepasitikėjimą Dievu po to, kai jie buvo gavę tokių Jo galybės ir gerumo įrodymų. Mozė jiems švelniai atsakė. Kvaila į aistrą atsakyti aistra; tai blogybę dar labiau pablogina. Dievas maloningai pasirodė jiems padėti. Kokia nuostabi Dievo kantrybė ir atlaidumas provokuojantiems nusidėjėliams! Kad parodytų ne tik savo galią, bet ir gailestingumą ir padarytų gailestingumo stebuklą, Jis davė jiems vandens iš uolos. Dievas gali atverti mums šaltinius ten, kur mažiausiai jų tikimės. Tie, kurie šioje dykumoje laikosi Dievo kelio, gali pasitikėti, kad Jis juos aprūpins. Be to, tegul tai mus skatina pasikliauti Kristaus malone. Apaštalas sako, kad ta uola buvo Kristus (1 Kor 10, 4) ji buvo Jo atvaizdas. Nors Dievo prakeikimas teisėtai galėjo užgriūti mūsų kaltas sielas, štai Dievo Sūnus yra už mus nubaustas. Prašykime ir gaukime. Šio vandens buvo nuolat ir gausiai tiekiama. Kad ir kokie gausūs būtų tikintieji, Kristaus Dvasios atsargų užtenka visiems. Vanduo tekėjo iš uolos upeliais, kad atgaivintų dykumą ir lydėtų juos kelyje į Kanaaną; šis vanduo tekėjo iš Kristaus per apeigas nevaisingoje šio pasaulio dykumoje, kad atgaivintų mūsų sielas, kol ateisime į šlovę. Šiai vietai buvo suteiktas naujas vardas, prisimenant ne jų aprūpinimo gailestingumą, bet jų murmėjimo nuodėmę: Massa – Gundymas, nes jie gundė Dievą; Meriba – Ginčas, nes jie ginčijosi su Moze. Nuodėmė meta dėmę vardui.

Šaltinis: https://biblehub.com/commentaries/exodus/17-3.htm