Prieš keletą dienų, Pelenų trečiadienį, Katalikų Bažnyčia įžengė į liturginį gavėnios laiką – 40 dienų trunkantį pasiruošimą Kristaus prisikėlimo šventei. Pirmąjį gavėnios sekmadienį tradiciškai skaitoma Evangelija apie Jėzaus gundymus. Po krikšto Jordane, prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į Judėjos dykumą. Vienintelis evangelistas Morkus, skirtingai nuo kitų evangelistų, aprašydamas Jėzaus buvimą dykumoje, įterpia iš pirmo žvilgsnio gana keistą sakinį: „Jėzus buvo kartu su žvėrimis.“ Žinoma, dykumoje galima sutikti vilkų, šakalų, gyvačių, net liūtų, tačiau šios savitos evangelisto užuominos prasmė yra kita.

Pirmiausia turėtume neužmiršti, kad Biblijoje dykuma yra dviprasmė vieta: Izraelio maišto ir nuodėmės kelyje į Pažadėtąją žemę vieta, bet kartu ir Viešpaties artumo su savo tauta vieta (plg. Oz 2, 16). Tad ir Jėzus, kaip Izraelis, yra šėtono gundomas, tačiau jis, pasirinkdamas Dievo artumos kelią, išlieka nesugundytas. Šia prasme suprantama ir žvėrių taika su Jėzumi: jis yra lyg naujas ir tobulas Adomas, gyvenantis pasaulio sode, taikoje su visa kūrinija. Sodo priešingybė – dykuma tampa sutaikinimo ir išgydymo vieta. Mintys krypsta į garsiąją pranašo Izaijo ištrauką, kur aprašomas Mesijo laikmetis kaip grįžimas į kūrinijos harmoniją pagal Kūrėjo planą: „Tada vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, – juos prižiūrės mažas vaikas. Karvė ir lokys bus kaimynai, kartu gulės jų jaunikliai. Liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies lindynės, mažylis kiš ranką į gyvatės urvą“ (Iz 11, 6–8).

Laukiniai žvėrys, naminiai gyvūnai ir žmogus praranda savo atšiaurumą ir gyvena greta vienas kito. Tai simbolis teisingumo ir meilės kupino pasaulio, kurį pradėjo Jėzus Kristus, tačiau kuriam įsigalėti vis dar trukdo šėtonas. Kaip žinome iš Bažnyčios istorijos, sekdami Jėzų, daugybė vyrų ir moterų taip pat pasitrauks į vienumą, kur, visaip gundomi, ieškos Dievo artumos. Maldoje ir tyloje žmogaus širdis, o sykiu ir visa kūrinija, yra perkeičiama. Tada atšiauri dykuma išnyksta, plėšrūs žvėrys, kurie dažniausiai yra mumyse, o ne šalia mūsų, tampa švelnūs ir mylintys. Rytuose, pradedant šv. Antanu Egiptiečiu († 356), vienuoliai pasitraukdavo į Egipto arba Palestinos dykumas. Vakaruose, kur nėra smėlio dykumų, jie pasirinkdavo nuošalias vietoves kalnuose arba miškuose. Vakarų Bažnyčioje vienuoliškojo judėjimo pradininku laikomas šv. Benediktas († 547).

Tačiau kvietimas sekti Jėzų dykumoje skirtas ne vien tik vienuoliams, bet visiems. Žinoma, skirtingu būdu. Atsiskyrėliai vienuoliai pasirinko dykumos erdvę, mes turime rinktis bent jau dykumos laiką. Praleisti laiką dykumoje, vadinasi, sukurti šiek tiek tuštumos ir tylos aplink save, kad vėl atrastume savo širdies kelią, vedantį prie mūsų būties šaltinių. Krikščionių tradicija tai dar vadina pasninku. Kaip žinome, yra įvairių pasninkų. Dažniausiai pasninką susiejame su mėsos ar kito maisto atsisakymu visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, – Kūčių dieną (kai Kūčios išpuola sekmadienį, susilaikyti nuo mėsos neprivaloma); be to, Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį leidžiama tik vieną kartą per dieną pavalgyti sočiai, o dar du kartus užkąsti tiek, kad šie du užkandžiai, kartu sudėti, sudarytų mažesnį maisto kiekį, negu tas vienas pagrindinis valgymas.

Tai išties svarbu. Tačiau šiandien turėtume taip pat nepamiršti triukšmo ir vaizdinių pasninko. Didžiausi srautai vaizdų ir garsų atkeliauja į mūsų sielą iš televizijos, interneto, spaudos, radijo. Daugelis jų mažai naudingi, atgabena prievartą ir nerimą, kuria klaidingą ir nerealų gyvenimą. Esame persisotinę vaizdinių, apsvaigę nuo triukšmo. Gal bent gavėnios metu galėtume pasirūpinti savo sielos detoksikacija? Kai Palestinoje pučia Pietų vėjas (arab. Hamsin), nešantis Sacharos smėlį, niekas nepalieka atvirų langų, nes nenori, kad daiktai būtų apnešti dulkėmis. Panašiai reikia prižiūrėti tai, kas patenka į mūsų širdį per regėjimą. Kai kas galbūt ginčysis, jog akis sukūrė Dievas, jog stebėtume pasaulį. Tai tiesa, tačiau Dievas sukūrė ir akių vokus, kad galėtume kartkartėmis užsimerkti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-01.pdf