Autorius: KUN. TEOL. LIC. A. JUREVIČIUS   

Dalyvaudami Bažnyčios gyvenime dažnai išgirstame žodį psalmė ir nebesuprantame šio žodžio prasmės. Psal-mės – tai Senojo Testamento maldos, kuriomis jau prieš tris ar net keturis tūkstančius metų žmonės garbino, prašė, atsiprašė ir dėkojo Dievui už patirtas malones. Psalmės nebūdavo kaip nors mechaniškai kuriamos, bet tiesiog išaugdavo iš žmogaus su Dievu bendravimo patirties. Dažnai žmogus jausdavosi neteisingai kitų kaltinamas ir savo bylą pristatydavo Dievo akivaizdoje, maldaudamas būti jo teisėju: „Teisk mane, VIEŠPATIE, pagal mano teisumą, žiūrėdamas mano nekaltumo” (Ps 7, 9).

Siracido knygos skaitinys atsiliepia į nekaltojo šauksmą ir pristato mums Dievą kaip teisėją, tačiau visiškai ne taip, kaip mes tai įsivaizduojame. Išgirdę žodį teisėjas, mes tuoj pat įsivaizduojame prabangiuose rūmuose sėdintį asmens sargybinių apsuptą ponaitį, kuris abejingu veidu nubaudžia ar išteisina, pernelyg nesigilindamas į savo sprendimų teisingumą. Toks vaizdas gimsta iš konkrečios patirties, nes gyvenimo realybė parodo, kad kartais kalėjimuose atsiduria niekuo dėti žmonės, kai tuo tarpu nusikaltėliai vaikštinėja laisvėje ir diktuoja savo sąlygas kitiems. Kaip akibrokštas turimai patirčiai, šiandieninė Dievo Žodžio liturgija mus pasitinka tokiais žodžiais: „Teisėjas bešalis yra Viešpats Dievas: asmens jis nežiūri, lengvatų neteikia. Nėra nusistatęs prieš vargšą, beturtį… ir atkuria teisę, atstato teisybę”. Šventojo Rašto žodžiai leidžia mums palyginti žmogaus ir Dievo teismą, nes mes patys labai dažnai ir su malonumu tampame kitų teisėjais, o žmonių teismas dažniausiai yra paviršutiniškas ir todėl neteisingas.

 Jėzus pasakė palyginimą tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, t. y. mėgo kitus teisti. Palyginimas apie besimeldžiančius šventykloje muitininką ir fariziejų aiškiai parodo žmonių teismo ribotumą: tą, kurį žmonės nuteisė, – Dievas nuteisino. Dievas juk mato žmogaus širdį ir žino jo nusistatymą. Fariziejaus išdidumas neleido jam pasinaudoti teisumo vaisiais, o muitininko nusižeminimas ir išpažinimas jį nuteisino. Kiekvienoje krikščionių bendruomenėje ši istorija vis kartojasi (antraip juk nebūtų skaitoma ši Evangelija), tačiau veikėjų vardai neatpažįstamai pasikeitę. Sakau neatpažįstamai, nes neketinu vardyti konkrečių pavyzdžių, kadangi patys dažnai atsiduriame išdidaus fariziejaus, atgailaujančio muitininko ar negailestingo teisėjo, liežuviu plakančio auką, vietoje. Nesvarbu, su kuriuo Evangelijos veikėju save sutapatiname, bet paveskime visą savo teismą Dievui, nes „sveikas išlieka, kuris prie jo glaudžias” (Ps 33, 23). Kartais labai džiaugsmingai išgyvename tiesą, kad Dievas – mūsų Tėvas, tačiau kiek susirūpiname prisiminę Dievą – mūsų Teisėją. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, jog „Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisybė nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį” (KBK 1040).

Prieš du tūkstančius metų žmonių teismas nuteisė žmogumi tapusį Dievo Sūnų ir tokiu būdu žmogiškojo teismo procesas palietė patį Dievą: Jėzuje Kristuje Dievas tapo neteisingai apkaltintas, melagingai apšmeižtas ir su nusikaltėliais nukryžiuotas. Tačiau nepamirškime, jog meilė yra galingesnė už mirtį, o tiesa – už melą. Dievas prikėlė iš numirusiųjų tą, kurį žmonių teismas pasmerkė myriop. Būtent apie tokį viltingą pasitikėjimą Dievo teismu rašo apaštalas Paulius savo gyvenimo saulėlydyje kalbėdamas apie amžinojo gyvenimo aušrą: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis teisėjas,- ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant” (2 Tim 4, 8). Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9818/818hom2.html